Mano laiškas.

Atleiskit, bet kol kas nesulauksit įrašų. Tai ne todėl, kad nėra minčių. Ne, jų yra, pilna. Ir ne todėl, kad aš tingiu. Tas manęs nesustabdytų.

Tiesiog dabar jaučiuosi tokia nusilpusi. Netekusi jėgų, trapi. 

Vakar prisėdau pusę devynių prie skaipo, tikėdamasi tiek daug, tikėdamasi praleisti puikias dvi valandas su dviem draugais. Bet žiauriai apsigavau. Tai buvo labai, labai sunkios dvi valandos. Teko priimti daug skaudžių sprendimų, teko nuryti karčias ašaras ir ne man vienai. 

Vakar sėdėjau ant palangės vonioj atsidarius langą su stikline vandens. Pūtė vėjas, aš žvarbau, ant rankų bėgiojo šiurpuliukai. Danguje kabojo tamsūs debesys. Jie rytojui nežadėjo nieko gero. 

Niekada nemaniau, kad galima tyliai verkti. Pasirodo įmanoma ir aš tai dariau. Kad tėvai neišgirstų. Prasėdėjau gal pusvalandį, išgėriau keturias stiklines vandens. Priverkiau turbūt kelis bliūdelius. 

Buvo taip skaudu, jūs neįsivaizduojat. Tiesiog priėjom skaudžią ribą, teko apsispręsti. Žinojau, kad ta draugystė kažkam blogai baigsis, 99 prc. buvo, kad man. Taip ir atsitiko.

Sakiau sau - rytas už vakarą protingesnis. Nuėjau miegot. Varčiausi gal valandą. Užmigau apie pirmą. Šiandien atsikėliau pusę šešių, miegojau keturias valandas. Bet daugiau neužmigau.

Ir man dabar reikia laiko, kad viską susitvarkyčiau. Reikia atrasti savyje jėgų žengti dar vieną žingsnį tuo tūkstančiu gyvenimo laiptelių. Kol kas jaučiu, kad sėdžiu dugne ir pilve lyg būtų atsivėrus kiaurymė kur tuščia tuščia. Net kai įkvėpiu giliai giliai, pačiam dugne kažkas nesiduoda išstumiamas. Kaip viena mergina sakė : "Supranti,kad vėl rizikuoji viskuo, kad tik būtum laiminga. Eilinį sykį bandai, nepaisant bandymų, kurie širdyje paliko randus." Taip aš bandysiu vėl atsistoti. Nepaisant bandymų kurie mane skaudžiai nutvilkė.

Kai tik atsigausiu, parašysiu. Dabar jaučiuos pernelyg suluošinta. 

Žudikė, skaudinanti kitus.

Noriu kristi, bet negaliu.