Birželio 11, penktadienis

Buvo dešimta ryto, vakarėlis septintą. Spoksojau į savo plačiai atvertą spintą. Kas per nesąmonė, kad neturiu ko apsirengti? Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau Kalistos numerį.

- Alio?

- Ką man rengtis? - Išbėriau.

- Tu mane tokiu durnu klausimu trukdai? - Jaučiau kaip išpūtė akis Kalista. Ir padėjo ragelį.

Sudejavau. Kodėl niekas man nenori padėti?

- Ką manai apie šitą? - Parodė Dženiferė į be petnešėlių juodą suknelę pūstu sijonu, apjuostą diržu. 

- Ačiū. Tu Dievas. - Pajutau išgelbėta. 

Išsitraukiau tą suknelę ir pasidėjau ant lovos. Tada nuėjau į vonią. Prasidėjo procedūros. Išmirkau vonioj, pasidariau pedikiūra, manikiūra ir panašų šlamštą. Išsiploviau galvą. Tada pagriebiau savo juodą akių pieštuką ir raudoną lūpdažį. Ateisiu ir visus išgąsdinsiu, ha ha. Nelinksmai nusijuokiau. Na bet sau atrodžiau gerai, tai svarbiausia. Plaukus palikau palaidus, gražiai krito. Paskui pavalgiau pietus, ir toliau ruošiausiu. Galų gale atėjo 18:20, laikas važiuoti. Nusileidau į apačią, apsiaviau juodus aukštakulnius. Pasiėmiau Tomo mašiną.
Oho kiek žmonių. Suvokiau tik po laiko, kad daugelis atvyksta anksčiau nei pasakoma. Nors iš kur aš galėjau žinot, gi žalia esu. Pati sau papurčiau galvą - tarp tiek žmogų man reiks trintis? Pastačiau mašiną ir šiek tiek drebančiom kojom išlipau. Susukau Kalistos numerį.
- Kur esi?
- Aš virtuvėj, ateik.
- Jau skubu.
Padėjau ragelį ir nukaukšėjau į namus. Atvėriau duris. Siaube, kokia maišatis. Griaudžia muzika, aplink tvyro alkoholio kvapas ir visi šoka. Tai net negalima pavadinti atskirom personom, tai judanti masė. Visi kaip vienas.
Šiaip ne taip prasibroviau pro tą masę ir nusigavau iki virtuvės. Išsižiojus spoksojau. Kalista stovi prie spintelės ir... laižosi su kažkokiu bachūru. Vyptelėjau pati sau. Greita greita - pamaniau. Bet visas linksmumas išgaravo, kai pamačiau kas jos nukabintasis. Vėjas.
- Šūdas, - išspaudžiau.
- Ėėėė, labukas, ir tu čia, - šūktelėjo man jis. Visiškai girtas. Ir dar stiklinėj kažkoks permatomas skystis. Tai jau tikrai, kad ne vanduo.
Kalista stovėjo kažkokia apsvaigus. Irgi girta, bet biški mažiau, negu Vėjas.
- Davai, pasigerk ir tu, - linksmai pasakė Dženė. Griebiau ant stalo stovintį neaiškaus turinio butelį ir gerokai nugėriau. Kažkoks šlykštus daiktas nuslydo gerkle. Pasijutau lyg degčiau, pirštai užkaito, skruostai pasidarė raudoni. Bandžiau perskaityti kas per gėrimas, bet ant butelio buvo tik rusiškai pakeverzota. Pirmąkart geriu ir pataikiau ant degtinės. Nu jo.
Palikau Kalistą su Vėju. Jau neberūpėjo ką jie ten daro, išgėriau pusę degtinės. Staiga iš manęs ją atėmė ir įgrūdo į ranką alaus. Gūžtelėjau pečiais. Išgėriau. Buvo linksma. Pasileidau šokti, lingavau su minia. Kaip dvasia šalia atsirado Vėjas. Apkabino mane per liemenį.
- Klasiškai šiandien atrodai, - pagyrė mane. Bet jaučiausi nemaloniai, kad ir kokia apgirtus buvau. Nepatiko, kad su manim taip elgiasi. Nutariau papokštauti.
- Girdi, vėjas šnabžda... - Paslaptingai sumurmėjau jam į ausį. Jis pagalvojo, kad sakydama "vėjas" turiu omeny jo vardą. Gerai, taip ir reikia, kad manytų.
- Ir ką jis šnabžda? - Paklausė tęsdamas mano durną sukurtą žaidimą.
- Nu ką ką, nusišneka tik. - Ir išsprūdau iš jo glėbio.
Man pasidarė bloga. Užlipau į antrą aukštą kur turėjo būti tualetas. Išsivėmiau. Pasijutau geriau. Bet aš norėjau toliau gerti. Paimiau šį tą lengvesnio - sidrą.
Buvo taip gera, kaip nesijaučiau visus 16 metų. Tūsinaus iš visos širdies, mane šokdino kas antras bernas... Atrodo biški supratau Rouzę, ko jai taip nuobodu namie. Tačiau visą malonumą sugadino vėl išlindęs Vėjas. Jis ėjo į mane, o aš traukiausi atgal. Šitaip jis mane prirėmė prie sienos.
- Ką tu čia darai? - Piktai paklausiau.
Vėjas tik padarė grimasą. Tada paėmė už plaukų ir šiurkščiai atgarino mano galvą.
- Ai! - Sušukau, nes tikrai skaudėjo.
Bet jam buvo nė motais. Vėjas pamažu lenkėsi prie manęs, ir kai suvokiau ką ketina daryti, apėmė šokas. Jis man? Šitaip? Ne, čia sapnas. Man nuo alkoholio jau protelis maišosi.
"Nestovėk kaip kvaiša, daryk ką nors" - suskambėjo įniršusios Dženiferės balsas. Bandžiau išsilaisvint, trankiau kumščiais jo krūtinę, bet vis dėl to jis buvo už mane stipresnis. Negalėjau pasipriešinti, rankos nusviro. O Vėjas tik to ir telaukė. Prispaudė savo lūpas prie manųjų. Mane tarsi vandeniu būtų perlieję. Buvo nerealiai šlykštu. Šis vogčia ištrauktas bučinys tikrai nebuvo pirmasis. Ne ne ne. Taip iš karto pamaniau. O tas asilas mane bučiavo.
Dženė drebėjo iš pykčio. Jos įsiūtis persidavė ir man. Dabar jau pati suėmiau jo plaukus ir truktelėjau nuo savęs. Vėjas nustebęs pažvelgė į jį.
- Tau ką, nepatiko? - Paklausė manęs.
- DEBILAS, - sušukau ir vožiau jam kuo stipresnį antausį.
Tada greitai nusiyriau iki savo mašinos ir parvažiavau namo. Visą kelią širdau. Bet buvau per daug apgirtus, kad galėčiau mąstyti kaip jis man atsiims. Per daug apsvaigus, kad suvokčiau koks jis niekingas žmogiūkštis. Koridoriuj nusispyriau batus ir norėjau traukti į savo kambarį, bet suskambėjo telefonas. Ne, ne mobilusis, naminis. Keista, kad kažkas skambina. Paprastai niekada niekas juo nesinaudoja. Mane pagavo smalsumas. Pakėliau ragelį.
- Gal galite pasakyti, kokia čia firma? - Pasigirdo nepažįstamos moters balsas.
Nežinia ar išgertas kiekis alkoholio, ar patirta nuoskauda truktelėjo už liežuvio...
- Laidojimo biuras, - labai rimtu balsu atsakiau.

Pyp pyp pyp...