Birželio 10-11 (naktis iš ketvirtadienio į penktadienį)

________________________________________

Žiūriu kai kurių kurie komentuoja nemačiau, tai būkit geri, prisijunkit prie sekėjų, malonu matyt, kad skaitot. :)

P.S. Atleiskit, kad toks trumpas, noriu aprašyt penktadienį, bet pirmai reikia ketvirtadienį... ;DD

________________________________________

 Šiandien visą dieną sėdėjau apimta ekstazės. Mane pakvietė į vakarėlį. Įsivaizduojat? Kažkoks klasiokas kurio vardą užmiršau vos išgirdau daro. Sakė VISUS kviečia.

- Ir mane? - Pašnibždom pasiklausiau Kalistos.

- Žinoma. Tu ten laukiamiausia. - Šyptelėjo. - Eisi?

- Aišku.

Vyks rytoj, nes penktadieniai nėra pamokų. Vasarinės šūlės privalumas. Niekada nebuvau vakarėly, šiek tiek bijojau. Bet bus smagu išbandyti. Tai bus geras sumanymas... aš manau.

Šiaip diena praėjo normaliai. Po pamoką daug bendravau su Vėju. Su juo taip lengva. Atrodo tiesiog oru kvėpuoji. Ir pirmąkart sutikau žmogų su kuriuo tiek daug turėčiau bendro. Net sąrašą pasidariau. Bet paskui pagalvojau, kad tai durna ir išmečiau.

Bet šįkart dienoraštyje įrašas skirsis. Dieną nieko įdomaus nevyko, bet naktį tai tikrai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad valiausi dantis eidama miegoti. Visi kiti jau seniai lovytėse akis išverte gulėjo. Ir man pasidarė taip dūšna, taip karšta, kad šakės. Visą dieną šitaip. Ačiū Dievui neuždusau. Pagal tokį orą sprendžiau, kad turėtų prasidėti lietus, bet jo vis nebuvo.

Nusprendžiau atsidaryti vonios langą kol prausiausi. Į mane padvelkė vos juntamas, tačiau labai malonus vėjelis. Aaach. Užgesinau šviesą, atsidariau pilnai visą langą ir atsisėdau ant palangės. Kiek akys matė driekėsi laukai ir miškai. Bet dangus... jis mane pakerėjo. Nė menkiausio debesėlio, juodas kaip derva su milijardais žvaigždžių. O jų apsuptas kabojo mėnulis. Pilnatis. Mane mėnulis visąlaik veikdavo, nes esu vėžys, o jam atstovauja mėnulis. Kaip jau sakiau, astronomija buvo mano mėgstamiausias mokslas. 

Sėdėjau ant palangės pusvalandį, valandą... Klausiausi švelniai grojančių žiogų, jaučiau ant savo pašiurpusių rankų stebuklingą mėnulio šviesą ir žvelgiau į žvaigždes.

- Žinot, - tyliai prabilau joms, - kažkur yra pasaulyje mano vieta. Kada nors aš ją surasiu. Pažadu.

Tada išgirdau tylų krebždesį. Nusikabarojau nuo palangės ir tyliai kaip dvasia nusėlinau į lauką. Paradinės ir šiaip visos durys buvo užrakintos, bet žinojau kitą kelią. Pro apačios tuoleto langą.

Išlindus į lauką prisimerkus apsidairiau. Tuoj išknisiu aš tą triukšmą nors ir iš po žemių. Tapenau be garso kaip katė. Mėnulis laimino mano kelionę. Staigiai atsisukau. Kažkas šmėkštelėjo už krūmo. Aš pati prigludau prie mėdžio. Šešėlis išlindo. Vis dar neįžiūrėjau jo veido. Šešėlis prasuko tiesiai pro medį už kurio slėpiausi. Mačiau jo nugarą. Tykiai sukikenus puoliau ant jo. Pargrioviau ir užlaužiau rankas. Pasigirdo aimana.

- Sakyk kas esi arba bus blogiau, - prikišus lūpas prie ausis gundomai sušnabždėjau.

- Aaaš. - Sustugo. Nustebau. Džėjus. Debilas.

- Ką čia darai?

- Pas tave ėjau.

- Ir kokio velnio?

- Sakiau, kad gaunu... - stenėjo jis iš skausmo. - Ko noriu... ir... aš nepasiduosiu... vistiek... gausiu.

- Klausyk, asilėli. Neįdomu man kaip tu sužinojai kur gyvenu, bet jeigu dar kartą užtiksiu tave savo namų teritorijoje, tai patikėk, nenorėk žinot ką padarysiu.

Apverčiau Džėjų-Gėjų ant nugaros ir nespėjus jam rankomis manęs sugriebt skaudžiai iš visų jėgų trenkiau jam į pilvą. Vėl prajukau kaip anąkart stadijone. Man patiko jo skausmas. Nustebusi suvokiau, kad ir Dženė visa sveikata kvatojasi. Buvau net pamiršus ją.

Džėjus springdamas nuėjo. Žinojau, kad jis nepasiduos. Žinojau, kad aš irgi ne.