______________________________________________________________
Jei jau skaitote, tapkite sekėjais. :) Turiu tokį mini planą ir man reikia, kad prisijungtumėt, ir parodytumėt, jog skaitot. :) Labai labai.
Dar įdėjau muzikos. Ji liūdna. Bet tokia ir turi būti nuotaika skaitant šią istoriją. Nes čia laimingos pabaigos nebus. Ne.
______________________________________________________________
Pramerkiau akis. Norėjau atsisėsti tačiau vos pasirėmiau kaire ranka suklykiau iš skausmo. Visa aptvarstyta. Žiopsojau išpūtus akis. Kas vakar buvo? Neturėjau nė menkiausio supratimo.
- Pažadėk, kad nerėksi ir papasakosiu, - pasakė ant lovos atsisėdus Dženiferė.
Linktelėjau. Nieko aš jai nežadėsiu. Žodžiu ar krauju, nesvarbu. Bet ji vistiek papasakojo. Aš išklausiau ramiai. Iki galo.
- Supranti, tau su juo nėra šansų, o mes abi nenorim, kad Barbė turėtų su juo reikalų, - reikšmingai pažvelgė į mane.
- Kokių šansų, nevisprote tu?! Maniau aš čia vienintelė psichopatė, o pasirodo ne!
- Bet kad nekiltų pagunda vistiek gerai, kad jį paklaidinom, a? - Vyptelėjo Dženė. Svarsčiau ar galėčiau ją paimti už kaklo ir ar jeigu stipriai smogčiau į sieną ar lūžtu kaulai.
- Šūdą tu gerai padarei, - išspaudžiau.
- Ei, žinau ką tau reikia daryti! - Džiaugsmingai sušuku Dženė atrodo nepaisydama, kad aš kunkuliuoju iš įtužio. - Tau reikėtų rašyti dienoraštį. Taip jeigų ką nors pamirštum galėtum perskaityti ką tą dieną parašei ir prisiminti.
- Gal ir nebloga mintis, - sutikau. Pyktis biški nuslūgo. - Tik iš kur gauti sąvinį?
- Eime, pasikuisim tavo tėčio darbo kambary. Pas jį gi pilna visokių lapų, blonknotų, sąsvinių.
Patyliukais ten nusėlinom. Ačiū Dievui Tomo nebuvo. Pradėjau kuistis. Vienoj spintelėj radau šūsnį užrašų... nesiverčia vadinti knygučių. Tai knygos. Buvo daug gražių. Kilnojau tai vieną tai kitą, visos atrodė puikios. Kai paklausiau Dženės ką mano, ji kaip visąlaik nepadėjo.
- Visos fainos.
Po ilgų svarstymų ir svyravimų išsirinkau vieną. Tai buvo tamsiai raudonos spalvos, zomša išmušta knyga. Nugarėlė sidabrinė. Dar buvo mažas langelis viršuj įrėmintas sidabro rėmeliais skirtas įrašyti pavadinimui.
- Įrašyk, įrašyk!
- Ne. Dar ne. Kol kas nesugalvoju pavadinimo. O dabar nenoriu rašyti "mano dienoraštis" ar panašiai. Skamba banaliai. - Pasakiau tai tokiu balsu, kad net Dženiferė neprieštaravo.
- Kaip nori. - Teatsakė.
Bet labiausiai mane nustebino lapai. Nebuvo paprasti popieriniai. Tai buvo tikras, sunkus pergamentas. Ant tokio senovėje rašydavo. Pasiėmiau knygą ir grįžau į kambarį. Nusprendžiau aprašinėti įvykius nuo vasaros. Kas buvo birželio 1-ą prisiminiau, o 2-ą dar kartą su smulkmenomis papsakojo Dženiferė. Griežiau dantimis.
Viską užrašius atsidusau. Atėjo laikas daryti kai ką labai nemalonaus. Taip, ieškoti Kristiano.
Nuėjau į labirintą. Daugiausia klioviausi nuojauta bet ir nesilioviau šūkauti jo vardo. Tikėjausi rasti prie fontano. Ir radau. Jetau, vargšelis. Miegojo ant grindų, drabužius buvo išsipurvinęs. Aišku alkanas. Papurčiau už peties. Prasimerkė, bet atrodė lyg apsvaigęs.
- Kelkis.
Šiaip ne taip atsistojo. Pasirėmė man į petį. Rėmėsi vos ne visu svoriu, bet nors ir atrodžiau gležna, buvau stipri. Nuklibinkščiavom namo. Nuvedžiau į virtuvę. Prisakiau Violetai jį gerai pavalgydinti ir paskui pranešti Lilijai. Kai Violeta paklausė kas atsitiko, aš sukaupusi visas jėgas ir dėdamasi abejinga atsakiau:
- Pasiklydo labirinte. Gal ėjo apkarpyti ar ką...
Niekada nebuvau melagė, bet Violeta buvo tokia susijaudinus, kad neatkreipė dėmesio į isterišką gaidelę mano balse.
Vakare pradėjo lyti. Nesmarkiai. Tik krapnojo. Mėgau jodinėti per lietų. Taip, turėjom ir kelis arklius. Manoji buvo vardu Sakura. Ji visa visa balta. Kaip sniegas. Kažkodėl man į ją žiūrint galvoje iškildavo Japonijos sakurų vaizdai, nors niekada nesu jų mačiusi. Galų gale ir savo kumelę šitaip pavadinau.
Pasakiau Lilijai kur einu. Ji neprieštaravo. Žinojo mano įprotį.
Sakura mane pasitiko tyliai žvengdama. Paglosčiau jai snukį ir priglaudžiau prie savo skruosto. Tada uždėjau balną ir pati užsėdau. Išjojau.
Jojau per sodą. Galų gale išjojau iš jo. Pasileidau per laukus. Kilometrų kilometrai minkštos, šlapios, gaiviai kvepiančios žolės. Buvo šiek tiek nemalonu jausti kaip kratausi, bet tai buvo niekis palyginus su malonumu. Lėkiau, vėjas taršė plaukus, Sakura lėkė kartu su juo.
Skrendu? Kartais iš tikrųjų atrodė, kad taip ir yra.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą