Birželio 13, sekmadienis

________________________________________

Man anie įrašai NEPATIKO. Todėl ištryniau juos. Nes ten buvau VERČIAMA rašyti, o šį įrašą rašiau savo noru. Todėl manau jis geras.

Ir įjungiau komentarus, nes kažkaip nejauku darosi be jų. Bet jei bus visokie "kada kitas įrašas" IŠKARTO išjungiu. Aišku?

Viskas.
________________________________________

Pirma mintis atsibudus: "Noriu kavos ir cigarečių". Atsikėlusi nusileidau į apačią ir išsiviriau Nescafe 3 in 1 . Gerai, kavos gavau. Pamažu ją gurkšnodama svarsčiau iš kur gauti cigarečių.

Ne, šiaip nerūkau. Bet kelis kartus per metus man užeidavo toks noras parūkyti. Ir visą dieną jis mane kankindavo. Ir visą dieną aš negaudavau parūkyti. Bet dabar gal ir pavyktų. Na žinoma, aš nepilnametė, man rugpjūtį tik septyniolika sueis. Padirbto asmens pažymėjimo neturiu. Gaučiau, bet ilgai užtruktų, o ryt cigarečių nebenorėsiu.

Bet kažkas tikrai pažįsta žmogų, kuris nelegaliai pardavinėja cigaretes. O aš turiu pažinoti tą "kažką". Na ne tiek jau daug tų pažįstamų ir turiu... Kalista už visus kenkėjiškus dalykus yra prieš, išskyrus gėrimą. Vėjas taip pat. Džėjus tuoj pat sugalvotų, kad aš jam turėčiau atsilyginti kaip nors, ir numanau kaip... Tėvai nerūko, Rouzė irgi. Šūdas bliamba. Nors, yra vienas žmogus...

Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau numerį. Kalista buvo davusi visų klasiokų numerius ir dar kai kurių žmonių iš mokyklos.

- Alio? - atsiliepė balsas.

- Sveika. Tik nepadėk ragelio, čia Kerolain.

- Ko tau reikia? - šiurkščiau nei labai šiurkščiai paklausė Evė.

- Klausyk... tu gi turi cigarečių, ane?

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo juokas.

- Kurių galų tau jos, psiche? - Po kurio laiko pasiteiravo. Jėzau, ji puikiai sutartų su Rouze.

- Spėk iš trijų kartų.

- Tu ką, rūkyti nori?

- Nu noriu.

Tyla.

- Tu iš manęs tyčiojies?

- Ne. - Mano kantrybė pradėjo sekti. - Tai turi, ar ne?

- Turiu turiu. Galiu parduoti.

- Kur susitinkam?

- Parke tiks? Už valandos.

- Gerai.

Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Apsirengiau, griebiau rankinę ir pasigavus autobusą nuvažiavau. Užtrukau apie pusvalandį, ir į sutartą vietą atėjau dešimt minučių per anksti. Bet Evė irgi jau buvo ten.

- Pirma pinigai. - Tvirtai pareiškė.

- Gerai, kiek?

- Penkiolika litų.

- Tiek daug? - Nusistebėjau.

- Ei, čia gi nelegalu. Ir greičiau kišk į rankinę. - Tarė įbrukus man į rankas "Mallboro" pakelį. Oho, ir kokybė gera.

- Mhm. Ačiū. - Padėkojau dėl visa ko. Bet Evei mandagybės nerūpėjo. Ji apsisuko ir greitu žingsniu eidama pranyko iš parko. Gūžtelėjau pečiais.

Grįžau namo ir nestabteldama patraukiau į parko labirintą. Ten tai jau niekas manęs neras. Išsitraukiau vieną cigaretę, ir žiebtuvėliu (gerai, kad pasiėmiau jau eidama į susitikimą) uždegiau ją.

Įtraukiau pirmą dūmą. Į plaučius, kaip reikiant. Paspringau, dusau, pradėjau kosėti, netgi pykino. Galų gale šiaip ne taip įkvėpiau oro. Jau buvau pamiršus ką reiškia pirmą kartą rūkyti po ilgo laiko. Paskutinį kartą tai dariau kai buvau devynerių. Klasiokė į kiemą išsinešė pakelį, iš tėčio nušvilpus buvo.

Antras dūmas buvo sėkmingesnis, bet vistiek springau. Neįsivaizduojat koks palengvėjimas. Akmuo nuo širdies nusirito. Pagaliau ko troškau tiek daug metų, ėmiau ir įvykdžiau. 

Sutraukus iki pat filtro nuorūką įkišau tarp susiraizgiusių tujų.

Nuėjau namo. Gerai, kad tėvai ir Rouzė kažkur pranykę. Malborus (aš sugalvojau tokį pavadinimą) pakišau po čiužiniu savo kambary. Gal niekas neieškos. 

Pauosčiau savo plaukus. Kadangi rūkiau gryname ore, kvapo labai nesijautė, bet silpnas vis tiek buvo. Nenorėjau net menkiausios rizikos, todėl nusiprausiau po dušu ir gerai išsiploviau galvą.

Tada išsitiesiau ant lovos ir jau norėjau palaimingai užsnūsti, bet man sutrukdė.

- Ak kas gi čia padarė blogą darbą? - pasigirdo pašaipus balsas.

- Aš. - Tokiu pat tonu atsakiau.

- Gera mergaitė ėmė ir nusikalto. - Dženiferė nusijuokė. Šyptelėjau.

- Mėgsti gervuoges? - Staiga surimtėjus paklausė.

- Aha.

- O šilauoges?

- Nu taip, o kodėl klausi?

- Šiaip, nėr ką veikti. Mėgsti arbūzus?

- Tai ne.

- O persikus?

- Nu baik, aš miego noriu.

- Sakykim tu žvaigždė ir dabar duodi man interviu. Mėgsti ananasus?

- Džene!

- Koks tavo persikų valgymo vidurkis?

- Klausimas, verčiantis susimąstyti, - nusijuokiau.

- O šitaaaa... Bananus mėgsti?

- Ne.

- Ką reiškia ne?

- Nu nemėgstu. - Žvengiau matydama kaip Dženė nervinasi. Iš tiesų nemėgau bananų.

- Tada gal apelsinus?

- Jo.

- Ką dar mėgsti?

- Rūkyti. - Pasakiau kas užėjo ant liežuvio.

- O kivius?

- Nu baaaik, užkniso rimtai.
- Aš tik... - pradėjo aiškintis Dženė, bet aš nebeišgirdau, užmigau.