Birželio 21, pirmadienis

Atsikėliau skaudančia galva. Neplyšo, bet skausmas nervino.

- Tai kaip vakar pasismaginai? - Pašaipiu tonu paklausė Dženė.

- Ai buvo visai fainai galiu pasakyti, - neatsilikau kandumu nuo jos. - O dabar dink.

- Kas aš tau, šuo?

Blem, šitie apsižodžiavimai jau pradėjo mane knisti.

Po pusryčių (kuriuos šį kartą, kad ir kaip keista suvalgiau normaliai) beveik visiems leido išeiti į lauką. Išskyrus tuos kuriems reikėjo pas psichologus (jų čia turėjom net 3, vakar sužinojau iš Lolos) ir visiškus bepročius. Aišku buvo tokių žmonių kurie ir patys nėjo.

Išėjus į gryną orą man truputį palengvėjo. Laukas kaip laukas, žolė, medžiai ir paukščiai. Oras pakenčiamas, apie 20 laipsnių. Po vienu medžiu pastebėjau Lolą. Greitu žingsniu patraukiau prie jos.

- Sveika, - tariau prisiartinusi. - Kvailai skambės, bet noriu tau padėkoti už vakar.

- Ta prasme?

- Na, kad pasilikai su manimi vakar visą dieną. Man tikrai reikėjo atsipalaiduoti.

- Ką tu čia pjauni? - Žiūrėjo su įtarimu akyse į mane Lola.

- Juk... na... - Susipainiojau.

- Aš vakar tik užėjau, pamačiau tave piešiančią, mes kalbėjomės, papasakojau tau apie šią vietą ir panašiai, o po valandos išėjau, nes išgirdau prižiūrėtojų žingsnius.

Aš bukai spoksojau į Lolą.

- Pala pala. - Ji net prisimerkė. - Tau gi visokios haliucinacijos, tai gal prisihaliucinavo, kad mes... O Dieve! - Lola net žagtelėjo iš juoko.

- Ne ne, - skubėjau paneigti, - Aš tau ir dėkojau, kad vakar praleidai su manim tą valandą.

- Klausyk, žinau, kad meluoji. Atskiriu tokius dalykus. Bet nieko tokio, aš neprieštarauju tapti tavo... fantazijų objektu, - Lola sukikeno.

- Baaik! - Suvaitojau ir susmukau ant žemės. Atsirėmiau į medžio kamieną.

- Pati baik, gi sakau, viskas gerai. Klausyk, štai kaip viskas mano manymu buvo: prižiūrėtojos dieną tam tikru laiku duoda raminamųjų patiems sunkiausiems ligoniams. Galbūt jie tave tokia palaikė ir kai aš išėjau sugirdė. Turbūt tada tau ir prisisapnavo.

- Gal, - sutikau. Nenorėjau gilintis.

- Nori parūkyti?

- O čia galima?

- Ne, bet įsikarsim į va tą medį, - ji mostelėjo ranka į medį išsikerojusiomis šakomis ir su daug lapų, - ir mūsų niekas nematys.

- Gerai.

Kol aš lipau, Lola saugojo mano užnugarį. Po to aš jos sėdėdama medyje.

- Ei, greičiau, ateina prižiūrėtoja, žvalgosi po kiemą!

- Lipu. Lipu, - suniurzgėjo mano naujoji draugė. Ačiū Dievui spėjo, kol nepamatė vergvaldė.

Tada išsitraukė cigaretes. Pridegė. Vieną davė man. Ramiai rūkėm pro medžių šakas stebėdamos debesis.

- Kada tavo gimtadienis? - Paklausiau.

- Sausio devynioliktą, tavo?

- Rugpjūčio tryliktą.

- Greitai.

- Aha.

- Ir kiek sueis?

- Septyniolika. O tau?

- Devyniolika.

- Aišku.

Taip ramiai šnekučiuodamosi surūkėm cigaretes ir nulipom ant žemės.

- Ei, žiūrėk, kažkoks šuo laksto! - Sušukau.

- Kur?

- Va ten, prie tų krūmų kiemo gale.

- Nieko nematau. - Lolos akyse vėl atsirado tas įtarus žvilgsnis. - Geriau einam, tuoj bus pietūs.

- Kaip nori. - Nusileidau.

Bet aš tikrai mačiau šunį. Toks didelis, vilkinis. Žiūrėjo į mane piktomis juodomis akimis. Kūnu perėjo šiurpulys. Jis mane gąsdina.

Dženė nesirodė (l. gerai), pietūs praėjo ramiai. Po jų nuėjau į šiokią tokią mūsų psichiatrinės biblioteką, nežiūrėdama pasiėmiau knygą. Atsisėdau ant sofos prie lango. Maždaug kas minutę tolygiai perversdavau lapą, net neskaitydama kas ten parašyta. Įdėmiai stebėjau vaizdą lauke, bet šuns taip ir nepamačiau.