Birželio 15, antradienis

____________________________________________

Neatsiprašinėsiu. Nesiruošiu čia prieš kažką žemintis, nieko nepadariau. Tik pasakau, kad šią istoriją baigsiu. Nes taip turi būti.

P.S. Šis įrašas bus nelabai įdomus, bet kitam galėsit sėdėt visi pakraupę.

_______________________________________________

Šiandien viskas vyko labai... keistai.

- Artėja kažkas negero... - Šiandien ryte man pareiškė Dženė.

- Tu kažką sumaniusi? - Įtartinai paklausiau.

- Ne, ne aš... Kažkas atsitiks. Tik nežinau - tau ar pati kažką negero padarysi, o galbūt aplinkiniams kažkas gresia.

- Sakai? - Sunerimau. Dženiferė taip pat yra mano nuojauta. Kuri veik niekada neklysta. Tikrai sunerimau.

Šiandien nerealiai šalta. Aš neįsivaizduoju kaip per vieną naktį galėjo šitaip atšalti. Atrodo tik vakar buvo 30 laipsnių ir aš dvėsiau iš karščio, o dabar jau nukrito iki 10 ir aš šalu.

Eidama į mokyklą bliuskutę pakeičiau megztuku, o šortus džinsais. Kol Tomas vežė mane į mokyklą, o Dženė sėdėjo šalia, aš mąsčiau apie jos žodžius, bet nieko gero neišmąsčiau. Mokykloje taip pat nieko įdomaus neįvyko. Viskas prasidėjo kai grįžau namo. Tiesa, tai tebuvo įžanga prieš žiauriausią dalį.

- Kas čia? - Paklausė Lilija vos tik peržengiau namų slenkstį.

- Kur?

- Neapsimetinėk, pati žinai!

- Nu nežin... - O tada atsisukau ir pažvelgiau ką Lili turi rankoje. - Šūdas! - Nusikeikiau.

- Tai jau tikrai, kad šūdas, nes už tai tau gresia mėnesis namų arešto, - tarė mieloji mamutė ir pamosavo man prieš nosį mano cigaretėmis. - O jei dar kartą pamatysiu ką nors panašaus, tu turėsi labai, labai daug bėdos. -

Taip tarusi Lilija stipriai metė cizų pakelį į žemę ir dar gerai pamindė.

- Ahaaa... - Abejingai nutęsiau. Man buvo absoliučiai dalampački kiek ji čia dar rėks, tik norėjau išsiaiškinti kas mane įskundė. Ir jau nutuokiau kas. Bet staiga mano smegenis pasiekė kažkaip pro ausis prasprūdęs faktas. - Pala. Tai tipo aš visą mėnesį negalėsiu išeiti iš namų? - Dramatiškai paklausiau ir dar akim suklapsėjau. Kokia nesąmonė. O aš dar galvojau, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.

- Taip. Galbūt pasimokysi.

- Bet aš nerūkau! - beviltiškai šūktelėjau.

- Tai kaip paaiškinsi šitai? - Lili mostelėjo ranka į sumindytas cigaretes. Į tai nieko negalėjau nieko atsakyti. Juk nepaaiškinsi mamai, kad tau užeina noras parūkyti vieną kartą, o tas vienas kartas dar nėra priklausomybė.

- Na gerai. - Nusileidau.

Greitai užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir atsistojus prie Barbės durų staigiai atidariau. Rouzė gulėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Išgirdusi trinktėjimą pakėlė galvą ir pamatė į mane.

- A, čia tu. Ko nori?

- Tu sumauta debile, kaip galėjai mane įskųsti mamai?

- O kodėl ne? - Šyptelėjo ji.

- Taigi... Dėl Dievo, mes gi seserys!

- Tu man ne sesuo, padugne.

Šito aš nebegalėjau tverti. Išbėgau iš kambario. "Gal ji ir teisi", - pagalvojau klestelėjusi ant savo lovos. 

- Kerolain!

- Jėzau, ko dabar prisidirbau. - Atsidusau ir nusileidau į apačią.

- Tau siuntinys, - ištiesė man Lilija nedidelį, stačiakampio formos paketą. Nusinešiau atgal į kambarį ir atplėšiau. Ten buvo kasetė.

- Samara, ūūūū, tau gyventi liko septynios dienos... - pradėjo ūkti Dženė.

- Baik, - sukikenau. Nuėjau į svetainę ir paleidau vaizdajuostę.

Ar ji ir nulėmė tai? Jeigu nebūčiau gavusi vaizdajuostės, ar tai nebūtų atsitikę? Jeigu nebūčiau pamačiusi joje įrašytų vaizdų? Klausiu to savęs kiekvieną dieną. Ir nemanau, kad kada nors rasiu atsakymą.