Birželio 4, penktadienis

Ramiausiai skaičiau knygą, Dženiferė žiopsojo pro langą, kai staiga įlėkė Psichė Barbė. Kaip viesulas trim žingsniais atsidūrė prie manęs ir kol aš apstulbusi spoksojau, gerai atsivėdėjusi trenkė man antausį.

- Už ką? - Šiek tiek įsižeidus paklausiau. Aš greit traumuota liksiu visu kūnu. Ranka, dabar skruostas. Degė.

- Už tai, ką padarei Kristianui, - šaltai atsakė Rouzė.

- Juk žinai, kad aš to negaliu kontroliuoti. Jeigu nori gali man dar kartą trenkti, bet nieko nepakeisi.

Tyli.

- Ir įdomu ką darysi kai tai pasikartos arba atsitiks kas nors panašaus? - Erzindama paklausiau.

- Užmušiu tave. - Šaltakraujiškumas išgaravo. - Ir keiskis, jei nenori būti uždaryta į beprotnamį.

Išlėkė. O aš žiopsojau jai pavymui. Žado netekau, kad net skruosto nebeskaudėjo. Keistis? Ji pasakė keistis? Pala, gal aš blogai išgirdau.

- Džene, ji tikrai sakė man keistis?

- Aha, - atsakė nėmaž nesujaudinta ką tik įvykusio spektaklio.

Aš buvau šoke. Psichė visiška. Kaip aš galiu keistis? Juk tai jie, tie kiti žmonės laiko mano gyvenimo momentus savo rankose. Net Dženė, mano vaizduotės vaisius jau šešrius metus kontroliuoja mane. Ką ji mano taip pasakiusi? Aš vistiek neklausysiu. Jie manęs nepažįsta ir nebūsiu tuo kuo jie nori, kad būčiau. Nebūsiu gerutė mergytė uždaryta psichūškėje.

Pati sau papurčiau galvą. Tai jau tampa įpročiu. Ką jie mano suprantą? Aš tik klausimas į kurį jie niekada neatsakys. Kita vertus, jeigu neparodysiu atsakymo, jie niekada nesusipras. 

Jie turi viską gyvenime, stovi kur nori. Turi šeimą kuri nežiūri į juos lyg norėtų atsikratyti, turi savo gyvenimo porą, turi... jie turi gyvenimą. Kurio aš neturiu.

Keistis? Pati sau karčiai nusijuokiau. Tarsi tai būtų įmanoma. Galėčiau gerti vaistus, bet jei net Dženės nebūtų, nemokėčiau gyventi. Aš pamiršau. Kaži, ar galima vėl išmokti. Nežinočiau ką sakyti susitikus kaimyną. Išvis nežinočiau kaip elgtis su žmonėmis. Buvau pratus tik prie savęs. Šeima... jeigu tai buvo galima pavadinti šeima, manęs nemėgo. Na taip, Lilija ir Tomas elgdavosi su manimi švelniai, bet tik todėl, nes bijodavo, kad neiškrėsčiau ko nors jiems pasakius man šiurkštesnį žodį. Jie norėtų, aš žinau, kad labai norėtų mane įkišt į beprotnamį. Bet mes kilminga, pagarbos verta šeima. Mano tėvai pernelyg bijo, ką apie juos pasakytų spauda. Turbūt kai svarsto šią galimybę jiems prieš akis stoja antraštės "Kaip beširdžiai tėvai pasielgė su vargše dukrele..." ir pnš. Todėl jie negali manęs išmesti.

Kaip jie gali norėti, kad aš pasikeisčiau, jeigu patys lieka tokie patys? Jie mato tik kaip aš valgau, miegu, skaitau, vaikštau po lauką. Jie manęs nepažįsta, net neįtaria, kad aš kitur.

Staiga susimąsčiau, kad galbūt kartais šizofrenija nėra blogai. Taip, aš girdžiu ir matau ko nėra. Tačiau kartu patiriu tai, ko jie niekada nepatirs. Esu vaikščiojus po kosmosą, stovėjus mėnulyje, nardžius su rykliais, girdėjus vėjo šnabždesius. To jie niekada nepadarys. O aš padariau. Tai nebuvo tikra, bet pojūčiai tokie tikroviški, kad atsisakau tikėti, jog tai tik mano įsivaizdavimas.

Jie bando mane įtikinėti, kad vaistai yra gerai. Kartais aš iš tikrųjų pasiduodu, kartais net savo noru, bet iki galo atsisakyti Dženės jie manęs neprivers. Jie manęs nepalauš. Tol, kol aš žinau kas esu. Ir vieną dieną aš jiems parodysiu. Vieną dieną laikysiu savo gyvenimo momentus savo rankose. Kol kas net pati tuo netikiu, juk tai jie kontroliuoja mano gyvenimą, bet kada nors tikrai. Kada nors išmoksiu sugyventi su Džene. Prabėgo jau šešeri metai kaip aš su ja, galbūt praeis dar dešimt, kol išmoksim dirbti kartu. Bet išmoksim.

Kada nors aš rasiu savo vietą pasaulyje.

Lyja.

______________________________________________________

Vakarienė. Visi tylėdami valgome. Tomas kažkaip nerangiai pasimuisto. Pakeliu akis. Jis susižvalgo su Lilija. Ji "nepastebimai" linkteli. Tomas atsikrenkščia tada atsisukęs taria:

- Kerolain, tu visą gyvenimą buvai uždaryta šiuose namuose. Suprantame, kad tai dėl ligos. Vedėm tave pas psichologus, davėm vaistų, bet tai nepadeda. Pagavojom, kad galbūt tau laikas pabūti tarp bendraamžių taigi... - Tomas giliai įkvėpė, aš irgi. - Užrašėm tave į vasarinę mokyklą.

Iškvėpiau.