Birželio 5,6,7 (šeštadienis, sekmadienis, pirmadienis)

Sunėrus rankas už galvos, gulėdama ir žiūrėdama į lubas prisiminiau savo reakciją į Tomo žodžius.

- NE, - išsprūdo. - Jūs negalit taip su manim pasielgti. Aš ten neišgyvensiu. Ten blogis. Dabar mano bendraamžiai blogi. Nemandagūs. Akiplėšos. - Vos ne su ašarom akyse kalbėjau.

- Bet, brangioji, - švelniai paprieštaravo Lilija, - galbūt tu susirasi draugų. Būk optimistė, viskas bus gerai.

- Optimistai netiki, kad viskas bus gerai. Jie tiki, kad ne viskas bus blogai. - Šiurkščiai atkirtau.
- Tai tikėk.
- Ne, - užsispyrus laikiausi savo.

- Kalba baigta, - nutraukė mane Tomas. - Tu eisi ten, nori to ar nenori. Ne tiek dėl mokslų, nes pakankamai daug ir pati savarankiškai mokaisi, kiek dėl žmonių. Tau reikia pažinčių. Galbūt taip pamirši Dženiferę.

- Dar ko, - purkštė Dženė. Aišku niekas to negirdėjo, bet mintyse ją palaikiau.

Savaitgalis prabėgo svarstant ką apsirengti, kokius daiktus susidėti, kaip elgtis įėjus į klasę. Pasiėmiau kelis storesnius sąsvinius kietais viršeliai irgi rastais tėčio darbo kambary, pieštuka, trintuką, porą liniuočių, savo dienoraštį ir parkerį kuris... rašė raudonai. Nenorėjau imti mėlyno. Ta tamsiai mėlyna spalva man tikrai ne prie širdies.

Orų prognozuotojai skelbė pirmadienį gerą orą, iki 27 laipsnių. Ir tikrai, sekmadienį nustojo lyti, dangus prasigiedrijo, į vakarą buvo 18 laipsnių. Nusprendžiau drabužiais padaryti pirmą gerą įspūdi. Juk sakoma - sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą. Išsirinkau baltus pūstus atraitotus šortus, juodą maikutę, klasikinį truputį pakeltais pečiais žalsvą švarką atraitotom rankovėm ir juodas aukštakulnes basutes. Buvau gana patenkinta savo pasirinkimu.

Liko kebliausias reikalas - kaip elgtis? Įėjus į klasę pasisveikinti garsiai, palaukti kol mokytoja mane pristatys, atsisėsti į suolą? Jeigu paskutinis variantas tai į tuščią ar šalia kokio nors žmogaus? Tiek keblių klausimų ir nė vieno atsakymo. Galbūt... paimprovizuosiu.

_______________________________________________________________

Taip praėjo savaitgalis, svarstant ir planuojant. Kai išaušo pirmadienio rytas ir suskambėjo žadintuvas 7 valandą, jaučiausi lyg po siautulingo vakarėlio. Galva plyšo. Tik staiga prisiminiau ir nustebau - nebūsiu viena. Dženiferė niekur nedings. Su palengvėjimu atsidusau.

- Būsiu šalia, - pažadėjo patvirtindama mano žodžius.

Bet jei ir nebūtų to pasakius, žinojau, kad neabejočiau ir drąsiai įžengčiau į klasę. O taip, aš drąsi. Ir kur nebūsi po tiek "žygdarbių" atliktų Dženės paliepimu. Ne savo noru, bet vis dėl to ir su trupučiu smalsumu vykdydavau jos užduotis. Tai būdavo iššūkiai. Per juos nugalėdavau savo baimes, kurių net neįsivaizdavau, kad turiu. Pavyzdžiui man net į galvą nebūtų šovę susipjaustyti ranką. O jei ir būtų, abejoju ar būčiau tai padarius, išdrįsus. O kai Dženė pasakė, nieko kito neliko. Ir štai po baimės.

Tokios mintys sukosi mano galvoje kol Tomas atvežė mane prie mokyklos. Pavadinimą užmiršau vos perskaičiusi. Įsiminiau tik tiek, kad čia gimnazija. Na bent jau mažiukai nesipainios po kojomis.

- Nereikia palydėti? Žinosi kaip rasti kabinetą? - Paklausė Tomas.

- Žinosiu žinosiu, - skubiai patikinau jį. Mažiausiai norėjau įeiti su tėčiu už parankės.

Išlipau iš automobilio. Nuėjau į pastatą. Kažkodėl jausmas lyg būčiau psichūškėje. Sienos kraupios salotinės spalvos, grindys iš plytelių. Per visą koridorių aidėjo kaip aš jomis kaukšėjau. Užlipau pagrindiniais laiptais į antrą aukštą, pasukau į dešinę, biški paėjau, vėl į dešinę. Netrukus priėjau 207 kabinetą. 

Užliejo jaudulys. Širdis pradėjo trankytis krūtinėje, sudrėko delnai. Jaudinausi. Bet man nepatiko taip jaustis. Buvau pratusi priimti iššūkius. Beto, jaučiau raminamą Dženiferės buvimą. Kad ir kiek kartų pykomės, ginčydavomės, būdavome viena kitai atrama. Nuspaudžiau rankeną ir atvėriau duris.

Nuryjau seilę. Tai... nežinau kaip apibūdinti. Galbūt pasirodys nieko ypatingo - visi sėdėjo ir šnekučiavosi suoluose manęs net nepastebėdami. Bet man buvo kraupu. Jie visi šneka... vienu metu? Koks ūžesys. Visa klasė iš karto, nepakeliamas triukšmas. Erzelynė. Net ausyse spengia. Ir toks triukšmas dažnai bus? Aš juk pratus prie tylos. Mano klasiokai atrodo net nepastebėjo manęs. Gal durys tyliai atsivėrė. Tik kai žengiau porą žingsnių ir kulniukai paskelbė apie mane, susmigo 20 porų akių nužiūrinėdami mane nuo galvos iki kojų. Atrodė lyg banda norinti mane sudraskyti. Instinktyviai norėjau sprukti, slėptis arba kautis. Sunėriau rankas ant krūtinės. Pasijutau ramiau.
Neilgai. Savo didžiausiam siaubui pamačiau, kad mokytoja dar neatėjo. Kodėl ar nelikau koridoriuje? Dabar tik stypsojau prie lentosi ir viskas. Praėjo pora sekundžių. Klasiokai atrodo susigaudė kas aš. Vaikinų žvilgsniai buvo smalsūs, vertinami, susižavėję. Merginos žvelgė pavydžiai. Bet visi žiūrėjo į mane atsargiai Atsidusau. Lengva nebus, juolab turbūt tėtis papsakojo kuo sergu. Tik viena mergina atrodė ramut ramutėlė. Ji supavosi ant kėdės tuščiame savo suole pačiame gale prie lango. Bet greitai pašoko ir atkaukšėjo su tokio dydžio platformom, kokių net nesu mačius iki manęs.
- Sveika, aš Kalista. Tu turbūt naujokė, Kerolain?
Maktelėjau galva. Dar nebuvau atgavus kalbos. Tačiau galva veikė gerai ir iškart prisiminiau, ką reiškia vardas Kalista. Kažkada skaičiau - "Labai graži, gražiausia". Nepaneigsi. Kalista tikrai buvo žavi. Galėjau lažintis, kad beveik tokia pat kaip aš. Ji turėjo ugninius plaukus. Atrodė lyg turėtų kristi garbanom, bet visa šukuosena buvo suvelta. Aišku specialiai. Ir atrodė gražiai. Jos akys rudos, aukšta, laiba... charizmatiška? Nežinau, niekada nesusigaudžiau jausmuose
- Gal norėtum su manim sėdėti?, - paklausė.
- Gerai. - Nuėjau į Kalistos suolą. Sėėdim... tyla. Po kelių minučių visi atsigauna. Per klasę pereina šnabždesiai.
- Čia ta...
- Ligonė...
- Šizofrenikė...
- Jai rimtai dabar haliucinacijos?
- Įdomu, dabar ką nors regi...
- Nesveika...

Jie galvoja aš negirdžiu? Paskutinis žodis labai įskaudino. Nusprendžiau jiems parodyti. Parodyti save. Gal susipras. Gal ir ne. Bet pabandyti verta. Atsistojau, nuėjau prie lentos, atsisukau į klasiokus ir prabilau:

- Nemanykit, kad negirdžiu, ką jūs šnabždatės. Taip, aš segu liga, sergu šizofrenija. Tačiau tai nereiškia, kad esu kurčia. Kartais labai norėčiau pasiekti žmonių širdis. Norėčiau, kad jūs suprastųumėt jog turintis negalią žmogus yra vertas pagarbos vien už tai, kad jis nepasidavė įvykus nelaimei, kad nepaisant visko jis sugebėjo pakelti akis ir toliau žengti į priekį gyvenimo keliu. Žmogus, patyręs nelaimę, turi praeiti tikrą košmarą bandydamas priimti tai, kas atsitiko, ir stengdamasis susitaikyti su realybe. Man reikia labai daug  psichinių jėgų  ir pastangų vien tam, kad atsikelčiau ryte ir pradėčiau savo dieną. Man reikia labai daug ištvermės ir stiprybės pakelti vidinį skausmą. Aš labai noriu gyventi, o ne egzistuoti. Baisios aplinkinių reakcijos , tarp jų ir jūsų tik dar labiau mane skaudina ir neleidžia toms žaizdoms užgyti. Man reikia palaikymo ir paraginimo, o ne nuvertinimo.  Esu “tokia” tik dėl to, kad atsitiko nelaimė. Aš to neplanavau ir nenorėjau. Taip atsitiko. Juk niekas nėra apdraustas nuo nelaimių. Aš taip pat daug galiu. Aš tiesiog turiu gyventi kiek kitaip.

Aš esu lygiai toks pats žmogus kaip ir visi kiti. Aš taip pat turiu savo talentus, jausmus ir troškimus, svajones. Aš irgi noriu kaip ir visi gyventi. Galų gale, aš kaip ir visi kiti noriu juo džiaugtis Įvykusi liga nereiškia, kad kažkas turi teisę iš manęs tyčiotis ar uždaryti namie.

Aš labai norėčiau, kad žmonės pakeistų savo požiūrį į žmones su psichine ar fizine negalia ir nenuvertintų jų, nežiūrėtų į juos kaip į žemesnio lygio žmones. Nes galbūt kuris nors iš jūsų rytoj gulės ligoninėj paralyžiuotas iki gyvenimo galo.
Baigiau savo prakalbą ir atsidusus išdidžiai grįžau į suolą.
- Stipriai pasakyta, galingai, - vienu metu šnipštelėjo Kalista ir Dženiferė.
- Ir teisingai, - pridūriau. Klasė tylėjo, žiopsojo į mane išvertę akis. Šįkart jau nieko nebesakė. Kaip tik tuo metu įėjo mokytoja.
- Sveiki visi. Ak, matau ir naujokė atėjo. Smagu tave čia matyti, Kerolain. Tikiuosi tau čia patiks.
Linktelėjau galvą, mintyse nesutikdama. Buvo septynios pamokos. Dvi matematikos, biologija, lietuvių, trigonometrija, fizika ir chemija. Visos labai lengvos. Namie jau seniai buvau persiskaičius dešimtos klasės kursą, galėjau išspręsti bet kokį uždavinį, parašyti be klaidų diktantą, išanalizuoti kurinį ir padaryti ko tik užsigeistų mieloji mokytoja.
Praktiškai viską praleidau pro ausis, paišinėjau sasviny žmones, persimesdavau žodžiais su Kalista ar mintimis su Džene. Klasiokai taip pat nebuvo labai dėmesingi. Mažiausiai trys bet kuriuo metu į mane spoksodavo. Nusisukdavo tie, atsisukdavo kiti.
Man pavyko nepastebimai septintos pamokos gale, likus dviem minutėm be garso susidėti daiktus. Vos nuskambėjo skambutis išlėkiau kaip viesulas pro duris ir visu greičiu į lauką. Bet tėtis dar nebuvo atvažiavęs. Pavartojau žodį kurio paprastai nervartoju. O ir klasiokai pradėjo išeidinėti iš pastato. Aš stovėjau prie kelio neramiai žvalgydamasi.
- Viskas bus gerai, - ramino mane Dženė.
- Ne viskas bus blogai, - atšoviau. Atsukau nugarą ir įnirtingai spoksojau į kelią. Net neketinau atsigręžti.
- Atsiprašau... - Išgirdau drovų balsą. Kad ir kaip nenorėjau, atsisukau. Prieš mane stovėjo vaikinas kurį jau mačiau klasėje. Aukštas, brunetas, rudom akim. - Aš Vėjas.
- Keistas vardas, - leptelėjau.
- Tavo irgi neįprastas, - nusijuokė jis. Net nešyptelėjau. - Žinai, man tavo kalba padarė įspūdį. Tikrai atsiprašau už klasiokų elgesį. Jie tikrai labai bjauriai elgėsi. Pasisekė, kad sėdi su Kalista. Ji nedažnai ką nors priglaudžia po savo sparneliu, ir jeigu nebūtum išrėžus kalbos, būtų tave užstojus.
- Aš galiu pati susitvarkyti, - vis dar buvau šalta.
- Žinoma žinoma, - vėl nusijuokė. Jis jau pradėjo erzinti. Bet staiga juokas nutrūko ir labai rimtai paklausė manęs - Svarsčiau gal... ėėė... norėtum su manim kur nors nueiti? - Nudelbė akis.
Aš apstulbau. Jis durnas? Aš gi ligonė. Debiiiilas. Tai jau ne, niekur aš su juo neisiu. Galbūt su Kalista ir sutarsiu, bet jau su bernais aš niekur nesitasysiu.
- Gi pati neseniai svaigai apie vaikiną, - priminė Dženė.
- Ne, - atsakiau, - tai tu man prikaišiojai, kad aš niekada nesusirasiu vaikino, aš išvis nesakiau, kad jo noriu. - Spoksojau į gyvatvorę kur stovėjo Dženė.
Vėjas pasekė mano žvilgsnį, bet nieko nepamatęs sumišo.
- Ten kas nors buvo? - paklausė.
Nusikeikiau.
- Nekreipk dėmesio. Niekur aš su tavim neisiu. Nesitąsau ir nesitąsysiu su bernais. Iki.
Ačiū Dievui kaip tik atvažiavo Tomas. Su palengvėjimu įsėdau į automobilį ir nuvažiavom palikę Vėją stovėti be žado prie kelio.
- Tai kaip pirmoji diena? - Paklausė tėtis.
Visą laiką kai žiūrėdavau filmus ir tėvai paklausdavo kaip sekėsi mokykloje vaikų, jie atsakydavo, kad gerai ir nueidavo į savo kambarį. Galvojau, kad man taip nebus jeigu lankysiu mokyklą. Viską išsamiai papasakosiu.
- Gerai.


____________________________________________


Nesijaudinkit, jokių reikalų su vaikinais ji neturės.


P.S. Greitai veikėjų foto. Jau šiandien. :)

P.P.S. Nežinau kodėl čia taip keistai raidės susidėliojo ir tas baltas fonas ant jų...
____________________________________________