Birželio 17, ketvirtadienis

Visa diena buvo vangi. Vangiai iššliaužiau iš lovos. Vangiai nukėblinau į mokyklą. Atmosfera buvo vangi. Visi prislėgti, dar neatsigavę, lyg negalėtų patikėti, kad paskutinis suolas vidurinėje eilėje tuščias. Dabar yra ir liks.

- Pagerbkime Vėją tylos minute. - Išgirdau auklėtojos balsą.

Vienu metu vienodai čiūžtelėjo per grindis kėdės. Visi klasiokai atsistojo. Nutilom. Ir ne minutei. Laikas man buvo praradęs reikšmę, bet girdėdama laikrodžio tiksėjimą, paskaičiavau, kad prastovėjom apie septynias minutes. Nesistebėjau. Vėjas vertas to.

- Ką dabar darysim? - Pavargusiu balsu paklausė manęs Kalista kai atsisėdom ir perbraukė ranka per plaukus. Akys raudonos kaip triušio, užverktos. Paakiai juodi. Veidas išbalęs. Turbūt ir aš neatrodžiau negeriau nei ji.

- Aš bandysiu išsiaiškinti to kaltininką.

- Ir kaip žadi tai padaryti? - Kandžiai pasiteiravo draugė.

- Nežinau. Reikia rasti siūlo galą, o po to kaip nors atkasiu. Turbūt po pamokų eisiu pasiteirauti mentų.

- Žinau, kad viską darai viena, taigi nesisiūlau padėti, bet jeigu ką, žinai kur mane rasti.

- Taip. - Linktelėjau. Neketinau judinti Kalistos. Žinoma būtų drąsiau ir smagiau (ha ha ha) veikti kartu, bet jai reikia atsigauti.

Kaip tariau, taip ir padariau - po pamokų nuėjau pas mentus. Apsimečiau Vėjo pussesere. Kvočiau tuos vyrukus kaip įgudęs viduramžių inkvizitorius, bet nieko naudingo nepešiau. Nusikaltėlis sudirbo švariai. Labai švariai. Ginklo nerasta, jokių plaukų, nuorūkų ar kitų daiktų kuriuos galėjo turėti žmogžudys taip pat nerasta. Visiškai nėra už ko užsikabinti. Tik nustatyta, kad Vėją nudūrė su peiliu.

Paprašiau, kad parodytų lavoną. Iš pradžių neleido, bet aš prašiau kaip atkaklus prekybos agentas, taigi jie nusileido.

Kai pamačiau, man pasidarė bloga, bet šiaip ne taip išsilaikiau. Netgi sugebėjau nustatyti savo veide šaltą ir bereikšmę išraišką.

- Kad ir kas tai padarė, padarė labai... kruopščiai. Dūrė į patį širdies centrą. - Pasakė man policininkas kurį jau spėjau pakrikštyti Kapitonu. Sutinku, nelabai originalu, tačiau tingėjau galvoti kažką įspūdingesnio.

- Aišku.

Na nebuvo šlykštu ar panašiai, kraujas neabejoju kruopščiai nuvalytas, tiesiog mane nustebino, koks Vėjas atrodo dabar. Netekęs spalvos. Baltas baltas kaip sniegas. Šaltas šaltas kaip ledas. O blausioje mėlynoje šviesoje jis atrodė dar keisčiau. Akys užmerktos. Švelniai apvedžiau pirštu jo žaizdą. Ovali. Sukrešėjęs kraujas aplink ją. Nusipurčiau.

Nieko neradusi pas Kapitoną, grįžau namo. Visos mano viltys žlugo. Nebežinau ką toliau daryti. Suknisti mentai.

- Tu juk žinai atsakymą, - pasakė man Dženiferė.

- Meluoji.

- Meluoji, kad aš meluoju.

- Tu čia man nemeluok, kad nemeluodama tau meluoju.

- Tik nereikia. Kai baigsi man meluodama, jog nemeluoji, kad man meluoji meluoti, tada ir pakalbėsim.

- Tu suknista melage! Kai baigsi man meluoti, kad aš meluoju, jog tu nemeluodama man meluoji, kad aš meluoju, tada ir pažiūrėsim.

- Eik tu sau su tokiais sakiniais, - pratrūko juokais Dženė. - Bet aš rimtai. Pasuk galvą, tu tikrai žinai kur eiti.

- Sunku mąstyti. - Pasirėmiau rankomis ir atsidusau. - Slidus Žaltys, nieko taip nebus, einu pasidaryti sumuštinį.