__________________________________________________
Šį įrašą skiriu Evai-Evei. :)
P.S. Papildytas fotkių albumas. Bet peržiūrėkit tik kai perskaitysit įrašą, nes nesuprasit kas per veikėjai. :)
__________________________________________________
Į klasę įsiverčiau vos trisdešimt sekundžių prieš skambutį. Nes pramiegojau. Pirmą kartą gyvenime aš kažką pramiegojau.Vis dėl to suspėjau.
Šį įrašą skiriu Evai-Evei. :)
P.S. Papildytas fotkių albumas. Bet peržiūrėkit tik kai perskaitysit įrašą, nes nesuprasit kas per veikėjai. :)
__________________________________________________
Į klasę įsiverčiau vos trisdešimt sekundžių prieš skambutį. Nes pramiegojau. Pirmą kartą gyvenime aš kažką pramiegojau.Vis dėl to suspėjau.
- Sveika Kalista.
- Sveikutė.
Atsisėdau. Mačiau, kaip iš prie sienos paskutinio suolo į mane šnairuoja Vėjas. Apsimečiau nepastebinti jo. Ir vėl viską praleidau pro ausis. Negi kiekviena diena bus tokia monotoniška? Tyliai plepėjau su Kalista. Dženė astsisėdus ant suolo krašto atrodo baisiai nuobodžiavo. Aš tuo tarpu pasakojau Kalistai apie ją.
- Tai... ji nė akimirkos tavęs nepalieka?
- Ne. Nebent jei išgeriu vaistų, o tai stengiuosi daryti kuo rečiau.
- Tau nebūna nejauku ar panašiai?
Gūžtelėjau pečiais. Nežinojau kas yra nejaukumas. Niekada nebuvau patekusi į tokią situaciją kurią apibūdindama galėčiau pasitelkti šį žodį.
Pertrauka. Niekada nemaniau, kad bijosiu šito žodžio. Mokytoja išvarė mus iš klasės "prasivėdinti". Buvo ilga pertrauka, išėjau į kiemą pakvėpuoti grynu oru. Jau pasiilgau savo parko. Čia taip tuščia... Nu yra plotelis gėlių, keli seni medžiai, bet kur tu čia palyginsi. Radau plokščią akmenį. Atsisėdau ant jo ir sukryžiavau kojas. Netrukus kaip ir tikėjausi išgirdau žingsnius.
- Atsiprašau dėl vakar. Tu mane ne taip supratai, - tarė Vėjas. - Aš tik noriu tau būti draugas. Prižadu, nebandysiu tapti kažkuo daugiau. Tik būk mano drauge.
Aš svarsčiau. Užsimerkiau. Vieną akimirką viską labai gerai įsivaizdavau - aš, Dženė, Kalista ir jis sėdim kavinėje, šnekuočiuojamės. Kitas vaizdas - šėlstam diskotekoje. Trečias vaizdas - maudomės. Tada atsimerkiau ir viskas dingo. Draugas. Koks gražus žodis. Būtų gerai turėti tokį dar vieną
- Na gerai, - atsidusus tariau. - Pabandykim. Kur eisim?
- Svarstau gal į parką?
- Gerai, tinka.
Ir Vėjas kaip tinka vėjui nuėjo pasišvilpiniuodamas. Ak jau skambutis, ir man laikas eiti. Atsistojau. Jaučiaus truputį sustingus. Nuklibinkščiavau į anglų.
Sekanti buvo pietų pertrauka, taigi aš patraukiau į valgyklą. Vėjas ir Kalista pasisiūlė mane palydėti. Sutikau. Valgykla man patiko. Kitokia nei visa mokykla. Ji tokia... šilta ar kaip čia pasakius. Plytinės, be tinko ir be dažų sienos, ant jų paveikslai, medinės grindys. Staleliai buvo paprasti, bet gražūs. Atrodo stalviršiai imitavo marmurą, bet nebuvau tikra. Apsidairiau po patalpą. Nieko nebuvo, išskyrus prie vieno stalo sėdinčius žmones. Jų buvo atrodo 10. Keturi vaikinai ir penkios merginos. Vaikinų akyse kažkas blykstelėjo. Kad tik nieko nenutiktų, meldžiausi. Aišku kur tau, nutiko priešingai.
Stovėjau prie langelio ir pirkau limonadą (valgyt nenorėjau) kai iš tos "chebros" atsistojo vienas vaikinas ir lėtai pradėjo eiti link manęs. Aš skubiai pasiėmiau gražą ir sparčiai nužingsniavau kartu su draugais link išėjimo. Bet tas vaikinas pamatė, kad ruošiuosi išeiti ir užtvėrė kelią.
- Atsiprašau, gal galėtumėt praleisti? - Mandagiai paklausiau.
- Kur taip skubi, pupa? Einam, atsisėsi prie mūsų, paplepėsim visi. - Pasitikėdamas savimi atsakė.
- Ji turi vardą, - sušnypštė Dženė.
"Šššš" nutildžiau mintyse.
- Atleiskit, nelabai turiu laiko.
- Einam nuu, po pamokų pasitrankysim kur nors. Abudu, - mirktelėjo man.
- Nenoriu.
- Džėjau, traukis nuo jos. - Užstojo mane Vėjas.Jis toks smulkus, Džėjus - raumenų kalnas, - jį kaip nieką sutraiškys. Truputį išsigandau. Tai nebuvo įprasta. Paprastai manęs visi bijodavo. Beprotės. Bet atrodo Džėjus išsigando Vėjo. Pasitraukė iš kelio. Mums nueinant sušuko:
- Dar susitiksim, pupa.
- Aš turiu vardą, - mestelėjau Dženės frazę. Ji šyptelėjo man.
Nukūrėm atgal į klasę. Likusi diena ėjo ramiai. Po šeštos pamokos Vėjas dar pasiliko kažko aptarti su mokytoja, aš išėjau palaukti jo į lauką. Tuo tarpu dar paskambinau Tomui, pasakiau, kad eisiu su draugu į parką, taigi paskambinsiu vėliau, kad pasiimtų. Tomas nudžiugo. Bent man taip atrodė.
Vos tik spėjau padėti mobiliuką, pamačiau prie manęs artėjant kažkokią blondinę. Ji irgi buvo gražuolė.
- Klausyk, tu, psiche, dar lysi prie mano vaikino, gulėsi dugne. Ir aš nejuokauju. Mano šaika tave lengvai sutvarkytų. Įsidėmėk mano vardą - Evė. Nes ji gali tau tapti košmaru. - Išrėžė ir nuėjo.
- Tai jis prie manęs lindo, o ne aš prie jo! - Sušaukiau jai kiek tik leido gerklė. Evė atsisuko ir atsišaukė:
- Man nusišikt, jūs vistiek buvot kartu!
Įžūli kokia. Kaip tik tada išlindo Vėjas.
- Kas čia buvo? Girdėjau šūksnius. Eva prie tavęs lindo? - Pribėgęs paklausė.
- Evė. - Automatiškai pataisiau.
- Taip taip. Jos vardas Eva, bet prašo, kad vadintų Eve. Tai ar kas buvo?
- Nieko ypatingo. Tiesiog pagrasino, jeigu dar pamatys mane su savo vaikinu, gyva neliksiu.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. O su tuo Džėjum aš pats susitvarkysiu.
- Ne viskas bus blogai, - atkirtau. - Kaip ruošiesi tai padaryti? Jis tave į miltus sumals.
- Prašyčiau labiau manim pastikėti, - apsimetė įsižeidusiu Vėjas. - Aš karatė lankiau. Todėl jis manęs ir išsigando šiandien, pasitraukė. - Mirktelėjo man.
- Oho.
Vėjas nusijuokė. Patraukėm į parką. Gyvenu šalia šito miesto šešiolika metų, o net nežinau kur parkas. Ėjom pro kažkokius medžius, šalia augo truputis gėlių. Pala. Tai čia parkas? Čia šnipštas, o ne parkas. Taip Vėjui ir pasakiau.
- Davai einam pas mane į parką. - tariau. - Čia netoli, pora kilometrų. - Vėjas išpūtė akis.
- Bet tu su tokiais batais... - Pažvelgiau į savo batus. Oi rimtai. Aš gi su aukštakulniais. Paskui nepaeisiu.
- Yra kur nors padorus prekybos centras?
- Aha, eime. O ką ten darysi?
- Pirksiu sportbačius.
Kai atsidūrėm "padoriame prekybos centre" mano žodžiai, raibo akys. Siaube kiek čia batų parduotuvių.
- Tau... neatsibos su manim valkiotis čia? - Paklausiau.
- Baik tu. Aš mėgstu apsipirkinėti, - vyptelėjo.
- Matau. - Ir tikrai, toks stileiva yra.
Man akys raibo nuo pasirinkimo. Dar norėjau prigriebti porą porų batelių, bet pagalvojau, kad paskui sunku nešti bus. Taigi ieškojau tik sportbačių. Pasirodo Vėjas tikras specialistas. Vardino vienokios ar kitokios medžiagos privalumus, patarinėjo kokie gražesni... Aš net nusijuokiau. Galų gale išsirinkau juodus inkariukus su kniedėmis. Tuoj pat parduotuvėj ir apsiaviau, o savo batus įsidėjau į rankinę, dar daug vietos buvo.
Buvo smagu pas mane žingsniuoti. Eidami stumdėmės, abu net parkritom. Po dviejų valandų priėjom mano parką. Tikrą parką. Ar sodą. Ai manau tas pats.
- Oho.
Vaikščiojom, kalbėjom. Staiga man kilo puiki įdėja.
- Nori pajodinėti? - Linksmai paklausiau.
- Kad... nelabai moku.
- Lengva, pamokysiu.
Nuėjom į arklides. Parodžiau Vėjui kaip uždėti balną, kaip geriau atsisėsti ant arklio. Daviau jam pieniško šokolado spalvos kumelaitę vardu Orchidėja. Paskui išjojom. Visą pusvalandį juokiausi kaip Vėjas joja. Jam sekėsi blogiau nei man pirmą kartą. Vis dėl to po valandos kretėjimo ir vaikščiojimo ratais man pabodo. Nusprendžiau išbandyti jį. Visu greičiu su Sakura nujojau tolyn. Norėjau pažiūrėt ar paseks mane, kad ir kaip nemalonu būtų. Sekė. Nusišypsojau sau. Dženė irgi. Kai aš gerai jaučiuosi, jai irgi persiteikia tos emocijos. Ir tada patenkinta būna.
Aš svarsčiau. Užsimerkiau. Vieną akimirką viską labai gerai įsivaizdavau - aš, Dženė, Kalista ir jis sėdim kavinėje, šnekuočiuojamės. Kitas vaizdas - šėlstam diskotekoje. Trečias vaizdas - maudomės. Tada atsimerkiau ir viskas dingo. Draugas. Koks gražus žodis. Būtų gerai turėti tokį dar vieną
- Na gerai, - atsidusus tariau. - Pabandykim. Kur eisim?
- Svarstau gal į parką?
- Gerai, tinka.
Ir Vėjas kaip tinka vėjui nuėjo pasišvilpiniuodamas. Ak jau skambutis, ir man laikas eiti. Atsistojau. Jaučiaus truputį sustingus. Nuklibinkščiavau į anglų.
Sekanti buvo pietų pertrauka, taigi aš patraukiau į valgyklą. Vėjas ir Kalista pasisiūlė mane palydėti. Sutikau. Valgykla man patiko. Kitokia nei visa mokykla. Ji tokia... šilta ar kaip čia pasakius. Plytinės, be tinko ir be dažų sienos, ant jų paveikslai, medinės grindys. Staleliai buvo paprasti, bet gražūs. Atrodo stalviršiai imitavo marmurą, bet nebuvau tikra. Apsidairiau po patalpą. Nieko nebuvo, išskyrus prie vieno stalo sėdinčius žmones. Jų buvo atrodo 10. Keturi vaikinai ir penkios merginos. Vaikinų akyse kažkas blykstelėjo. Kad tik nieko nenutiktų, meldžiausi. Aišku kur tau, nutiko priešingai.
Stovėjau prie langelio ir pirkau limonadą (valgyt nenorėjau) kai iš tos "chebros" atsistojo vienas vaikinas ir lėtai pradėjo eiti link manęs. Aš skubiai pasiėmiau gražą ir sparčiai nužingsniavau kartu su draugais link išėjimo. Bet tas vaikinas pamatė, kad ruošiuosi išeiti ir užtvėrė kelią.
- Atsiprašau, gal galėtumėt praleisti? - Mandagiai paklausiau.
- Kur taip skubi, pupa? Einam, atsisėsi prie mūsų, paplepėsim visi. - Pasitikėdamas savimi atsakė.
- Ji turi vardą, - sušnypštė Dženė.
"Šššš" nutildžiau mintyse.
- Atleiskit, nelabai turiu laiko.
- Einam nuu, po pamokų pasitrankysim kur nors. Abudu, - mirktelėjo man.
- Nenoriu.
- Džėjau, traukis nuo jos. - Užstojo mane Vėjas.Jis toks smulkus, Džėjus - raumenų kalnas, - jį kaip nieką sutraiškys. Truputį išsigandau. Tai nebuvo įprasta. Paprastai manęs visi bijodavo. Beprotės. Bet atrodo Džėjus išsigando Vėjo. Pasitraukė iš kelio. Mums nueinant sušuko:
- Dar susitiksim, pupa.
- Aš turiu vardą, - mestelėjau Dženės frazę. Ji šyptelėjo man.
Nukūrėm atgal į klasę. Likusi diena ėjo ramiai. Po šeštos pamokos Vėjas dar pasiliko kažko aptarti su mokytoja, aš išėjau palaukti jo į lauką. Tuo tarpu dar paskambinau Tomui, pasakiau, kad eisiu su draugu į parką, taigi paskambinsiu vėliau, kad pasiimtų. Tomas nudžiugo. Bent man taip atrodė.
Vos tik spėjau padėti mobiliuką, pamačiau prie manęs artėjant kažkokią blondinę. Ji irgi buvo gražuolė.
- Klausyk, tu, psiche, dar lysi prie mano vaikino, gulėsi dugne. Ir aš nejuokauju. Mano šaika tave lengvai sutvarkytų. Įsidėmėk mano vardą - Evė. Nes ji gali tau tapti košmaru. - Išrėžė ir nuėjo.
- Tai jis prie manęs lindo, o ne aš prie jo! - Sušaukiau jai kiek tik leido gerklė. Evė atsisuko ir atsišaukė:
- Man nusišikt, jūs vistiek buvot kartu!
Įžūli kokia. Kaip tik tada išlindo Vėjas.
- Kas čia buvo? Girdėjau šūksnius. Eva prie tavęs lindo? - Pribėgęs paklausė.
- Evė. - Automatiškai pataisiau.
- Taip taip. Jos vardas Eva, bet prašo, kad vadintų Eve. Tai ar kas buvo?
- Nieko ypatingo. Tiesiog pagrasino, jeigu dar pamatys mane su savo vaikinu, gyva neliksiu.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. O su tuo Džėjum aš pats susitvarkysiu.
- Ne viskas bus blogai, - atkirtau. - Kaip ruošiesi tai padaryti? Jis tave į miltus sumals.
- Prašyčiau labiau manim pastikėti, - apsimetė įsižeidusiu Vėjas. - Aš karatė lankiau. Todėl jis manęs ir išsigando šiandien, pasitraukė. - Mirktelėjo man.
- Oho.
Vėjas nusijuokė. Patraukėm į parką. Gyvenu šalia šito miesto šešiolika metų, o net nežinau kur parkas. Ėjom pro kažkokius medžius, šalia augo truputis gėlių. Pala. Tai čia parkas? Čia šnipštas, o ne parkas. Taip Vėjui ir pasakiau.
- Davai einam pas mane į parką. - tariau. - Čia netoli, pora kilometrų. - Vėjas išpūtė akis.
- Bet tu su tokiais batais... - Pažvelgiau į savo batus. Oi rimtai. Aš gi su aukštakulniais. Paskui nepaeisiu.
- Yra kur nors padorus prekybos centras?
- Aha, eime. O ką ten darysi?
- Pirksiu sportbačius.
Kai atsidūrėm "padoriame prekybos centre" mano žodžiai, raibo akys. Siaube kiek čia batų parduotuvių.
- Tau... neatsibos su manim valkiotis čia? - Paklausiau.
- Baik tu. Aš mėgstu apsipirkinėti, - vyptelėjo.
- Matau. - Ir tikrai, toks stileiva yra.
Man akys raibo nuo pasirinkimo. Dar norėjau prigriebti porą porų batelių, bet pagalvojau, kad paskui sunku nešti bus. Taigi ieškojau tik sportbačių. Pasirodo Vėjas tikras specialistas. Vardino vienokios ar kitokios medžiagos privalumus, patarinėjo kokie gražesni... Aš net nusijuokiau. Galų gale išsirinkau juodus inkariukus su kniedėmis. Tuoj pat parduotuvėj ir apsiaviau, o savo batus įsidėjau į rankinę, dar daug vietos buvo.
Buvo smagu pas mane žingsniuoti. Eidami stumdėmės, abu net parkritom. Po dviejų valandų priėjom mano parką. Tikrą parką. Ar sodą. Ai manau tas pats.
- Oho.
Vaikščiojom, kalbėjom. Staiga man kilo puiki įdėja.
- Nori pajodinėti? - Linksmai paklausiau.
- Kad... nelabai moku.
- Lengva, pamokysiu.
Nuėjom į arklides. Parodžiau Vėjui kaip uždėti balną, kaip geriau atsisėsti ant arklio. Daviau jam pieniško šokolado spalvos kumelaitę vardu Orchidėja. Paskui išjojom. Visą pusvalandį juokiausi kaip Vėjas joja. Jam sekėsi blogiau nei man pirmą kartą. Vis dėl to po valandos kretėjimo ir vaikščiojimo ratais man pabodo. Nusprendžiau išbandyti jį. Visu greičiu su Sakura nujojau tolyn. Norėjau pažiūrėt ar paseks mane, kad ir kaip nemalonu būtų. Sekė. Nusišypsojau sau. Dženė irgi. Kai aš gerai jaučiuosi, jai irgi persiteikia tos emocijos. Ir tada patenkinta būna.
Geras;]]]]
AtsakytiPanaikinti