Birželio 12, šeštadienis

_____________________________________________________________

Turėsiu dar daug patirti, dar daug išmokti ir rašyti, kad galėčiau to išvengti. Kol kas aš nepajėgi to padaryti. Nusivilsit, bet be meilės čia neapsieisim. Kažkaip nežinau. Sakau, nesu tokia senbuvė kuri išmano visas tas rašymo gudrybes. Aš dar tik pradinokė. Taip, kad meilės neišvengsiu. Nusivylėt jūs, nusivyliau aš. ;D Bet pasistengsiu padaryti tikrą serjalą jei jau taip.

_____________________________________________________________

Pramerkiau akis.

- Niekada daugiau negersiu, - sužvogždžiau. Suskambėjo telefonas. - Ne-e-e... - suvaitojau.

Man galva plyšta, ko jie nori, - pažiūrėjau į laikrodį, - 13 valandą? Žmonės miega dar, bent jau aš. Pakėliau galvą ir mestelėjau žvilgsnį į ekraną. Vėjas? Nelabai suvokdama ką darau paspaudžiau žalią mygtuką.

- Alio? - Balsas buvo lyg iš po žemių.

- Kere, aš labai, labai atsi... - Dar jam nespėjus baigti padėjau ragelį.

Pamažu viską prisiminiau. Suknelė. Dažai. Mašinos. Vakarėlis. Degtinė. Kalista. Alus. Šokiai. Šlykštus bučinys su Vėju. Toliau be to, kad man skauda galvą, suvokiau, jog nekaršta. Pastarąsias dienas buvo apie 30 laipsnių karščio. Dabar nebuvo net 20. Saldžiai nusišypsojau. Pagaliau geras oras. Jokios saulės, tik debesys ir vėjas. Dievinau šitokias dienas.

Atsisėdau pasirėmus ranka ir dar kartą žvilgtelėjau į mobiliuką. Išpūčiau akis. 23 praleisti skambučiai ir 46 žinutės. Eik tu sau. Pirmiausiai atsidariau skambučių sarašą. Vėjas, Kalista, Vėjas, Vėjas, Vėjas, Kalista, Kalista, Vėjas... Toliau net nežiūrėjau. Įsijungiau žinutes. Krūva atsiprašymų, pažadų ir visokių niekniekių.

Atsidusus viską uždariau ir nuėjau "pusryčiauti". Išgėriau galybę vandens ir vaistų nuo galvos skausmo, dar vangiai pakramsnojau sumuštinį. Išgirdau, kad skamba mano telefonas. Vėl atsidusau.Vėjas. Atsiknis jis nuo manęs ar ne? Pakelsiu dėl šventos ramybės - pagalvojau.

- Alio?

- Aš labai atsiprašau, - jis užsikiš? - Gal galėtumėm susitikti?

- Naaa... - Apsimečiau, kad svarstau. - Gaal...

- Sutik, Kerolain, maldauju.

- Geeeeerai. - Susitiksiu, pašnekėsiu ir gal jis atstos.

- Parke, penktą. Ir...

Nebelaukiau, kol ką nors pasakys, numečiau. Apsirengiau tamsiai mėlynas sportines kelnes, inkariukus ir baltą bliuskę. Šiaip jau neinu taip į gatvę, bet dabar man buvo visiškai nusispjaut. Prastūmiau laiką iki 16:30. Išvažiavau. Pastačiau mašiną, išlipau. Buvo dar tik be dešimt penkios. Nutariau pažiūrėti ką Vėjas iki to laiko darys. Tyliai nusėlinau, atsitūpiau už krūmo. Pamačiau jį sėdintį ant suoliuko. Su Kalista. Jie laikėsi už rankų ir kažką kalbėjo. Po kelių minučių pasibučiavo. Pasirodo tas bučinys vakarėly nebuvo girtumo pasėkmės.
Norėjau surikti. Tai buvo šlykštus vaizdas, norėjosi vemti. Širdy suskaudo. Kai būdavau su Vėju apimdavo keistas jausmas. Vos ištariu jam labas, atrodo, kad pažįstu jį visą gyvenimą, o ne tą trumpą savaitę. Tai labai subtilus jausmas. Jis man lyg sielos brolis. Mes labai labai panašūs. O Kalista su Vėju priešingi. Na sako minusas pliusą traukia. Tai lyg mes su Vėju būtumėm pliusai, o Kalista minusas. Fiziškai atvirkščiai, jie turėtų stumti vienas kitą, bet gyvenimiškai taip jau yra.
Ir šiaip, Vėjas toks tobulas vaikinas. Jautrus, mielas, nuoširdus, geruolis toks. Bet jis ne man. Tai supratus padariau grimasą. Juk aš jį pažįstu savaitę, o Kalista 10 metų. Kokių apskritai teisių į jį turiu? Pyktelėjau ant savęs. Be, to jis man sielos brolis, o ne draugas.
Išlindau iš krūmo lyg niekur nieko.
- Labas, - pasisveikinau.
- Labas, - jie abu kartu pasakė. Nusišypsojau. Aš likau šalta. - Ko norit?
- Tiesiog pažvelgti tau į akis ir pasakyti, kad tas bučinys buvo tiesiog nesusipratimas. Aš to nenorėjau, prisiekiu. Atleisi?
- Ne.
- Prisiekiu, tai daugiau nepasikartos. Be to, kai mes su Kalista dabar pora...
- Jūs pora? - Išspaudžiau.
- Aha. Tai užtikrina, kad aš į tave daugiau nesikėsinsiu. - Vėjas nusijuokė. - Tai ar dabar atleisi?
- Ne. - Apsisukau ir išėjau.