.

O gaš, žmonės, su ta istorija čia tokia nesąmonė. Kažkoks chaosas, nebepagaunu veiksmo, kam jūs ją išvis skaitėt. ;D Nusigaravau ir nusvaigau visai jau. Sakau, chaosas. Tikiuosi antra istorija geriau gausis, nes čia tai krč buvo.

Padėka

Sveiki žmonės.

Visų pirma, žiauriai, nerealiai noriu padėkoti Ievai, dar žinomai kaip Pukenijai. Aš tau tikrai nuoširdžiai dėkoju. Nes jeigu ne tu, ši istorija nebūtų gimusi.
Tiesiog Ieva taip paviršutiniškai, taip nuobodžiai ir banaliai rašė, ir kas svarbiausia, turėjo apie šimtą ar daugiau skaitytojų. Juokingiausia, kad visi tą jos istoriją gyrė! Cha! Todėl nusprendžiau, kad reikia žmonėms parodyti, jog galima parašyti daug geriau už tą jos tuščią istorijūkštę.
Nežinau ar pavyko geriau, tai pirmoji istorija kurią aš užauginau ir baigiau. Tiesą sakant vieni įrašai man atrodo labai geri, kiti visai prasti. Pabaigoje visai nusibodo terliotis, taigi užbaigiau. Pabaiga ne visai išbaigta, per greita, bet reikėjo kažką daryti.
Net nežinau ką sakyti, geriau jūs parašykite savo nuomonę. Atleiskite, už ilgus nerašymo tarpu ir viską.
Tikiuosi nenusiminsite, nes tai toli gražu ne pabaiga! Aš ir toliau rašau. Štai kitos istorijos adresas:
www.aleksejaustaure.blogspot.com

Baai. C:

Po aštuonerių metų

- Taip, taip, palikit prie durų. Pasiimsiu. Aha, gerai. Labai ačiū. - mandagiai padėkojau paštui.
Krausčiausi. Aptikau mažą, bet jaukų butuką raudonų plytų, netinkuotame name. Iš tiesų be drabužių, daiktų aš turėjau ne itin daug. Vos vieną dėžę.
Iš tiesų nebe pamenu kodėl aš ten buvau. Net menkiausios priežasties. Prieš aštuonerius metus man pradėjo girdyti vaistus. Iš pradžių priešinausi, bet galų gale nusileidau. Jie tarsi ištrynė atmintį. Negalvojau, nejaučiau, nejudėjau. Kartais gulėdavau ant lovos kaip lavonas. Nė mažiausios minties galvoje.
Na, šiaip ar taip, tai nesvarbu. Kadangi nieko neprisimenu, nesijaučiu nieko praradusi. Svarbiausia, kad pradedu naują gyvenimą.
Nusileidau į laiptinės apačią ir radau dėžę, kurią man atsiuntė iš psichiatrinės. Pasiėmiau. Net nenumaniau kas ten. Nežinojau, ką darbuotojai išsaugojo, ko neišmetė.
Nusinešiau dėžę į butą. Padėjau ant virtuvinio stalo. Pamažu viską išiminėjau. Įvairūs mano piešiniai, darbai, aplankalai... Pačiam dugne radau knygą, atsverčiau. Bukai spoksojau į pilnai prirašytus puslapius. Juk tai mano raštas! Pažiūrėjau į antraštes; visur buvo datos. Negi tai... mano dienoraštis? Tikrai neprisimenu, kad būčiau jį rašiusi.
Dar kartą įdėmiai į jį pažvelgiau. Visi žodžiai buvo parašyti raudonu rašalu. Atrodė, kad būčiau subadžiusi knygą ir iš jos plonomis srovelėmis sunktųsi kraujas. Išsigandusi užverčiau dienoraštį. Pamačiau, jog pavadinimui skirtas laukelis tuščias. Ilgai nemąsčiusi griebiau tušinuką ir jau pasikeitusiu savo raštu išraičiau: "Kraujuojanti knyga". Padėjau ją į ant sienos pakabintą lentyną. Nesijaučiau pasiruošusi prisiminti praeitį. O jeigu aš padariau ką nors baisaus? Nenorėjau griauti savo ką tik pradėto kurti ramaus gyvenimo.
Staiga, nors visi langai buvo uždaryti, į mane pūstelėjo vėjelis. Už savęs išgirdau žingsnius. Atsisukau, tačiau nieko nepamačiau. Prie pat mano ausies pasigirdo keistas mergaitiškas balsas, kuris sakė:
- Beprotė. Kerolain, tu beprotė. Išprotėjusi. Menkysta. Tu nieko neverta. Tu didžiausia šiukšlė pasaulyje.
Mane nupurtė šaltis. Šis balsas pasirodė pažįstamas. Iki skausmo pažįstamas...

Birželio 21, pirmadienis

Atsikėliau skaudančia galva. Neplyšo, bet skausmas nervino.

- Tai kaip vakar pasismaginai? - Pašaipiu tonu paklausė Dženė.

- Ai buvo visai fainai galiu pasakyti, - neatsilikau kandumu nuo jos. - O dabar dink.

- Kas aš tau, šuo?

Blem, šitie apsižodžiavimai jau pradėjo mane knisti.

Po pusryčių (kuriuos šį kartą, kad ir kaip keista suvalgiau normaliai) beveik visiems leido išeiti į lauką. Išskyrus tuos kuriems reikėjo pas psichologus (jų čia turėjom net 3, vakar sužinojau iš Lolos) ir visiškus bepročius. Aišku buvo tokių žmonių kurie ir patys nėjo.

Išėjus į gryną orą man truputį palengvėjo. Laukas kaip laukas, žolė, medžiai ir paukščiai. Oras pakenčiamas, apie 20 laipsnių. Po vienu medžiu pastebėjau Lolą. Greitu žingsniu patraukiau prie jos.

- Sveika, - tariau prisiartinusi. - Kvailai skambės, bet noriu tau padėkoti už vakar.

- Ta prasme?

- Na, kad pasilikai su manimi vakar visą dieną. Man tikrai reikėjo atsipalaiduoti.

- Ką tu čia pjauni? - Žiūrėjo su įtarimu akyse į mane Lola.

- Juk... na... - Susipainiojau.

- Aš vakar tik užėjau, pamačiau tave piešiančią, mes kalbėjomės, papasakojau tau apie šią vietą ir panašiai, o po valandos išėjau, nes išgirdau prižiūrėtojų žingsnius.

Aš bukai spoksojau į Lolą.

- Pala pala. - Ji net prisimerkė. - Tau gi visokios haliucinacijos, tai gal prisihaliucinavo, kad mes... O Dieve! - Lola net žagtelėjo iš juoko.

- Ne ne, - skubėjau paneigti, - Aš tau ir dėkojau, kad vakar praleidai su manim tą valandą.

- Klausyk, žinau, kad meluoji. Atskiriu tokius dalykus. Bet nieko tokio, aš neprieštarauju tapti tavo... fantazijų objektu, - Lola sukikeno.

- Baaik! - Suvaitojau ir susmukau ant žemės. Atsirėmiau į medžio kamieną.

- Pati baik, gi sakau, viskas gerai. Klausyk, štai kaip viskas mano manymu buvo: prižiūrėtojos dieną tam tikru laiku duoda raminamųjų patiems sunkiausiems ligoniams. Galbūt jie tave tokia palaikė ir kai aš išėjau sugirdė. Turbūt tada tau ir prisisapnavo.

- Gal, - sutikau. Nenorėjau gilintis.

- Nori parūkyti?

- O čia galima?

- Ne, bet įsikarsim į va tą medį, - ji mostelėjo ranka į medį išsikerojusiomis šakomis ir su daug lapų, - ir mūsų niekas nematys.

- Gerai.

Kol aš lipau, Lola saugojo mano užnugarį. Po to aš jos sėdėdama medyje.

- Ei, greičiau, ateina prižiūrėtoja, žvalgosi po kiemą!

- Lipu. Lipu, - suniurzgėjo mano naujoji draugė. Ačiū Dievui spėjo, kol nepamatė vergvaldė.

Tada išsitraukė cigaretes. Pridegė. Vieną davė man. Ramiai rūkėm pro medžių šakas stebėdamos debesis.

- Kada tavo gimtadienis? - Paklausiau.

- Sausio devynioliktą, tavo?

- Rugpjūčio tryliktą.

- Greitai.

- Aha.

- Ir kiek sueis?

- Septyniolika. O tau?

- Devyniolika.

- Aišku.

Taip ramiai šnekučiuodamosi surūkėm cigaretes ir nulipom ant žemės.

- Ei, žiūrėk, kažkoks šuo laksto! - Sušukau.

- Kur?

- Va ten, prie tų krūmų kiemo gale.

- Nieko nematau. - Lolos akyse vėl atsirado tas įtarus žvilgsnis. - Geriau einam, tuoj bus pietūs.

- Kaip nori. - Nusileidau.

Bet aš tikrai mačiau šunį. Toks didelis, vilkinis. Žiūrėjo į mane piktomis juodomis akimis. Kūnu perėjo šiurpulys. Jis mane gąsdina.

Dženė nesirodė (l. gerai), pietūs praėjo ramiai. Po jų nuėjau į šiokią tokią mūsų psichiatrinės biblioteką, nežiūrėdama pasiėmiau knygą. Atsisėdau ant sofos prie lango. Maždaug kas minutę tolygiai perversdavau lapą, net neskaitydama kas ten parašyta. Įdėmiai stebėjau vaizdą lauke, bet šuns taip ir nepamačiau.

Pranešimas

Jau paskelbtos Lolos nuotraukos. Nenustebkit, ji ne gražuolė, plaukai be tamsių sruogelių, bet man tokios ir reikėjo.

P.S. Toliau lavinu jūsų muzikinį skonį. :) Čia yra ir viena lietuvių dainininko daina, ir viena girdėta iš anksčiau, viena iš filmo, viena roko stiliaus ir dar pora dainų.

Patiko, nepatiko? Laukiu nuomonių.

Birželio 20, sekmadienis

___________________________________________________________

Atleiskit žmonės, bet tokia aš jau esu. Jeigu ir toliau retokai parašysiu tai bent pasistengsiu, kad įrašai būtų geri.

___________________________________________________________

Aš tampu beprote. Tiesiog jaučiu kaip pamažu kraustausi iš proto. Tiksliau jaučiu kaip Dženiferė kraustosi iš proto, o aš kartu su ja. Naktį (na gerai, likusias tris valandas kol reikėjo keltis) nesudėjau nė bluosto. Dženė rėkė, blaškėsi, baladojo sienas, šaukė ant manęs, verkė (vau), ko tik ji nedarė. Niekas negelbėjo. Galų gale atsisuko ir tėškė man:

- Tu kalta. Ir jeigu manęs iš čia neištrauksi, prisiekiu, bus blogai ir tau, ir aplinkiniams.

- Aš?! Idiote tu nelaiminga, mąstyk bent truputį! Ne aš norėjau nužudyti Vėją, ne aš norėjau čia atsidurti. Tai TU kalta! Per tave mes čia atsidūrėm, per tavo sukruštus norus man.

- Eik tu šikt po velniais! Ne aš tau jį liepiau nudurti. Pati ėmei ir nudūrei.

- Nu taip taip. Tu juk mano haliucinacija, tu man viską liepi daryti, išvis be tavęs aš būčiau normalus žmogus!

- Ne aš, nu suprask pagaliau! Tu ir be manęs ne visada sąmoningai mąstai.

- Na kad ir kaip ten būtų, aš iš čia mūsų ištraukti negaliu.

- Tai pasistenk, nes aš veltui negrasinu.

Galėjo ir nesakyti.

08:00 mus, visus psichus suvarė į valgyklą, pusryčių. Čia ir prasidėjo.

Patiekė omletų. Turėjau valgyti su šakute. Jau norėjau smeigti ja į valgį, bet Dženė sugriebė mano ranką ir šakute pradėjo braukti per stalą. Garsas ausis rėžė. Priešais sėdinti mergina dėbtėlėjo į mane.

- Baik, arba tuoj ateis prižiūrėtojos, išves tave ir liksi be pusryčių.

- Aš negaliu, čia ne aš, - lemenau šiaip ne taip.

- Visi taip sako, - vyptelėjo ji.

Apskritai mergina buvo graži. Žemesnė už mane, plona, turbūt pora metų vyresnė. Ypač jos buvo gražūs plaukai. Atrodė kaip perukas, na tiesiog negalėjo atrodyti taip gerai. Blondiniški, purūs su tamsiai rudom sruogelėm. Pavydėjau jai tokių plaukų. Bet tos merginos akys... Dženiferę lenkė tūkstantį kartų. Pilkos spalvos, tokios šaltos šaltos. Juodi ratilai. Gal ji irgi nemiega? Nupurtė šiurpuliukai dar kartą sutikus jos žvilgsnį. Jėzau, ji didesnė beprotė nei aš.

Kol aš apžiūrinėjau stalo draugę, Dženiferė toliau braižė suėmusi mano ranką šakute stalą. Iš tikrųjų pamačiau kaip link manęs artėja kažkokios moterys (storos kaip nežinau kas). Nieko netarusios paėmė mane už pažastų, pakėlė ir nuvedė į kambarį. Uždarė duris. Likau viena. Dženė išgaravo. Bandžiau ją pasišaukti, bet nieko nepešiau.

Nuėjau prie savo stalo padaryto iš šviesaus medžio. Atsisėdau ant kėdės. Pradėjau traukinėti stalčius. Viename jų radau popieriaus lapų, kreidelių, pieštukų, flomasterių, lipnios juostos, klijų, na žodžiu visokių kanceliarinių prekių. Keista, neradau tik žirklių. Bet geriau pagalvojus supratau, kodėl jų čia nėra.

Išsitraukiau lapą ir kreideles. Ilgokai sėdėjau bandydama nuspręsti ką nupiešti. Pagaliau išsitraukiau juodą spalvą ir pradėjau braižyti žmogeliukus.

Jie buvo labai primityvus, kaip kad darželinukai piešia. Apskritimas buvo galva ir penki pagaliukai atitinkantys kūną. Dar truputį juos padailinau. Pridėjau akis (kai kurie atrodė lyg su fanarais), burnas (išsižiojusias arba suspaustas iš siaubo), kai kuriems ir plaukus. Tada po jais pradėjau surašinėti vardus. Daug žmonių nepažinojau, tad ir žmogeliukai buvo tik keli. Mama, Rouzė, Evė, Džėjus, Dženiferė (na žinoma) ir dar keli. Paskui pavingiavau liniją, kad atrodytų, jog vieni žmogeliukai bėga ant kalno, kiti jo papėdėje.

Kai visa tai nupiešiau, kreidelės pagalba šalia atsirado juodas pavidalas. Pamažu jis įgavo kontūrus. Burną, akis ir rankas. Nupiešiau rodyklę į jį ir užrašiau didelėmis raidėmis: "MARAS". Tada nupiešiau kitą rodyklę į bėgančius žmogeliukus ir ant jos atsirado sakinys: "Maras visus užkrečia maru ir visi numiršta".

- Įdomu, - staiga išgirdau balsą už savęs. Išsigandusi pašokau. Už kėdės stovėjo ta pati mergina kurią mačiau valgykloje.

- Ką tu čia darai? Kaip čia patekai?

- Užėjau pasisveikinti su naujoke. Nugvelbiau iš prižiūrėtojos raktus. - Ir pamosikavo jais man prieš nosį. - Mano vardas Lola, beje.

- Kerolain, - truputį apspangus atsakiau. Tuo pat metu smegenys greitai ištraukė informaciją apie Lolos vardą. "Lola - kenčiančioji".

- Ką čia piešei? - Smakru parodė į mano piešinį.

- Nieko, - greitai užverčiau lapą į kitą pusę. Lola tik gūžtelėjo pečiais. Atsisėdo ant mano lovos ir patapšnojo į vietą šalia savęs.

- Eikš, - tarė man. Atsisėdau.

- Tai kaip čia atsidūrei? - Paklausiau.

- Ai prieš kokius ketverius metus naktį man kažkas užėjo, pasiėmiau kirvį ir prasiėjau pro tėvų miegamąjį. Nu ta prasme nužudžiau savo tėvus.

- Aišku, - tariau truputį suglumusiu balsu. Nors iš tiesų tai sėdėjau apšalusi. Kai pagalvoji, tai juk ir aš galėjau taip padaryti.

Staiga Lola pradėjo nesuvaldomai juoktis. Juokėsi taip, kad vos prakvėpavo.

- Kas yra? - likau nesupratusi.

- Kvailute, juk aš tik juokauju, negi manai, kad aš ištikrųjų galėčiau nužudyti savo tėvus?

- Aš galėčiau. - Pasakiau, bet taip tyliai, jog Lola net neišgirdo.

- Ne, iš tikrųjų tai aš šioje psichuškėje už tai, kad... pala, paskaičiuosiu... - ji trumpam nutilo ir pradėjo lenkti pirštus. - Už tai, kad penkis kartus bandžiau nusižudyti. Vieną kartą beveik pavyko, dūriau su peiliu sau į pilvą, bet kol numiršti maždaug 20 minučių kraujuoji ir būni su sąmone, taigi mane spėjo užtikti tėvai ir nuvežti į ligoninę. Per stebuklą išsigelbėjau. Tik randas prisiminimui liko. - Lola kilstelėjo savo maikutę ir iš tikrųjų pamačiau randą. Jis buvo tikrai šlykštus. Nusisukau. - Bandyčiau ir čia nusižudyti, bet kiek spėjai pamatyti, čia nėra aštrių ir smailų daiktų.

- Vau.

- O tu už ką?

- Nužudžiau savo draugą.

- Vaau, - atkartojo Lola mane. - Kodėl?

Papasakojau jai visą istoriją. Ji tik sėdėjo šalia ir tylėjo. Veide nė menkiausio išgąsčio ar susirūpinimo.

- Argi tavęs tai... na... neglumina?

- Eik tu, manęs jau seniai niekas nebestebina. O kaip tu manai, už ką čia žmonės patenka? Už riešų pjaustymąsi? Juk psichiatrinėse tik ir sėdi visokie bepročiai, žudikai maniakai, savižudžiai ir panašiai. Aš su tokiais nuolat bendrauju.

- Aišku.

- Klausyk, Kerolain, tu labai įsitempusi. Tau reikia atsipalaiduoti. Gyvenimas tęsiasi net po nemalonių įvykių, taigi reikia juos pamiršti.

Lola švelniai pradėjo masažuoti man pečius. Švelniai lūpomis palytėjo kaklą, pradėjo slinkti į viršų. Ji bandė mane pabučiuoti.

- Nagi, prasižiok, - tyliai paragino. Padariau kaip liepta. Ji sukišo savo liežuvį man į burną. Pamažu parvertė mane ant lovos.

"O Dieve, - pagalvojau". Ji nori... O Dieve, ji ką, rimtai?

- Tu lesbietė? - atsitraukusi greitai paklausiau.

- Ne visai. Greičiau jau bi. Bet jei ir būčiau, koks skirtumas? Supranti, šiame narve nėra daug pramogų. Todėl reikia naudotis viskuo kuo tik sugebi, kad patirtum kuo didesnį malonumą. - Paskutinius žodžius Lola sušnabždėjo man tiesiai į ausį.

Staiga pagalvojau - kodėl gi ne? Ir leidau Lolai mane nurengti.

Birželio 19, šeštadienis

Prakeikiu šitą dieną. Iš visos širdies, imu ir prakeikiu.

Guliu baltoje patalpoje. Su baltom sienom. Ant baltos lovos. Su šiugždančia balta patalyne. Su lempa kuri skleidžia baltą šviesą. Vienintelis daiktas kuris yra kitokios spalvos nei balta, yra stalas iš medžio, rudas. Niekada nemaniau, kad mano mėgstamiausiu daiktu gali tapti stalas. Na ką gi, gyvenimas pilnas staigmenų. Kaip ir paskutinė man jo iškrėstoji.

Atsikeliu. Perbraukiu pirštais sieną, kaip jau minėjau – baltą. Toliau braukdama einu ratą. Gal teisingiau sakyti keturkampį. Bandau apčiuopti plyšį. Bet kokį. Lango į lauką rasti jau nebesitikiu, bet nors mažytį pelės urvelį. Galų gale įsitikinu, kad jokio plyšio nėra išskyrus langelį duryse. Nueinu ir atsigulu ant lovos.

Atsuku galvoje čiaupą ir paleidžiu prisiminimus.

Pypt. Pypt. Pypt. Skambinu Kalistai. Žvilgteliu į sieninį laikrodį: 01:01 val. Atsiliepia jos balso paštas.

- Kalista, - rimtai tariau tada, - kai sužinosi, prašau... Net nežinau ko prašyti. Greičiausiai tu pyksi, tu nusivilsi manimi, tiksliai negaliu numanyti, ką tu jausi, bet iš karto atsiprašau. Juk žinai kokia aš. Žinai, kad aš šizofrenikė. Žinai apie Dženiferę, nors ir nesu tikra ar ji dėl viso šito kalta. Aš netyčia. – Patylėjau, nusijuokiau kažkokiu keistu juoku. – Aš nenorėjau. Jis buvo man toks pat brangus koks ir tau. Nemanau, kad po šio įvykio tu norėsi mane matyti, todėl galbūt geriau, jei tai bus mano atsisveikinimas. Tikiuosi, tau niekada nebeteks regėti manęs akyse. Tik dar kartą atsiprašau. Sudie...

Padėjau ragelį. Iš palėpės išsitraukiau du didelius lagaminus ir pradėjau krauti į jį daiktus. Visus. Drabužius, knygas, viską kas tik tilpo. Galų gale vos užsegiau lagaminus. Tada atėjo motina.

- Eime, - išbalusiu veidu tarė ji.

Sukroviau lagaminus į automobilio bagažinę. Dar nubėgau atsisveikinti su Sakura. Man išriedėjusios ašaros kaptelėjo ant kumelaitės snukio. Ji tyliai sužvingo.

- Viskas bus gerai. Tavimi pasirūpins. O aš tave kada nors aplankysiu, prisiekiu, tikrai tikrai! Tik tai gali truputį užtrukti... – Šnabždėjau paguodžiamus žodžius Sakurai į ausį.

Grįžau ir įsėdau į automobilį. Atsigręžiau į savo namą. Savo prieglobstį tiek metų. Apžvelgiau laukus kuriose jodinėdavau. Šalia žydėjo mano taip mėgstamos baltos rožės. Mačiau ir seną, didelį gluosnį kurio šakos siekė žemę. Viso šito nematysiu labai ilgai. Labai. Galų gale akys pažvelgė ir į motiną sučiaupusią lūpas, nudūrusią akis į žemę vis dar išbalusiu veidu ir Rouzę kuri truputį nervingai, bet vis tiek šypsojosi. Aha, išsipildė jos svajonė.

Važiavom ilgai, gal tris valandas. Apie penktą valandą mašina sustojo. Išlipom. Atminty iš tos nakties įsirėžė tik du dalykai: policininkas šaltu veidu pareiškęs, kad aš nužudžiau Vėją (aišku prieš tai jie tūkstantį kartų viską patikrino ir pertrikrino) ir tėčio veidas. Kitaip nei motinos ir sesers, jis buvo pilnas skausmo ir sielvarto.

- Atsiprašau, tėti, - apkabinusi ir stipriai jį suspaudusi sukuždėjau. Atrodė, kad dabar visą gyvenimą tegalėsiu atsiprašinėti už tai ką padariau. – Aplankyk mane. Prašau. Tu vienintelis kas man dar liko.

Tėtis tegalėjo linktelėti. Jo skruostu nuriedėjo ašara, o tada lyg išsigandęs savo silpnumo nusigręžė, nuvedė mane į pastato vidų, užregistravo, atliko visus tuos formalumus, palydėjo mane į kambarį ir išvažiavo. Stebėjau jį nuvažiuojantį koridoriuje pro langą. Jis mane aplankys. Tačiau negreitai.

Tada grįžau į kambarį. Pirmą kartą jame iš tiesų apsižvalgiau. Na ką pamačiau jau pasakojau.

- Tai štai kur man teks praleisti tiek metų. Jaučiu, kad čia laikas slinks labai ilgai. – Garsiai tariau sau.

- Gal ir ne, - atsiliepė Dženiferė.

Tą minutę supratau, kad jeigu aš atsidūriau psichiatrinėje, dar ne viskas baigta. Toli gražu. Tikrasis siaubas dar tik prasidės.

Birželio 18, penktadienis

Nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo triuškinantis nusikaltimo tyrimas. Tiesiog šluojantis viską iš kelio. Paklausit nuo ko pradėjau? Kaip čia suformulavus...

- Violeta, kur pienas?! Išvis, kur mano sausi pusryčiai?!

- Čia, vaikeli, spintelėj po kaire puse.

- Ai va. Gerai, radau, ačiū.

Pasiėmus savo bliūdelį su neaiškiai suplaktu marmalu, užlipau į viršų, ant nosies užsirioglinau nerd'us (kad solidžiau atrodyčiau). Dabar dar reiktų cigaretės, bet ai, tiek tos. Beliko įjungti savo galvelę. 

Beje, nusiploviau nuo šūlės. Pasakiau, kad pilvą skauda. Patikėjo. Nemanau, kad tėvams išvis rūpėjo.

Gerai, susikaupk, mąstyk, Kere, mąstyk. Reikia nuvykti į nusikaltimo vietą. Galbūt aš pastebėsiu kažką, ką mentai pražiopsojo. Iš kur žinau kur tai įvyko? Vakar iškvočiau.

Tiesą sakant, tai nykoka vieta. Lyg ir skersgatvis ar panašiai. Na kaip filmukuose būna, gale siena. Nelabai moku paaiškinti. Aplinkui nebuvo labai daug vietų kur galėtum kažką rasti. Gale, prie sienos stovėjo konteineris. Žvilgtelėjau vidun - tuščias. Be abejo mentai jau viską iššniukštinėjo. Pakilnojau šalia gulinčias dėžes. Kažkokia nesąmonė. Kur paslaptingi ženklai, užuominos ar KAŽKAS, kaip būna filmuose? Kodėl aš nerandu už ko užsikabinti? Kodėl niekas man nepadeda rasti Vėjo žudiko? Kur po galais teisingumas?

Juk negalėjau žinoti, kad labai greitai paaiškės žiauri tiesa.

Iš to pykčio paėmiau akmenį, dydžio sulig mano plaštaka ir nesitaikiusi mečiau į plytų sieną. Pasigirdo kitoks garsas. Toks garsas būna tik tada, kai pabaladoji į tuščiavidurį daiktą. Lėtai priėjau ir dar kartą su akmeniu gerai pastuksenau į tą plytą, į kurią jis ir atsitrenkė.

Tikrai, ir vėl tas garsas. Apsižiūrėjau ar nerasiu daikto, su kuriuo galėčiau iškrapštyti plytą. Tuščia. Atsidusau ir supratau, kad teks paaukoti savo nagus. Pradėjau krapštyti, vis įnirtingiau ir įnirtingiau.

- Velnias! - nulūžo nagas.

Pirštus nusibraižiau iki kraujo, bet nepasidaviau. Galų gale plyta per du centimetrus išsikišo. Och, pagaliau. Dabar jau lengvai išėmiau ją iš sienos. Taip, kaip ir galvojau, ji buvo tuščiavidurė. Ir ten gulėjo...

Peilis su apkrešėjusiu krauju. Atsitiktinumas? Likimas? Kas žino. Bet...O Dieve. Negali būti. Negi aš tikrai radau Vėjo žudiko žudymo įrankį? Gal dalyvauju fantastiniame filme? Arba laidoj, kur išdūrinėja. Nejučia žvilgsniu nuslydau viskuo ką tik galėjau matyti, bet kamerų nesimatė. Vadinasi tai tikra.

O gal vis dėlto siaubo filmas? 

Gerai, dabar skubam į miliciją.

Nubėgus ten viską papasakojau. Kapitonas stebėjosi, tokiomis radimo aplinkybėmis ir aišku pareiškė, kad tai visai nebūtinai turi būti žudiko ginklas, bet jie būtinai ištirs. Paliepė man eiti namo, o rytoj praneš ką sužinoję.

- Beje, stengiausi ginklą liesti kuo mažiau, bet ten gali būti ir mano pirštų atspaudų.

- Taip, žinoma, suprantu.

Atsisveikinom ir aš patraukiau atsiimti man tikrai priklaususios lazanijos už šiandien nuveiktą, - nežinia gerą, ar ne, - tačiau žygdarbį.

Birželio 17, ketvirtadienis

Visa diena buvo vangi. Vangiai iššliaužiau iš lovos. Vangiai nukėblinau į mokyklą. Atmosfera buvo vangi. Visi prislėgti, dar neatsigavę, lyg negalėtų patikėti, kad paskutinis suolas vidurinėje eilėje tuščias. Dabar yra ir liks.

- Pagerbkime Vėją tylos minute. - Išgirdau auklėtojos balsą.

Vienu metu vienodai čiūžtelėjo per grindis kėdės. Visi klasiokai atsistojo. Nutilom. Ir ne minutei. Laikas man buvo praradęs reikšmę, bet girdėdama laikrodžio tiksėjimą, paskaičiavau, kad prastovėjom apie septynias minutes. Nesistebėjau. Vėjas vertas to.

- Ką dabar darysim? - Pavargusiu balsu paklausė manęs Kalista kai atsisėdom ir perbraukė ranka per plaukus. Akys raudonos kaip triušio, užverktos. Paakiai juodi. Veidas išbalęs. Turbūt ir aš neatrodžiau negeriau nei ji.

- Aš bandysiu išsiaiškinti to kaltininką.

- Ir kaip žadi tai padaryti? - Kandžiai pasiteiravo draugė.

- Nežinau. Reikia rasti siūlo galą, o po to kaip nors atkasiu. Turbūt po pamokų eisiu pasiteirauti mentų.

- Žinau, kad viską darai viena, taigi nesisiūlau padėti, bet jeigu ką, žinai kur mane rasti.

- Taip. - Linktelėjau. Neketinau judinti Kalistos. Žinoma būtų drąsiau ir smagiau (ha ha ha) veikti kartu, bet jai reikia atsigauti.

Kaip tariau, taip ir padariau - po pamokų nuėjau pas mentus. Apsimečiau Vėjo pussesere. Kvočiau tuos vyrukus kaip įgudęs viduramžių inkvizitorius, bet nieko naudingo nepešiau. Nusikaltėlis sudirbo švariai. Labai švariai. Ginklo nerasta, jokių plaukų, nuorūkų ar kitų daiktų kuriuos galėjo turėti žmogžudys taip pat nerasta. Visiškai nėra už ko užsikabinti. Tik nustatyta, kad Vėją nudūrė su peiliu.

Paprašiau, kad parodytų lavoną. Iš pradžių neleido, bet aš prašiau kaip atkaklus prekybos agentas, taigi jie nusileido.

Kai pamačiau, man pasidarė bloga, bet šiaip ne taip išsilaikiau. Netgi sugebėjau nustatyti savo veide šaltą ir bereikšmę išraišką.

- Kad ir kas tai padarė, padarė labai... kruopščiai. Dūrė į patį širdies centrą. - Pasakė man policininkas kurį jau spėjau pakrikštyti Kapitonu. Sutinku, nelabai originalu, tačiau tingėjau galvoti kažką įspūdingesnio.

- Aišku.

Na nebuvo šlykštu ar panašiai, kraujas neabejoju kruopščiai nuvalytas, tiesiog mane nustebino, koks Vėjas atrodo dabar. Netekęs spalvos. Baltas baltas kaip sniegas. Šaltas šaltas kaip ledas. O blausioje mėlynoje šviesoje jis atrodė dar keisčiau. Akys užmerktos. Švelniai apvedžiau pirštu jo žaizdą. Ovali. Sukrešėjęs kraujas aplink ją. Nusipurčiau.

Nieko neradusi pas Kapitoną, grįžau namo. Visos mano viltys žlugo. Nebežinau ką toliau daryti. Suknisti mentai.

- Tu juk žinai atsakymą, - pasakė man Dženiferė.

- Meluoji.

- Meluoji, kad aš meluoju.

- Tu čia man nemeluok, kad nemeluodama tau meluoju.

- Tik nereikia. Kai baigsi man meluodama, jog nemeluoji, kad man meluoji meluoti, tada ir pakalbėsim.

- Tu suknista melage! Kai baigsi man meluoti, kad aš meluoju, jog tu nemeluodama man meluoji, kad aš meluoju, tada ir pažiūrėsim.

- Eik tu sau su tokiais sakiniais, - pratrūko juokais Dženė. - Bet aš rimtai. Pasuk galvą, tu tikrai žinai kur eiti.

- Sunku mąstyti. - Pasirėmiau rankomis ir atsidusau. - Slidus Žaltys, nieko taip nebus, einu pasidaryti sumuštinį.

Birželio 16, trečiadienis

Saldžiai miegu, devintą sapną sapnuoju, seilės per pagalvę teka, ir tik girgžt! - durys. Kas gi ten? Vaiduoklis, giltinė ar velnias? Ogi ir tas, ir anas ir dar trečias, nes čia iš pat labo ryto atsibeldė Lilija.

Per šimtąją sekundės dalelę iš karto sugalvojau klausimą: ko jai čia reikia? Gal kartais vėl pradėjo tas savo "Tai yra sveika!" dienas? Buvo čia sumaniusi: keltis ne vėliau aštuntą valandą, tada bėgiojimas, pusryčiams ten kažkokie vaisiai. ir t.t. Man tai nesvarbu, tegul daro ką nori su savim, bet svarbiausia, kad ir mane įtraukė.

- Kelkis, greitai! - Šūktelėjo ji ir papurtė mane. Aš tik dar labiau į kamuoliuką susitraukiau.

- Ko čia isterikuoji? Pasikorė gal kas?

- Nejuokauk taip žiauriai.

- Nu nesijaudink, gi aa... aaa... - nebegalėjau pabaigti sakinio kai pamačiau, kokia Lilija išbalusi. - Kas atsitiko? - Rimtai paklausiau.

- Imk. - Padavė man raminamųjų tablečių buteliuką.

- Kam man jos?

- Prireiks. Aš šiandien ryte jau kelias išgėriau.

- Na tai sakyk kas atsitiko.

- Pameni, prieš kelias sekundes juokaudama klausei ar kas nepasikorė? Taigi... ne. Bet... atsitiko kai kas panašaus.

- Kaip tai? Kažkas mirė? Jetau, sakyk greičiau kas yra! - Dabar jau ir aš sėdėjau išbalusi, greičiausiai labiau už Lili.

- Nužudytas... - Lilijos balsas drebėjo, smarkiai drebėjo.

- Kas?! Sakyk kas!

- Manau tu žinai kas, - įsiliejo į pokalbį trečias balsas. Dženiferės.

- Vėjas, - abi su Lilija kartu pasakė. Tik Lilija tai pasakė su skausmu balse, garsiai, o Dženiferė tyliai pašnibždomis.

Aš nieko nesakiau. Tik pakreipiau galvą lyg norėdama pamatyti ant šono gulintį daiktą. Išpūčiau akis. Jaučiausi tarsi padaryta iš stiklo. O dabar mane kažkas netyčia numetė. Numetė nuo neaukštos vietos, aš beveik nesudužau. Beveik. Bet vis tiek viena vieta atskilo. Ir netgi be to mažo gabalėlio aš jau sugadinta. Jau nebe pilnavertė. Nesijaučiu tokia. Dūžt.

Dienoraštyje daug nerašiau apie savo bendravimą su Vėju. Ir nors mes buvom pažįstami neilgai, atrodo vos kelias dienas, tas užsimezgęs ryšys buvo daugiau nei draugystė. Kažkur lyg ir minėjau - jis buvo mano sielos brolis. Toks žmogus kuriam nestatai jokių sienų, kuris palaiko tavo net pačias beprotiškiausias mintis, kuris atspėja kai tu džiaugiesi, paskambina kaip tik tada kai tau liūdna, nors nieko nesakai, atspėja ką nori pasakyti iš pusės žodžio.

Staiga suskaudo širdutę, kai supratau, kiek brangių dienų praradau tiesiog pykdama ant jo už tą kvailą bučinį. Tai taip kvaila. O dabar nebegalėsiu su juo kalbėtis. Negalėsiu net atsiprašyti.

Mane apimė neviltis. Ašaros dusina. Negaliu kvėpuoti. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Kodėl dabar, sėdėdama viena ant lovos kai Lilija išėjo, nebemoku išreikšti jausmų popieriui? Kur dingo žodžiai? Atrodo temoku piešti klaustukus.

Staiga suvokiau, kad kai ko nežinau. Greitai nusileidau į apačią ir susiradau Liliją.

- Kas tai padarė?

- Kol kas nežinoma. Policija tiria nusikaltimą.

Kol jie ištirs ir pasaulio pabaiga ateis. Pabandysiu išsiaiškinti pati.

Atsakymo toli ieškoti nereikėjo.

Birželio 15, antradienis

____________________________________________

Neatsiprašinėsiu. Nesiruošiu čia prieš kažką žemintis, nieko nepadariau. Tik pasakau, kad šią istoriją baigsiu. Nes taip turi būti.

P.S. Šis įrašas bus nelabai įdomus, bet kitam galėsit sėdėt visi pakraupę.

_______________________________________________

Šiandien viskas vyko labai... keistai.

- Artėja kažkas negero... - Šiandien ryte man pareiškė Dženė.

- Tu kažką sumaniusi? - Įtartinai paklausiau.

- Ne, ne aš... Kažkas atsitiks. Tik nežinau - tau ar pati kažką negero padarysi, o galbūt aplinkiniams kažkas gresia.

- Sakai? - Sunerimau. Dženiferė taip pat yra mano nuojauta. Kuri veik niekada neklysta. Tikrai sunerimau.

Šiandien nerealiai šalta. Aš neįsivaizduoju kaip per vieną naktį galėjo šitaip atšalti. Atrodo tik vakar buvo 30 laipsnių ir aš dvėsiau iš karščio, o dabar jau nukrito iki 10 ir aš šalu.

Eidama į mokyklą bliuskutę pakeičiau megztuku, o šortus džinsais. Kol Tomas vežė mane į mokyklą, o Dženė sėdėjo šalia, aš mąsčiau apie jos žodžius, bet nieko gero neišmąsčiau. Mokykloje taip pat nieko įdomaus neįvyko. Viskas prasidėjo kai grįžau namo. Tiesa, tai tebuvo įžanga prieš žiauriausią dalį.

- Kas čia? - Paklausė Lilija vos tik peržengiau namų slenkstį.

- Kur?

- Neapsimetinėk, pati žinai!

- Nu nežin... - O tada atsisukau ir pažvelgiau ką Lili turi rankoje. - Šūdas! - Nusikeikiau.

- Tai jau tikrai, kad šūdas, nes už tai tau gresia mėnesis namų arešto, - tarė mieloji mamutė ir pamosavo man prieš nosį mano cigaretėmis. - O jei dar kartą pamatysiu ką nors panašaus, tu turėsi labai, labai daug bėdos. -

Taip tarusi Lilija stipriai metė cizų pakelį į žemę ir dar gerai pamindė.

- Ahaaa... - Abejingai nutęsiau. Man buvo absoliučiai dalampački kiek ji čia dar rėks, tik norėjau išsiaiškinti kas mane įskundė. Ir jau nutuokiau kas. Bet staiga mano smegenis pasiekė kažkaip pro ausis prasprūdęs faktas. - Pala. Tai tipo aš visą mėnesį negalėsiu išeiti iš namų? - Dramatiškai paklausiau ir dar akim suklapsėjau. Kokia nesąmonė. O aš dar galvojau, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.

- Taip. Galbūt pasimokysi.

- Bet aš nerūkau! - beviltiškai šūktelėjau.

- Tai kaip paaiškinsi šitai? - Lili mostelėjo ranka į sumindytas cigaretes. Į tai nieko negalėjau nieko atsakyti. Juk nepaaiškinsi mamai, kad tau užeina noras parūkyti vieną kartą, o tas vienas kartas dar nėra priklausomybė.

- Na gerai. - Nusileidau.

Greitai užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir atsistojus prie Barbės durų staigiai atidariau. Rouzė gulėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Išgirdusi trinktėjimą pakėlė galvą ir pamatė į mane.

- A, čia tu. Ko nori?

- Tu sumauta debile, kaip galėjai mane įskųsti mamai?

- O kodėl ne? - Šyptelėjo ji.

- Taigi... Dėl Dievo, mes gi seserys!

- Tu man ne sesuo, padugne.

Šito aš nebegalėjau tverti. Išbėgau iš kambario. "Gal ji ir teisi", - pagalvojau klestelėjusi ant savo lovos. 

- Kerolain!

- Jėzau, ko dabar prisidirbau. - Atsidusau ir nusileidau į apačią.

- Tau siuntinys, - ištiesė man Lilija nedidelį, stačiakampio formos paketą. Nusinešiau atgal į kambarį ir atplėšiau. Ten buvo kasetė.

- Samara, ūūūū, tau gyventi liko septynios dienos... - pradėjo ūkti Dženė.

- Baik, - sukikenau. Nuėjau į svetainę ir paleidau vaizdajuostę.

Ar ji ir nulėmė tai? Jeigu nebūčiau gavusi vaizdajuostės, ar tai nebūtų atsitikę? Jeigu nebūčiau pamačiusi joje įrašytų vaizdų? Klausiu to savęs kiekvieną dieną. Ir nemanau, kad kada nors rasiu atsakymą.

Birželio 14, pirmadienis

_______________________________________

Kritikoje nėra nė krislelio meilės: kritikuojant niekas negerėja. Kritikos prigimtis - pakenkti kritikuojamam asmeniui arba sukelti jam nesaugumą ir abejonių.

Karen Casey

_____________________________________________

Nusprendžiau vis dėl to eiti į mokyklą. Dėjau aš ant visų, tie visi man negadins gyvenimo. Taigi ryžtingai atsikėliau ir susitvarkiusi patraukiau į mokyklą. Lilija nenustebo, ar bent jau to neparodė.

Atsisėdus savo suole vangiai sūpavausi ant kėdės. Įėjęs Vėjas bandė pagauti mano žvilgsnį, bet aš įnirtingai spoksojau pro langą. Po kiek laiko šalia manęs atsisėdo Kalista.

- Labas, - pasisveikino.

- Sveika.

Nenorėjau ir nebūsiu su Kalista šiurkšti. Ne ji man nusikalto.

- Girdėjai naujausius gandus?

- Gandus? Apie ką gi? - Susidomėjau.

- Aišku, apie tave. - Ji nusijuokė.

- Rimtai? Ką sako? Kas sako? Kada sako?

- Šiandien prieš pamokas. Evė. Visiems. Kad tu rūkai.

Aš bukai spoksojau į Kalistą.

- Ji? Kas aš rūkau?

- Na taip, ji skiedžia, kad vakar pirkai iš jos cigarečių. Bet kai tokiu tonu prakalbai, tai nusprendžiau, kad tik trina lazankes, kaip galvojau ir iš pradžių.

Sekundę mąsčiau ar sakyti draugužei tiesą. Nėėė... Paskui ji mane aprėks, o aš to visai nenoriu.

- Žinoma, pučia arabus. Aš rūkau? Pf. - Purkštavau.

- Tai gal sumušam?

- Kąą? Tu rimtai? - Išpūčiau akis.

- Aha, aš irgi jau seniai apie tai svajoju, - palinko prie mūsų Kristina, sėdinti gretimame suole. - Tau tik palaikyt tereikės. Nėra ji jau tokia stipri.

- Na nežinau, nežinau... Be to, ji gi sakė turi šaiką, tai mums paskui riesta bus.

- Velnias, tikrai. Buvau pamiršus. - Sutiko Kalista. - Po velniais. - Dar kartą nusikeikė.

Tyliai atsidusau. Ačiū Dievui, kad viskas taip lengvai išsisprendė. Visiškai nenorėjau mušti Evės, nes ji sakė tiesą, nors to ir nepripažinau.

Su Vėju nekalbėjau. Pasibaigus pamokoms nenorėjau važiuoti namo. Nusprendžiau nueiti į parką, kurio aš vis dar nelaikiau nusipelniusiu savo pavadinimo. Norint patekti į jį, reikėjo lipti kalneliu. Jis nebuvo labai didelis, bet ilgas. Pradžioj kalnelio pastebėjau sraigę. Kiek supratau ji šliaužia į viršūnę. Piršto galiuku paliečiau jos "ragus". Sraigė sutraukė juos. Šyptelėjau ir patraukiau toliau.

Parke buvo daug suoliukų. Pastebėjau keturis sustatytus ratu. Ant vieno sėdėjo kažkoks vaikinas Atrodo jis ruošė namų darbus. Mane jis kažkuo patraukė. Nuėjau ir atsisėdau prieš jį ant kito suoliuko. Vaikinas metė trumpą žvilgsnį man, apžiūrėjo. Tada vėl palinko prie savo sąsiuvinio. Man tas žvilgsnis ir veiksmas pasirodė lyg kokie... iššaukiantys? Nežinau. Bet pati išsitraukiau savo namų darbus ir irgi pradėjau ruošti. Tada jis pradėjo įnirtingiau rašyti. Aš neatsilikau.

Vaikinuko telefonas pyptelėjo. Kažkas jam parašė. Jis pradėjo atrašinėti, bet žiūrėdamas į knygą ir slapčia šnairuodamas į mane. Vadinasi nematė ką rašė, bet lažinuosi, kad be klaidų.. Ak šitaip? Gerai. Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau maigyti sms. Pas mane touch screen, taigi nelabai pavyko rašyti be klaidų. Išėjo kažkas panašaus į: Kčą vehli! Turėjo būti ką veiki. Ai nesvarbu. Svarbu, kad jis matė.

Jis demonstratyviai atsiraitojo švarko rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį. O ką aš turiu? Velnias, neturiu laikrodžio. Ammm... Ne nu. Nesąmonė. Mes čia rungtyniaujam ar ką? Įvertinau visą padėties komiškumą ir pradėjau juoktis. Geriau vėliau nei niekada.

Delnais tvojau sau per šlaunis iš juoko. Blemba, čia tai geras. Žmogas sėdintis priešais dar laikėsi, bet mačiau, jog ir jo lūpos virpa. Po kelių sekundžių jis neišlaikė ir irgi pradėjo nesuvaldomai juoktis. Ir taip mes sėdėjom ir žvengėm gal kelias minutes. Vos biški apsiramindavom iš karto vėl užeidavo juoko priepuolis. Galų gale įstengiau pasakyti:

- Kerolain.

- Bendžeminas. Benas.

Birželio 13, sekmadienis

________________________________________

Man anie įrašai NEPATIKO. Todėl ištryniau juos. Nes ten buvau VERČIAMA rašyti, o šį įrašą rašiau savo noru. Todėl manau jis geras.

Ir įjungiau komentarus, nes kažkaip nejauku darosi be jų. Bet jei bus visokie "kada kitas įrašas" IŠKARTO išjungiu. Aišku?

Viskas.
________________________________________

Pirma mintis atsibudus: "Noriu kavos ir cigarečių". Atsikėlusi nusileidau į apačią ir išsiviriau Nescafe 3 in 1 . Gerai, kavos gavau. Pamažu ją gurkšnodama svarsčiau iš kur gauti cigarečių.

Ne, šiaip nerūkau. Bet kelis kartus per metus man užeidavo toks noras parūkyti. Ir visą dieną jis mane kankindavo. Ir visą dieną aš negaudavau parūkyti. Bet dabar gal ir pavyktų. Na žinoma, aš nepilnametė, man rugpjūtį tik septyniolika sueis. Padirbto asmens pažymėjimo neturiu. Gaučiau, bet ilgai užtruktų, o ryt cigarečių nebenorėsiu.

Bet kažkas tikrai pažįsta žmogų, kuris nelegaliai pardavinėja cigaretes. O aš turiu pažinoti tą "kažką". Na ne tiek jau daug tų pažįstamų ir turiu... Kalista už visus kenkėjiškus dalykus yra prieš, išskyrus gėrimą. Vėjas taip pat. Džėjus tuoj pat sugalvotų, kad aš jam turėčiau atsilyginti kaip nors, ir numanau kaip... Tėvai nerūko, Rouzė irgi. Šūdas bliamba. Nors, yra vienas žmogus...

Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau numerį. Kalista buvo davusi visų klasiokų numerius ir dar kai kurių žmonių iš mokyklos.

- Alio? - atsiliepė balsas.

- Sveika. Tik nepadėk ragelio, čia Kerolain.

- Ko tau reikia? - šiurkščiau nei labai šiurkščiai paklausė Evė.

- Klausyk... tu gi turi cigarečių, ane?

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo juokas.

- Kurių galų tau jos, psiche? - Po kurio laiko pasiteiravo. Jėzau, ji puikiai sutartų su Rouze.

- Spėk iš trijų kartų.

- Tu ką, rūkyti nori?

- Nu noriu.

Tyla.

- Tu iš manęs tyčiojies?

- Ne. - Mano kantrybė pradėjo sekti. - Tai turi, ar ne?

- Turiu turiu. Galiu parduoti.

- Kur susitinkam?

- Parke tiks? Už valandos.

- Gerai.

Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Apsirengiau, griebiau rankinę ir pasigavus autobusą nuvažiavau. Užtrukau apie pusvalandį, ir į sutartą vietą atėjau dešimt minučių per anksti. Bet Evė irgi jau buvo ten.

- Pirma pinigai. - Tvirtai pareiškė.

- Gerai, kiek?

- Penkiolika litų.

- Tiek daug? - Nusistebėjau.

- Ei, čia gi nelegalu. Ir greičiau kišk į rankinę. - Tarė įbrukus man į rankas "Mallboro" pakelį. Oho, ir kokybė gera.

- Mhm. Ačiū. - Padėkojau dėl visa ko. Bet Evei mandagybės nerūpėjo. Ji apsisuko ir greitu žingsniu eidama pranyko iš parko. Gūžtelėjau pečiais.

Grįžau namo ir nestabteldama patraukiau į parko labirintą. Ten tai jau niekas manęs neras. Išsitraukiau vieną cigaretę, ir žiebtuvėliu (gerai, kad pasiėmiau jau eidama į susitikimą) uždegiau ją.

Įtraukiau pirmą dūmą. Į plaučius, kaip reikiant. Paspringau, dusau, pradėjau kosėti, netgi pykino. Galų gale šiaip ne taip įkvėpiau oro. Jau buvau pamiršus ką reiškia pirmą kartą rūkyti po ilgo laiko. Paskutinį kartą tai dariau kai buvau devynerių. Klasiokė į kiemą išsinešė pakelį, iš tėčio nušvilpus buvo.

Antras dūmas buvo sėkmingesnis, bet vistiek springau. Neįsivaizduojat koks palengvėjimas. Akmuo nuo širdies nusirito. Pagaliau ko troškau tiek daug metų, ėmiau ir įvykdžiau. 

Sutraukus iki pat filtro nuorūką įkišau tarp susiraizgiusių tujų.

Nuėjau namo. Gerai, kad tėvai ir Rouzė kažkur pranykę. Malborus (aš sugalvojau tokį pavadinimą) pakišau po čiužiniu savo kambary. Gal niekas neieškos. 

Pauosčiau savo plaukus. Kadangi rūkiau gryname ore, kvapo labai nesijautė, bet silpnas vis tiek buvo. Nenorėjau net menkiausios rizikos, todėl nusiprausiau po dušu ir gerai išsiploviau galvą.

Tada išsitiesiau ant lovos ir jau norėjau palaimingai užsnūsti, bet man sutrukdė.

- Ak kas gi čia padarė blogą darbą? - pasigirdo pašaipus balsas.

- Aš. - Tokiu pat tonu atsakiau.

- Gera mergaitė ėmė ir nusikalto. - Dženiferė nusijuokė. Šyptelėjau.

- Mėgsti gervuoges? - Staiga surimtėjus paklausė.

- Aha.

- O šilauoges?

- Nu taip, o kodėl klausi?

- Šiaip, nėr ką veikti. Mėgsti arbūzus?

- Tai ne.

- O persikus?

- Nu baik, aš miego noriu.

- Sakykim tu žvaigždė ir dabar duodi man interviu. Mėgsti ananasus?

- Džene!

- Koks tavo persikų valgymo vidurkis?

- Klausimas, verčiantis susimąstyti, - nusijuokiau.

- O šitaaaa... Bananus mėgsti?

- Ne.

- Ką reiškia ne?

- Nu nemėgstu. - Žvengiau matydama kaip Dženė nervinasi. Iš tiesų nemėgau bananų.

- Tada gal apelsinus?

- Jo.

- Ką dar mėgsti?

- Rūkyti. - Pasakiau kas užėjo ant liežuvio.

- O kivius?

- Nu baaaik, užkniso rimtai.
- Aš tik... - pradėjo aiškintis Dženė, bet aš nebeišgirdau, užmigau.

Birželio 13, sekmadienis

_________________________________________________________

Aš per metus esu laiminga ilgiau negu vieną dieną kokius du kartus, jeigu ne vieną. Ir dabar taip buvo, buvau tris savaites laiminga. Ir jūs MAN GRIAUNAT LAIMĘ!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Negi taip sunku leisti man pailsėti? Dėl Dievo meilės, gi vasara, eikit su draugais, eikit maudytis, apsipirkti, ledų valgyti ir dar balažin ko daryti. Prie pc smoksot tiktai...

Turbūt labai įdomu ką aš veikiau tas tris savaites, ir kodėl buvau tokia laiminga? Patenkinsiu smalsumą. Visa tai patirs Kerolain, tik ne per tris, o per vieną savaitę. Todėl pakeičiau paskutinio įrašo pabaigą. Na tiksliau ištryniau porą pastraipų. Dabar jau ne pas Kerolain atvažiuos pusseserė, o ji važiuos... Pas kai ką.

Dar vienas dalykas - UŽSIKRUŠKIT SU TOM REKLAMOM. Eikit blet į skelbimai.lt , reklamos.lt ar kur tokiais atvejais reikia eiti. Čia jums ne bulvarinis laikraštis, aišku? O kadangi jau parašėt adresus, aš paskaičiau ir pasakysiu savo nuomonę, patinka ar ne.

1. www.kosmare.blogspot.com - Eve, nesitikėjau, kad reklamuosi. Pati idėja gera, rašyt apie košmarus. Bet dar pasistenk ten rašydama. Nebent rašai apie tai ką rimtai susapnavai, o sapnų pakeist negalima.

2. www.nekenciusiopasaulio.blogspot.com - čia tie įrašai ne blynai, o degėsiai. O gal greičiau miltai? Pala, yra kas nors smulkiau už miltus? Ai jo - molekulės čia. Ir dar - tos šypsenėlės... Kurioj knygoj matei šypsenėles?

3. www.ourcityyy.blogspot.com - nepasakyčiau, kad labai įdomu. Pasistenkit rast įdomių temų ir parašyt normalų straipsnį, bent pusės word'o puslapio.

4. www.meilestrumtisparnai.blogspot.com - vėl to šypsenėlės. Žudikė eina žudytis, tapu tapu kojelėm... Ką aš žinau. Istorija kaip istorija.

5. www.keistojikri.blogspot.com - Kristiana, Lilija... Nieko nesakau, turėk tuos vardus į sveikatą. ;D Ačiū Dievui radau vos VIENĄ šypsenėlę. Linkiu, kad jų vapšie nebeliktų. Šiaip įdomu, bet trūksta kažko... Net nežinau. Kaip geram patiekalui druskos. Tai ir čia prieskonių. Dar neišmąsčiau kokių.

6. http://gatvesgyvenimas.blogspot.com/ - pripažįstu, ne viską perskaičiau, neturiu laiko. Bet pasirodė įdomu. Tik pala, kur čia virvė. Kilpą padaryti moku. Liko tik kur užkabint (šypsenėlės!!!!!!!!!). Ir rašyk lt raidėm. Nesvaik, kad jeigu angliškas tai nėra lt raidžių. Pas mane irgi angliškas meniu, bet nuėjau į control panel ar kaip jis ten ir įsiinstaliavau lt kalbą.

7. http://sidabrinejuostele.blogspot.com - čia man patiko. Patiko įdėja su mainų programa. Patiko, kad vaikinas ją tiesiog nori pakeisti kita. Svarbiausia - patiko, kad nėr smailų.

_________________________________________________________

Atsibudau po dešimtos. Iškart į galvą supuolė nemalonios mintys apie Vėją.

- Dabar padarysim taip, brangute - tu nueisiu, nusiprausi po dušu, išsiplausi galvą, išgersi kavos ir viską ramiai apsvarstysi. Sutarta? - Po šitokio monologo su savim pasijutau ramiau. Iš pradžių buvo kaip ir planavau: nuėjau į dušą. Bet beplaunant galvą pagalvojau, kokia aš kvaila.

"Plauk galvą tiktai!" - sustugau ant savęs. Tada apsirengiau ir nuėjau į apačią kavos. Geriau jau nebūčiau ėjus. Prie stalo sėdėjo visa šeima ir tai man nieko gero nesakė. Negalėjau pasišalinti į virtuvę, nes gėrimas kurio norėjau, jau buvo ant stalo. Su sunkiu akmeniu ant širdies kuris kažkaip įsigudrino ten užsiristi, atsisėdau šalia Tomo.

- Brangioji, - švelniai tarė Lilija, - šiąnakt per miegus daug kalbėjai...

- Tikrai? - Pripažinsiu, nustebau, o tas retai būna. Kiek save žinau nesu didelė mėgėja paplepėti.

- Taip. Ar žinai ką kalbėjai?

- Iš kur aš galiu žinoti? - Atsakiau klausimu į klausimą šiek tiek šiurkščiau nei derėtų. Lilija biški susigūžė.

- Na jų turinys buvo maždaug toks, kad tau bloga ir tu nenori eiti į mokyklą... Smulkmenų nepasakosiu. Ar tikrai yra taip kaip sakei per miegus?

Tylėdama maišiau kavą. Galų gale išspaudžiau "Panašiai".

- Žinome, kad tu niekada mum nesakai visos tiesos, taigi apsidrausdami nutarėme, kad jeigu tu nenori, gali neiti į mokyklą. Bet tik iki savaitės, gerai?
- Puiku.

...

Nu blet gimtadienį švenčiu, atstokit. :D Grįšiu antradienį arba šiaip kurią dieną kitą savaitę.

Myliu, bučkis ir atstokit. :D

Birželio 12, šeštadienis

_____________________________________________________________

Turėsiu dar daug patirti, dar daug išmokti ir rašyti, kad galėčiau to išvengti. Kol kas aš nepajėgi to padaryti. Nusivilsit, bet be meilės čia neapsieisim. Kažkaip nežinau. Sakau, nesu tokia senbuvė kuri išmano visas tas rašymo gudrybes. Aš dar tik pradinokė. Taip, kad meilės neišvengsiu. Nusivylėt jūs, nusivyliau aš. ;D Bet pasistengsiu padaryti tikrą serjalą jei jau taip.

_____________________________________________________________

Pramerkiau akis.

- Niekada daugiau negersiu, - sužvogždžiau. Suskambėjo telefonas. - Ne-e-e... - suvaitojau.

Man galva plyšta, ko jie nori, - pažiūrėjau į laikrodį, - 13 valandą? Žmonės miega dar, bent jau aš. Pakėliau galvą ir mestelėjau žvilgsnį į ekraną. Vėjas? Nelabai suvokdama ką darau paspaudžiau žalią mygtuką.

- Alio? - Balsas buvo lyg iš po žemių.

- Kere, aš labai, labai atsi... - Dar jam nespėjus baigti padėjau ragelį.

Pamažu viską prisiminiau. Suknelė. Dažai. Mašinos. Vakarėlis. Degtinė. Kalista. Alus. Šokiai. Šlykštus bučinys su Vėju. Toliau be to, kad man skauda galvą, suvokiau, jog nekaršta. Pastarąsias dienas buvo apie 30 laipsnių karščio. Dabar nebuvo net 20. Saldžiai nusišypsojau. Pagaliau geras oras. Jokios saulės, tik debesys ir vėjas. Dievinau šitokias dienas.

Atsisėdau pasirėmus ranka ir dar kartą žvilgtelėjau į mobiliuką. Išpūčiau akis. 23 praleisti skambučiai ir 46 žinutės. Eik tu sau. Pirmiausiai atsidariau skambučių sarašą. Vėjas, Kalista, Vėjas, Vėjas, Vėjas, Kalista, Kalista, Vėjas... Toliau net nežiūrėjau. Įsijungiau žinutes. Krūva atsiprašymų, pažadų ir visokių niekniekių.

Atsidusus viską uždariau ir nuėjau "pusryčiauti". Išgėriau galybę vandens ir vaistų nuo galvos skausmo, dar vangiai pakramsnojau sumuštinį. Išgirdau, kad skamba mano telefonas. Vėl atsidusau.Vėjas. Atsiknis jis nuo manęs ar ne? Pakelsiu dėl šventos ramybės - pagalvojau.

- Alio?

- Aš labai atsiprašau, - jis užsikiš? - Gal galėtumėm susitikti?

- Naaa... - Apsimečiau, kad svarstau. - Gaal...

- Sutik, Kerolain, maldauju.

- Geeeeerai. - Susitiksiu, pašnekėsiu ir gal jis atstos.

- Parke, penktą. Ir...

Nebelaukiau, kol ką nors pasakys, numečiau. Apsirengiau tamsiai mėlynas sportines kelnes, inkariukus ir baltą bliuskę. Šiaip jau neinu taip į gatvę, bet dabar man buvo visiškai nusispjaut. Prastūmiau laiką iki 16:30. Išvažiavau. Pastačiau mašiną, išlipau. Buvo dar tik be dešimt penkios. Nutariau pažiūrėti ką Vėjas iki to laiko darys. Tyliai nusėlinau, atsitūpiau už krūmo. Pamačiau jį sėdintį ant suoliuko. Su Kalista. Jie laikėsi už rankų ir kažką kalbėjo. Po kelių minučių pasibučiavo. Pasirodo tas bučinys vakarėly nebuvo girtumo pasėkmės.
Norėjau surikti. Tai buvo šlykštus vaizdas, norėjosi vemti. Širdy suskaudo. Kai būdavau su Vėju apimdavo keistas jausmas. Vos ištariu jam labas, atrodo, kad pažįstu jį visą gyvenimą, o ne tą trumpą savaitę. Tai labai subtilus jausmas. Jis man lyg sielos brolis. Mes labai labai panašūs. O Kalista su Vėju priešingi. Na sako minusas pliusą traukia. Tai lyg mes su Vėju būtumėm pliusai, o Kalista minusas. Fiziškai atvirkščiai, jie turėtų stumti vienas kitą, bet gyvenimiškai taip jau yra.
Ir šiaip, Vėjas toks tobulas vaikinas. Jautrus, mielas, nuoširdus, geruolis toks. Bet jis ne man. Tai supratus padariau grimasą. Juk aš jį pažįstu savaitę, o Kalista 10 metų. Kokių apskritai teisių į jį turiu? Pyktelėjau ant savęs. Be, to jis man sielos brolis, o ne draugas.
Išlindau iš krūmo lyg niekur nieko.
- Labas, - pasisveikinau.
- Labas, - jie abu kartu pasakė. Nusišypsojau. Aš likau šalta. - Ko norit?
- Tiesiog pažvelgti tau į akis ir pasakyti, kad tas bučinys buvo tiesiog nesusipratimas. Aš to nenorėjau, prisiekiu. Atleisi?
- Ne.
- Prisiekiu, tai daugiau nepasikartos. Be to, kai mes su Kalista dabar pora...
- Jūs pora? - Išspaudžiau.
- Aha. Tai užtikrina, kad aš į tave daugiau nesikėsinsiu. - Vėjas nusijuokė. - Tai ar dabar atleisi?
- Ne. - Apsisukau ir išėjau.

Birželio 11, penktadienis

Buvo dešimta ryto, vakarėlis septintą. Spoksojau į savo plačiai atvertą spintą. Kas per nesąmonė, kad neturiu ko apsirengti? Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau Kalistos numerį.

- Alio?

- Ką man rengtis? - Išbėriau.

- Tu mane tokiu durnu klausimu trukdai? - Jaučiau kaip išpūtė akis Kalista. Ir padėjo ragelį.

Sudejavau. Kodėl niekas man nenori padėti?

- Ką manai apie šitą? - Parodė Dženiferė į be petnešėlių juodą suknelę pūstu sijonu, apjuostą diržu. 

- Ačiū. Tu Dievas. - Pajutau išgelbėta. 

Išsitraukiau tą suknelę ir pasidėjau ant lovos. Tada nuėjau į vonią. Prasidėjo procedūros. Išmirkau vonioj, pasidariau pedikiūra, manikiūra ir panašų šlamštą. Išsiploviau galvą. Tada pagriebiau savo juodą akių pieštuką ir raudoną lūpdažį. Ateisiu ir visus išgąsdinsiu, ha ha. Nelinksmai nusijuokiau. Na bet sau atrodžiau gerai, tai svarbiausia. Plaukus palikau palaidus, gražiai krito. Paskui pavalgiau pietus, ir toliau ruošiausiu. Galų gale atėjo 18:20, laikas važiuoti. Nusileidau į apačią, apsiaviau juodus aukštakulnius. Pasiėmiau Tomo mašiną.
Oho kiek žmonių. Suvokiau tik po laiko, kad daugelis atvyksta anksčiau nei pasakoma. Nors iš kur aš galėjau žinot, gi žalia esu. Pati sau papurčiau galvą - tarp tiek žmogų man reiks trintis? Pastačiau mašiną ir šiek tiek drebančiom kojom išlipau. Susukau Kalistos numerį.
- Kur esi?
- Aš virtuvėj, ateik.
- Jau skubu.
Padėjau ragelį ir nukaukšėjau į namus. Atvėriau duris. Siaube, kokia maišatis. Griaudžia muzika, aplink tvyro alkoholio kvapas ir visi šoka. Tai net negalima pavadinti atskirom personom, tai judanti masė. Visi kaip vienas.
Šiaip ne taip prasibroviau pro tą masę ir nusigavau iki virtuvės. Išsižiojus spoksojau. Kalista stovi prie spintelės ir... laižosi su kažkokiu bachūru. Vyptelėjau pati sau. Greita greita - pamaniau. Bet visas linksmumas išgaravo, kai pamačiau kas jos nukabintasis. Vėjas.
- Šūdas, - išspaudžiau.
- Ėėėė, labukas, ir tu čia, - šūktelėjo man jis. Visiškai girtas. Ir dar stiklinėj kažkoks permatomas skystis. Tai jau tikrai, kad ne vanduo.
Kalista stovėjo kažkokia apsvaigus. Irgi girta, bet biški mažiau, negu Vėjas.
- Davai, pasigerk ir tu, - linksmai pasakė Dženė. Griebiau ant stalo stovintį neaiškaus turinio butelį ir gerokai nugėriau. Kažkoks šlykštus daiktas nuslydo gerkle. Pasijutau lyg degčiau, pirštai užkaito, skruostai pasidarė raudoni. Bandžiau perskaityti kas per gėrimas, bet ant butelio buvo tik rusiškai pakeverzota. Pirmąkart geriu ir pataikiau ant degtinės. Nu jo.
Palikau Kalistą su Vėju. Jau neberūpėjo ką jie ten daro, išgėriau pusę degtinės. Staiga iš manęs ją atėmė ir įgrūdo į ranką alaus. Gūžtelėjau pečiais. Išgėriau. Buvo linksma. Pasileidau šokti, lingavau su minia. Kaip dvasia šalia atsirado Vėjas. Apkabino mane per liemenį.
- Klasiškai šiandien atrodai, - pagyrė mane. Bet jaučiausi nemaloniai, kad ir kokia apgirtus buvau. Nepatiko, kad su manim taip elgiasi. Nutariau papokštauti.
- Girdi, vėjas šnabžda... - Paslaptingai sumurmėjau jam į ausį. Jis pagalvojo, kad sakydama "vėjas" turiu omeny jo vardą. Gerai, taip ir reikia, kad manytų.
- Ir ką jis šnabžda? - Paklausė tęsdamas mano durną sukurtą žaidimą.
- Nu ką ką, nusišneka tik. - Ir išsprūdau iš jo glėbio.
Man pasidarė bloga. Užlipau į antrą aukštą kur turėjo būti tualetas. Išsivėmiau. Pasijutau geriau. Bet aš norėjau toliau gerti. Paimiau šį tą lengvesnio - sidrą.
Buvo taip gera, kaip nesijaučiau visus 16 metų. Tūsinaus iš visos širdies, mane šokdino kas antras bernas... Atrodo biški supratau Rouzę, ko jai taip nuobodu namie. Tačiau visą malonumą sugadino vėl išlindęs Vėjas. Jis ėjo į mane, o aš traukiausi atgal. Šitaip jis mane prirėmė prie sienos.
- Ką tu čia darai? - Piktai paklausiau.
Vėjas tik padarė grimasą. Tada paėmė už plaukų ir šiurkščiai atgarino mano galvą.
- Ai! - Sušukau, nes tikrai skaudėjo.
Bet jam buvo nė motais. Vėjas pamažu lenkėsi prie manęs, ir kai suvokiau ką ketina daryti, apėmė šokas. Jis man? Šitaip? Ne, čia sapnas. Man nuo alkoholio jau protelis maišosi.
"Nestovėk kaip kvaiša, daryk ką nors" - suskambėjo įniršusios Dženiferės balsas. Bandžiau išsilaisvint, trankiau kumščiais jo krūtinę, bet vis dėl to jis buvo už mane stipresnis. Negalėjau pasipriešinti, rankos nusviro. O Vėjas tik to ir telaukė. Prispaudė savo lūpas prie manųjų. Mane tarsi vandeniu būtų perlieję. Buvo nerealiai šlykštu. Šis vogčia ištrauktas bučinys tikrai nebuvo pirmasis. Ne ne ne. Taip iš karto pamaniau. O tas asilas mane bučiavo.
Dženė drebėjo iš pykčio. Jos įsiūtis persidavė ir man. Dabar jau pati suėmiau jo plaukus ir truktelėjau nuo savęs. Vėjas nustebęs pažvelgė į jį.
- Tau ką, nepatiko? - Paklausė manęs.
- DEBILAS, - sušukau ir vožiau jam kuo stipresnį antausį.
Tada greitai nusiyriau iki savo mašinos ir parvažiavau namo. Visą kelią širdau. Bet buvau per daug apgirtus, kad galėčiau mąstyti kaip jis man atsiims. Per daug apsvaigus, kad suvokčiau koks jis niekingas žmogiūkštis. Koridoriuj nusispyriau batus ir norėjau traukti į savo kambarį, bet suskambėjo telefonas. Ne, ne mobilusis, naminis. Keista, kad kažkas skambina. Paprastai niekada niekas juo nesinaudoja. Mane pagavo smalsumas. Pakėliau ragelį.
- Gal galite pasakyti, kokia čia firma? - Pasigirdo nepažįstamos moters balsas.
Nežinia ar išgertas kiekis alkoholio, ar patirta nuoskauda truktelėjo už liežuvio...
- Laidojimo biuras, - labai rimtu balsu atsakiau.

Pyp pyp pyp...

Mano laiškas.

Atleiskit, bet kol kas nesulauksit įrašų. Tai ne todėl, kad nėra minčių. Ne, jų yra, pilna. Ir ne todėl, kad aš tingiu. Tas manęs nesustabdytų.

Tiesiog dabar jaučiuosi tokia nusilpusi. Netekusi jėgų, trapi. 

Vakar prisėdau pusę devynių prie skaipo, tikėdamasi tiek daug, tikėdamasi praleisti puikias dvi valandas su dviem draugais. Bet žiauriai apsigavau. Tai buvo labai, labai sunkios dvi valandos. Teko priimti daug skaudžių sprendimų, teko nuryti karčias ašaras ir ne man vienai. 

Vakar sėdėjau ant palangės vonioj atsidarius langą su stikline vandens. Pūtė vėjas, aš žvarbau, ant rankų bėgiojo šiurpuliukai. Danguje kabojo tamsūs debesys. Jie rytojui nežadėjo nieko gero. 

Niekada nemaniau, kad galima tyliai verkti. Pasirodo įmanoma ir aš tai dariau. Kad tėvai neišgirstų. Prasėdėjau gal pusvalandį, išgėriau keturias stiklines vandens. Priverkiau turbūt kelis bliūdelius. 

Buvo taip skaudu, jūs neįsivaizduojat. Tiesiog priėjom skaudžią ribą, teko apsispręsti. Žinojau, kad ta draugystė kažkam blogai baigsis, 99 prc. buvo, kad man. Taip ir atsitiko.

Sakiau sau - rytas už vakarą protingesnis. Nuėjau miegot. Varčiausi gal valandą. Užmigau apie pirmą. Šiandien atsikėliau pusę šešių, miegojau keturias valandas. Bet daugiau neužmigau.

Ir man dabar reikia laiko, kad viską susitvarkyčiau. Reikia atrasti savyje jėgų žengti dar vieną žingsnį tuo tūkstančiu gyvenimo laiptelių. Kol kas jaučiu, kad sėdžiu dugne ir pilve lyg būtų atsivėrus kiaurymė kur tuščia tuščia. Net kai įkvėpiu giliai giliai, pačiam dugne kažkas nesiduoda išstumiamas. Kaip viena mergina sakė : "Supranti,kad vėl rizikuoji viskuo, kad tik būtum laiminga. Eilinį sykį bandai, nepaisant bandymų, kurie širdyje paliko randus." Taip aš bandysiu vėl atsistoti. Nepaisant bandymų kurie mane skaudžiai nutvilkė.

Kai tik atsigausiu, parašysiu. Dabar jaučiuos pernelyg suluošinta. 

Žudikė, skaudinanti kitus.

Noriu kristi, bet negaliu.

Birželio 10-11 (naktis iš ketvirtadienio į penktadienį)

________________________________________

Žiūriu kai kurių kurie komentuoja nemačiau, tai būkit geri, prisijunkit prie sekėjų, malonu matyt, kad skaitot. :)

P.S. Atleiskit, kad toks trumpas, noriu aprašyt penktadienį, bet pirmai reikia ketvirtadienį... ;DD

________________________________________

 Šiandien visą dieną sėdėjau apimta ekstazės. Mane pakvietė į vakarėlį. Įsivaizduojat? Kažkoks klasiokas kurio vardą užmiršau vos išgirdau daro. Sakė VISUS kviečia.

- Ir mane? - Pašnibždom pasiklausiau Kalistos.

- Žinoma. Tu ten laukiamiausia. - Šyptelėjo. - Eisi?

- Aišku.

Vyks rytoj, nes penktadieniai nėra pamokų. Vasarinės šūlės privalumas. Niekada nebuvau vakarėly, šiek tiek bijojau. Bet bus smagu išbandyti. Tai bus geras sumanymas... aš manau.

Šiaip diena praėjo normaliai. Po pamoką daug bendravau su Vėju. Su juo taip lengva. Atrodo tiesiog oru kvėpuoji. Ir pirmąkart sutikau žmogų su kuriuo tiek daug turėčiau bendro. Net sąrašą pasidariau. Bet paskui pagalvojau, kad tai durna ir išmečiau.

Bet šįkart dienoraštyje įrašas skirsis. Dieną nieko įdomaus nevyko, bet naktį tai tikrai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad valiausi dantis eidama miegoti. Visi kiti jau seniai lovytėse akis išverte gulėjo. Ir man pasidarė taip dūšna, taip karšta, kad šakės. Visą dieną šitaip. Ačiū Dievui neuždusau. Pagal tokį orą sprendžiau, kad turėtų prasidėti lietus, bet jo vis nebuvo.

Nusprendžiau atsidaryti vonios langą kol prausiausi. Į mane padvelkė vos juntamas, tačiau labai malonus vėjelis. Aaach. Užgesinau šviesą, atsidariau pilnai visą langą ir atsisėdau ant palangės. Kiek akys matė driekėsi laukai ir miškai. Bet dangus... jis mane pakerėjo. Nė menkiausio debesėlio, juodas kaip derva su milijardais žvaigždžių. O jų apsuptas kabojo mėnulis. Pilnatis. Mane mėnulis visąlaik veikdavo, nes esu vėžys, o jam atstovauja mėnulis. Kaip jau sakiau, astronomija buvo mano mėgstamiausias mokslas. 

Sėdėjau ant palangės pusvalandį, valandą... Klausiausi švelniai grojančių žiogų, jaučiau ant savo pašiurpusių rankų stebuklingą mėnulio šviesą ir žvelgiau į žvaigždes.

- Žinot, - tyliai prabilau joms, - kažkur yra pasaulyje mano vieta. Kada nors aš ją surasiu. Pažadu.

Tada išgirdau tylų krebždesį. Nusikabarojau nuo palangės ir tyliai kaip dvasia nusėlinau į lauką. Paradinės ir šiaip visos durys buvo užrakintos, bet žinojau kitą kelią. Pro apačios tuoleto langą.

Išlindus į lauką prisimerkus apsidairiau. Tuoj išknisiu aš tą triukšmą nors ir iš po žemių. Tapenau be garso kaip katė. Mėnulis laimino mano kelionę. Staigiai atsisukau. Kažkas šmėkštelėjo už krūmo. Aš pati prigludau prie mėdžio. Šešėlis išlindo. Vis dar neįžiūrėjau jo veido. Šešėlis prasuko tiesiai pro medį už kurio slėpiausi. Mačiau jo nugarą. Tykiai sukikenus puoliau ant jo. Pargrioviau ir užlaužiau rankas. Pasigirdo aimana.

- Sakyk kas esi arba bus blogiau, - prikišus lūpas prie ausis gundomai sušnabždėjau.

- Aaaš. - Sustugo. Nustebau. Džėjus. Debilas.

- Ką čia darai?

- Pas tave ėjau.

- Ir kokio velnio?

- Sakiau, kad gaunu... - stenėjo jis iš skausmo. - Ko noriu... ir... aš nepasiduosiu... vistiek... gausiu.

- Klausyk, asilėli. Neįdomu man kaip tu sužinojai kur gyvenu, bet jeigu dar kartą užtiksiu tave savo namų teritorijoje, tai patikėk, nenorėk žinot ką padarysiu.

Apverčiau Džėjų-Gėjų ant nugaros ir nespėjus jam rankomis manęs sugriebt skaudžiai iš visų jėgų trenkiau jam į pilvą. Vėl prajukau kaip anąkart stadijone. Man patiko jo skausmas. Nustebusi suvokiau, kad ir Dženė visa sveikata kvatojasi. Buvau net pamiršus ją.

Džėjus springdamas nuėjo. Žinojau, kad jis nepasiduos. Žinojau, kad aš irgi ne.

Birželio 9, trečiadienis

__________________________________________

Turiu šešiolika skaitytojų, ir nė vieno komentaro praeitam įraše. Kur bled teisybė, žmonės? Arba komentarus rašot arba aš nustoju rašyt, va jums ultimatumas. :D Ir dar norėčiau, kad parašytumėt nuomonę apie muziką. Bent jau apie muziką. :)

__________________________________________

Sako už laimę reikia mokėti. Tik nemaniau, kad tas terminas ateis taip greitai. Šiandien atsikėliau neįprastai anksti - šeštą valandą. Iš pradžių nieko neįtariau. Netgi kai Dženiferė naiviai prabilo:

- Pameni, šiandien rašai kontrolinį.

 - Aha. - Trigonometrijos. Toks lengvas "atsiskaitymas". Nesijaudinau.

- Gal norėtum padaryt... - mirkt mirkt.

- Ką?

- Juokelį mokytojai... - Dar vienas klinkt klinkt

- Eik sau, - purkštelėjau. Žinojau aš jos tuos juokelius.

- Na nenori geruoju, bus bloguoju. - Išsišiepė Dženė. - Tu vistiek padarysi ką liepsiu.

Man sulinko keliai nuo jos balso galios. Žinojau, kad padarysiu. Nenorom susidėjau daiktus kurių reikėjo šiai užduočiai. Tiksliau tik vieno dalyko. Tada greit susiruošiau pati ir po 07:20 jau buvau mokykloj. Įėjau į kabinetą. Jis nebuvo rakinamas, mokytoja pasitikėjo mumis. Bet po šito nemanau, kad taip bus ir toliau.

Ačiū Dievui klasėj nieko nebuvo. Nelabai norėjau aiškinti ką čia darysiu. Padėjau rankinę ant savo suolo ir išsiėmiau bespalvį nagų laką. Tada nuėjau prie mokytojos stalo ir pasiėmiau visus visus jos tušinukus, pieštukus ar šiaip rašančius daiktus. Grįžau į suolą. Atsukau nagų laką. Paimiau pirmą tušinuką ir pradėjau lakuoti jo rašantį galiuką. Taip visus nulakavau. Palaukiau kol nudžius. Viskas truko apie 20 minučių. Kaip tik spėjau padėti tušinuku į vietą kai pro duris įžengė Kalista.

- Ką čia darei? - Įtariai paklausė pamačius mane prie mokytojos stalo.

- Nieko.

- Kažką darei. - Priėjo prie stalo, apžiūrėjo bet nieko nerado, jokių netikslumų. - Ką Dženė tau liepė daryti?

- Nieko. Čia ne ji. Aš tik šiaip vaikščiojau po klasę, nebuvo kas veikti. - Dženiferė neleido apie save sakyti.

- Taip taip, kurgi ne. Tai ko čia taip anksti atsibeldei? Dar pamatysim.

Pamažu pradėjo rinktis klasiokai. Galų gale ir skambutis suskambo. Mokytoja išdalino kontrolinius. Dauguma uždavinių buvo juokingai lengvi, tik dėl vieno abejojau. Bet manau dėl jo nenumuš viso balo.

Per ilgąją pertrauką vėl išėjau į lauką. Vėl sutikau Džėjų. Iš pradžių nepastebėjau jo, tiesiog vaikštinėjau kieme. Bet staiga jis mane šiurkščiai pagriebė už rankos ir pradėjo tempti tolyn.

- Paleisk mane! - sušukau Džėjui.

- Tai jau ne mažut. Aš visada gaunu ko noriu. O dabar iš tavęs aš noriu bučinio.

Aš priešinausi kaip įmanydama, bet kur aš prilygsiu tam raumenų kalnui. Mačiau, kad mane tempia už stadijono prie tamsių medžių. Aišku, kad niekas nematytų.

Buvau apimta didžiulio siaubo. Bučiuotis? Biški gėda prisipažinti, bet niekada nesu bučiavusis su vaikinu. Turbūt dėl to, jog jo neturėjau. Nenorėjau to daryti. Na šiaip norėjau išbandyti, bet tik ne su šituo drimba. Jau buvom beveik priėję stadiono galą kai išgirdau kažką bėgant. Atsisukau. Kalista.

- Ė, tu, GAIDY! - Sušuko visa gerkle. Džėjus sustojo ir atsisuko iškreiptas pykčio.

- Kaip... kaip tu mane pavadinai?

- Gaidžiu. - Jau sustojus prie pat jo pakartojo.

- Dabar tu atsiimsi bjauri mergše, - griausmingai šūktelėjo Džėjus.

Bet kol jis šūkavo, Kalista nieko nelaukus iškėlė koją ir gerai atsivėdėjus spyrė jam į tarpkojį. Prajukau. Džėjus susirietė iš skausmo.

- Davai valinam iš čia, kol jis neatsigavo, - mestelėjo Kalista. Abi greitai nubėgom į klasę. - Geriau daugiau viena nevaikščiok. - Rimtai linktelėjau.

Gal daugiau nieko blogo nebenutiks? Aišku klydau. Vos suskambėjo skambutis, visi susėdo į suolus ir nurimo, mokytoja atsistojo ir pasakė:

- Kažkas, - įdėmiai nužvelgė visą klasę. Ilgėliau apsistojo ties manim. Susigūžiau. - sugadino visus rašiklius. Norėjau šią pertrauką ištaisyt bent kelis kontrolinius, bet pastebėjau, kad nė vienas tušinukas ar pieštukas nerašo. Taigi prisipažinkit geruoju arba priversiu bloguoju, - pagrasino.

"Pasakyk jai" - šnipštelėjo Dženiferė. Tuoj pat paklusau.

- Aš. - Atsistojus tariau.

- Kodėl?

"Nenorėjai žinoti savo pažymio, nes blogai parašei"

- Nenorėjau žinoti savo pažymio, nes blogai parašiau.

- Na kadangi sugadinai, tau teks nupirkti naujus rašiklius, - tarstelėjo mokytoja.

- Aš jų nesugadinau, - isteriškai kikendama atsakiau. - Jie tiesiog nulakuoti bespalviu laku, todėl nerašo. Galima laisvai juos nuvalyti su nagų valikliu ir viskas bus ore.

- Sėsk. - Šaltai tarė mokytoja. Toliau kikenau kaip psichė. Tiesą sakant, tokia ir esu. 

Visas kitas penkias pamokas šypsojausi ar tyliai kikenau. Po pamokų nieko neveikiau, nes Kalista išvažiavo aplankyti močiutės, o Vėjas žaidžia krepšinį. Kvietė mane pažiūrėt, bet žinojau, kad nuobodžiausiu taigi atsisakiau. Grįžus namo irgi nieko ypatingo neveikiau. Pasėdėjau prie kompo, pavalgiau, nusiprausiau ir nuėjau gulti.

Bet kažko nesimiegojo. Prisiminiau ką šiandien galvojau apie bučinius. Tiesą sakant neišmanau su kuo norėčiau pasibučiuoti. Vėjas man kaip pats geriausias draugas, klasiokai nė vienas netraukia, Džėjus juo labiau.

Staiga prisiminiau vieną vaikiną.

Blokavau jo veidą visą gyvenimą. Stengiausi neprisiminti iš visų jėgų. Bet dabar kai nesitikėjau, jis pasirodė mano mintyse. Su juo susitikau kai buvau dešimties, ketvirtokė. Mes praleidom nuostabią dieną, tokios nė su vienu žmogum nesu patyrus. Ir per dieną sugebėjom prisiekti vienas kitam meilę iki gyvenimo galo. Na tos vaikiškos meilės kai būna... Kitą dieną jo nesutikau. Ieškojau visur, išlandžiojau kiekvieną kampelį. Žiauriai nusiminiau. Daugiau jo niekada nebemačiau. Aš net jo vardo nežinojau. Bet ta diena buvo pati fantastiškiausia.

Ir todėl, kad jo nebėra, todėl man sunku jį prisiminti. Širdis kažkur prapuola, visam kūne atsiveria tarsi kažkokia duobė. Tokia tuščia tuščia. Atrodo ten viskas sukrito ir daugiau nieko nebeliko. Ir dabar kai guliu man gniaužia kvapą. Tyliai pravirkstu. Kūkčioju į pagalvę. Giliai giliai įkvėpiu. Tai beveik užpildo duobę. Bet dar kažkas pačiam dugne nesiduoda išstumiamas. 

Žinau, kad jeigu pamatyčiau, iškart jį atpažinčiau. Iškart. Jis man skirtas. Aš žinau. Tas jausmas, kad kažko ieškau (šiuo atveju vaikino) jį sutinki ir iškart pajunti, kad tai JIS, ne kas kitas. 

Labai gerai dar prisimenu, jog jis turėjo mažą apgamėlį kairėj galvos pusėj.

Kartais paklausiu savęs - ar norėčiau, kad tos dienos niekada nebūtų buvę? Dar neradau tinkamo atsakymo. Viena vertus būčiau nepatyrus to džiaugsmo ir tai atrodė didelis praradimas. Kitą vertus, nežinočiau, kad toks džiaugsmas apskritai yra. Kaip jau sakiau, dar neradau pusiausvyros tarp šių dviejų atsakymų.

Va su juo aš mielai pasibučiuočiau.

Užmigau.