__________________________________________
Turiu šešiolika skaitytojų, ir nė vieno komentaro praeitam įraše. Kur bled teisybė, žmonės? Arba komentarus rašot arba aš nustoju rašyt, va jums ultimatumas. :D Ir dar norėčiau, kad parašytumėt nuomonę apie muziką. Bent jau apie muziką. :)
__________________________________________
Sako už laimę reikia mokėti. Tik nemaniau, kad tas terminas ateis taip greitai. Šiandien atsikėliau neįprastai anksti - šeštą valandą. Iš pradžių nieko neįtariau. Netgi kai Dženiferė naiviai prabilo:
- Pameni, šiandien rašai kontrolinį.
- Aha. - Trigonometrijos. Toks lengvas "atsiskaitymas". Nesijaudinau.
- Gal norėtum padaryt... - mirkt mirkt.
- Ką?
- Juokelį mokytojai... - Dar vienas klinkt klinkt
- Eik sau, - purkštelėjau. Žinojau aš jos tuos juokelius.
- Na nenori geruoju, bus bloguoju. - Išsišiepė Dženė. - Tu vistiek padarysi ką liepsiu.
Man sulinko keliai nuo jos balso galios. Žinojau, kad padarysiu. Nenorom susidėjau daiktus kurių reikėjo šiai užduočiai. Tiksliau tik vieno dalyko. Tada greit susiruošiau pati ir po 07:20 jau buvau mokykloj. Įėjau į kabinetą. Jis nebuvo rakinamas, mokytoja pasitikėjo mumis. Bet po šito nemanau, kad taip bus ir toliau.
Ačiū Dievui klasėj nieko nebuvo. Nelabai norėjau aiškinti ką čia darysiu. Padėjau rankinę ant savo suolo ir išsiėmiau bespalvį nagų laką. Tada nuėjau prie mokytojos stalo ir pasiėmiau visus visus jos tušinukus, pieštukus ar šiaip rašančius daiktus. Grįžau į suolą. Atsukau nagų laką. Paimiau pirmą tušinuką ir pradėjau lakuoti jo rašantį galiuką. Taip visus nulakavau. Palaukiau kol nudžius. Viskas truko apie 20 minučių. Kaip tik spėjau padėti tušinuku į vietą kai pro duris įžengė Kalista.
- Ką čia darei? - Įtariai paklausė pamačius mane prie mokytojos stalo.
- Nieko.
- Kažką darei. - Priėjo prie stalo, apžiūrėjo bet nieko nerado, jokių netikslumų. - Ką Dženė tau liepė daryti?
- Nieko. Čia ne ji. Aš tik šiaip vaikščiojau po klasę, nebuvo kas veikti. - Dženiferė neleido apie save sakyti.
- Taip taip, kurgi ne. Tai ko čia taip anksti atsibeldei? Dar pamatysim.
Pamažu pradėjo rinktis klasiokai. Galų gale ir skambutis suskambo. Mokytoja išdalino kontrolinius. Dauguma uždavinių buvo juokingai lengvi, tik dėl vieno abejojau. Bet manau dėl jo nenumuš viso balo.
Per ilgąją pertrauką vėl išėjau į lauką. Vėl sutikau Džėjų. Iš pradžių nepastebėjau jo, tiesiog vaikštinėjau kieme. Bet staiga jis mane šiurkščiai pagriebė už rankos ir pradėjo tempti tolyn.
- Paleisk mane! - sušukau Džėjui.
- Tai jau ne mažut. Aš visada gaunu ko noriu. O dabar iš tavęs aš noriu bučinio.
Aš priešinausi kaip įmanydama, bet kur aš prilygsiu tam raumenų kalnui. Mačiau, kad mane tempia už stadijono prie tamsių medžių. Aišku, kad niekas nematytų.
Buvau apimta didžiulio siaubo. Bučiuotis? Biški gėda prisipažinti, bet niekada nesu bučiavusis su vaikinu. Turbūt dėl to, jog jo neturėjau. Nenorėjau to daryti. Na šiaip norėjau išbandyti, bet tik ne su šituo drimba. Jau buvom beveik priėję stadiono galą kai išgirdau kažką bėgant. Atsisukau. Kalista.
- Ė, tu, GAIDY! - Sušuko visa gerkle. Džėjus sustojo ir atsisuko iškreiptas pykčio.
- Kaip... kaip tu mane pavadinai?
- Gaidžiu. - Jau sustojus prie pat jo pakartojo.
- Dabar tu atsiimsi bjauri mergše, - griausmingai šūktelėjo Džėjus.
Bet kol jis šūkavo, Kalista nieko nelaukus iškėlė koją ir gerai atsivėdėjus spyrė jam į tarpkojį. Prajukau. Džėjus susirietė iš skausmo.
- Davai valinam iš čia, kol jis neatsigavo, - mestelėjo Kalista. Abi greitai nubėgom į klasę. - Geriau daugiau viena nevaikščiok. - Rimtai linktelėjau.
Gal daugiau nieko blogo nebenutiks? Aišku klydau. Vos suskambėjo skambutis, visi susėdo į suolus ir nurimo, mokytoja atsistojo ir pasakė:
- Kažkas, - įdėmiai nužvelgė visą klasę. Ilgėliau apsistojo ties manim. Susigūžiau. - sugadino visus rašiklius. Norėjau šią pertrauką ištaisyt bent kelis kontrolinius, bet pastebėjau, kad nė vienas tušinukas ar pieštukas nerašo. Taigi prisipažinkit geruoju arba priversiu bloguoju, - pagrasino.
"Pasakyk jai" - šnipštelėjo Dženiferė. Tuoj pat paklusau.
- Aš. - Atsistojus tariau.
- Kodėl?
"Nenorėjai žinoti savo pažymio, nes blogai parašei"
- Nenorėjau žinoti savo pažymio, nes blogai parašiau.
- Na kadangi sugadinai, tau teks nupirkti naujus rašiklius, - tarstelėjo mokytoja.
- Aš jų nesugadinau, - isteriškai kikendama atsakiau. - Jie tiesiog nulakuoti bespalviu laku, todėl nerašo. Galima laisvai juos nuvalyti su nagų valikliu ir viskas bus ore.
- Sėsk. - Šaltai tarė mokytoja. Toliau kikenau kaip psichė. Tiesą sakant, tokia ir esu.
Visas kitas penkias pamokas šypsojausi ar tyliai kikenau. Po pamokų nieko neveikiau, nes Kalista išvažiavo aplankyti močiutės, o Vėjas žaidžia krepšinį. Kvietė mane pažiūrėt, bet žinojau, kad nuobodžiausiu taigi atsisakiau. Grįžus namo irgi nieko ypatingo neveikiau. Pasėdėjau prie kompo, pavalgiau, nusiprausiau ir nuėjau gulti.
Bet kažko nesimiegojo. Prisiminiau ką šiandien galvojau apie bučinius. Tiesą sakant neišmanau su kuo norėčiau pasibučiuoti. Vėjas man kaip pats geriausias draugas, klasiokai nė vienas netraukia, Džėjus juo labiau.
Staiga prisiminiau vieną vaikiną.
Blokavau jo veidą visą gyvenimą. Stengiausi neprisiminti iš visų jėgų. Bet dabar kai nesitikėjau, jis pasirodė mano mintyse. Su juo susitikau kai buvau dešimties, ketvirtokė. Mes praleidom nuostabią dieną, tokios nė su vienu žmogum nesu patyrus. Ir per dieną sugebėjom prisiekti vienas kitam meilę iki gyvenimo galo. Na tos vaikiškos meilės kai būna... Kitą dieną jo nesutikau. Ieškojau visur, išlandžiojau kiekvieną kampelį. Žiauriai nusiminiau. Daugiau jo niekada nebemačiau. Aš net jo vardo nežinojau. Bet ta diena buvo pati fantastiškiausia.
Ir todėl, kad jo nebėra, todėl man sunku jį prisiminti. Širdis kažkur prapuola, visam kūne atsiveria tarsi kažkokia duobė. Tokia tuščia tuščia. Atrodo ten viskas sukrito ir daugiau nieko nebeliko. Ir dabar kai guliu man gniaužia kvapą. Tyliai pravirkstu. Kūkčioju į pagalvę. Giliai giliai įkvėpiu. Tai beveik užpildo duobę. Bet dar kažkas pačiam dugne nesiduoda išstumiamas.
Žinau, kad jeigu pamatyčiau, iškart jį atpažinčiau. Iškart. Jis man skirtas. Aš žinau. Tas jausmas, kad kažko ieškau (šiuo atveju vaikino) jį sutinki ir iškart pajunti, kad tai JIS, ne kas kitas.
Labai gerai dar prisimenu, jog jis turėjo mažą apgamėlį kairėj galvos pusėj.
Kartais paklausiu savęs - ar norėčiau, kad tos dienos niekada nebūtų buvę? Dar neradau tinkamo atsakymo. Viena vertus būčiau nepatyrus to džiaugsmo ir tai atrodė didelis praradimas. Kitą vertus, nežinočiau, kad toks džiaugsmas apskritai yra. Kaip jau sakiau, dar neradau pusiausvyros tarp šių dviejų atsakymų.
Va su juo aš mielai pasibučiuočiau.
Užmigau.