Birželio 18, penktadienis

Nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo triuškinantis nusikaltimo tyrimas. Tiesiog šluojantis viską iš kelio. Paklausit nuo ko pradėjau? Kaip čia suformulavus...

- Violeta, kur pienas?! Išvis, kur mano sausi pusryčiai?!

- Čia, vaikeli, spintelėj po kaire puse.

- Ai va. Gerai, radau, ačiū.

Pasiėmus savo bliūdelį su neaiškiai suplaktu marmalu, užlipau į viršų, ant nosies užsirioglinau nerd'us (kad solidžiau atrodyčiau). Dabar dar reiktų cigaretės, bet ai, tiek tos. Beliko įjungti savo galvelę. 

Beje, nusiploviau nuo šūlės. Pasakiau, kad pilvą skauda. Patikėjo. Nemanau, kad tėvams išvis rūpėjo.

Gerai, susikaupk, mąstyk, Kere, mąstyk. Reikia nuvykti į nusikaltimo vietą. Galbūt aš pastebėsiu kažką, ką mentai pražiopsojo. Iš kur žinau kur tai įvyko? Vakar iškvočiau.

Tiesą sakant, tai nykoka vieta. Lyg ir skersgatvis ar panašiai. Na kaip filmukuose būna, gale siena. Nelabai moku paaiškinti. Aplinkui nebuvo labai daug vietų kur galėtum kažką rasti. Gale, prie sienos stovėjo konteineris. Žvilgtelėjau vidun - tuščias. Be abejo mentai jau viską iššniukštinėjo. Pakilnojau šalia gulinčias dėžes. Kažkokia nesąmonė. Kur paslaptingi ženklai, užuominos ar KAŽKAS, kaip būna filmuose? Kodėl aš nerandu už ko užsikabinti? Kodėl niekas man nepadeda rasti Vėjo žudiko? Kur po galais teisingumas?

Juk negalėjau žinoti, kad labai greitai paaiškės žiauri tiesa.

Iš to pykčio paėmiau akmenį, dydžio sulig mano plaštaka ir nesitaikiusi mečiau į plytų sieną. Pasigirdo kitoks garsas. Toks garsas būna tik tada, kai pabaladoji į tuščiavidurį daiktą. Lėtai priėjau ir dar kartą su akmeniu gerai pastuksenau į tą plytą, į kurią jis ir atsitrenkė.

Tikrai, ir vėl tas garsas. Apsižiūrėjau ar nerasiu daikto, su kuriuo galėčiau iškrapštyti plytą. Tuščia. Atsidusau ir supratau, kad teks paaukoti savo nagus. Pradėjau krapštyti, vis įnirtingiau ir įnirtingiau.

- Velnias! - nulūžo nagas.

Pirštus nusibraižiau iki kraujo, bet nepasidaviau. Galų gale plyta per du centimetrus išsikišo. Och, pagaliau. Dabar jau lengvai išėmiau ją iš sienos. Taip, kaip ir galvojau, ji buvo tuščiavidurė. Ir ten gulėjo...

Peilis su apkrešėjusiu krauju. Atsitiktinumas? Likimas? Kas žino. Bet...O Dieve. Negali būti. Negi aš tikrai radau Vėjo žudiko žudymo įrankį? Gal dalyvauju fantastiniame filme? Arba laidoj, kur išdūrinėja. Nejučia žvilgsniu nuslydau viskuo ką tik galėjau matyti, bet kamerų nesimatė. Vadinasi tai tikra.

O gal vis dėlto siaubo filmas? 

Gerai, dabar skubam į miliciją.

Nubėgus ten viską papasakojau. Kapitonas stebėjosi, tokiomis radimo aplinkybėmis ir aišku pareiškė, kad tai visai nebūtinai turi būti žudiko ginklas, bet jie būtinai ištirs. Paliepė man eiti namo, o rytoj praneš ką sužinoję.

- Beje, stengiausi ginklą liesti kuo mažiau, bet ten gali būti ir mano pirštų atspaudų.

- Taip, žinoma, suprantu.

Atsisveikinom ir aš patraukiau atsiimti man tikrai priklaususios lazanijos už šiandien nuveiktą, - nežinia gerą, ar ne, - tačiau žygdarbį.

Birželio 17, ketvirtadienis

Visa diena buvo vangi. Vangiai iššliaužiau iš lovos. Vangiai nukėblinau į mokyklą. Atmosfera buvo vangi. Visi prislėgti, dar neatsigavę, lyg negalėtų patikėti, kad paskutinis suolas vidurinėje eilėje tuščias. Dabar yra ir liks.

- Pagerbkime Vėją tylos minute. - Išgirdau auklėtojos balsą.

Vienu metu vienodai čiūžtelėjo per grindis kėdės. Visi klasiokai atsistojo. Nutilom. Ir ne minutei. Laikas man buvo praradęs reikšmę, bet girdėdama laikrodžio tiksėjimą, paskaičiavau, kad prastovėjom apie septynias minutes. Nesistebėjau. Vėjas vertas to.

- Ką dabar darysim? - Pavargusiu balsu paklausė manęs Kalista kai atsisėdom ir perbraukė ranka per plaukus. Akys raudonos kaip triušio, užverktos. Paakiai juodi. Veidas išbalęs. Turbūt ir aš neatrodžiau negeriau nei ji.

- Aš bandysiu išsiaiškinti to kaltininką.

- Ir kaip žadi tai padaryti? - Kandžiai pasiteiravo draugė.

- Nežinau. Reikia rasti siūlo galą, o po to kaip nors atkasiu. Turbūt po pamokų eisiu pasiteirauti mentų.

- Žinau, kad viską darai viena, taigi nesisiūlau padėti, bet jeigu ką, žinai kur mane rasti.

- Taip. - Linktelėjau. Neketinau judinti Kalistos. Žinoma būtų drąsiau ir smagiau (ha ha ha) veikti kartu, bet jai reikia atsigauti.

Kaip tariau, taip ir padariau - po pamokų nuėjau pas mentus. Apsimečiau Vėjo pussesere. Kvočiau tuos vyrukus kaip įgudęs viduramžių inkvizitorius, bet nieko naudingo nepešiau. Nusikaltėlis sudirbo švariai. Labai švariai. Ginklo nerasta, jokių plaukų, nuorūkų ar kitų daiktų kuriuos galėjo turėti žmogžudys taip pat nerasta. Visiškai nėra už ko užsikabinti. Tik nustatyta, kad Vėją nudūrė su peiliu.

Paprašiau, kad parodytų lavoną. Iš pradžių neleido, bet aš prašiau kaip atkaklus prekybos agentas, taigi jie nusileido.

Kai pamačiau, man pasidarė bloga, bet šiaip ne taip išsilaikiau. Netgi sugebėjau nustatyti savo veide šaltą ir bereikšmę išraišką.

- Kad ir kas tai padarė, padarė labai... kruopščiai. Dūrė į patį širdies centrą. - Pasakė man policininkas kurį jau spėjau pakrikštyti Kapitonu. Sutinku, nelabai originalu, tačiau tingėjau galvoti kažką įspūdingesnio.

- Aišku.

Na nebuvo šlykštu ar panašiai, kraujas neabejoju kruopščiai nuvalytas, tiesiog mane nustebino, koks Vėjas atrodo dabar. Netekęs spalvos. Baltas baltas kaip sniegas. Šaltas šaltas kaip ledas. O blausioje mėlynoje šviesoje jis atrodė dar keisčiau. Akys užmerktos. Švelniai apvedžiau pirštu jo žaizdą. Ovali. Sukrešėjęs kraujas aplink ją. Nusipurčiau.

Nieko neradusi pas Kapitoną, grįžau namo. Visos mano viltys žlugo. Nebežinau ką toliau daryti. Suknisti mentai.

- Tu juk žinai atsakymą, - pasakė man Dženiferė.

- Meluoji.

- Meluoji, kad aš meluoju.

- Tu čia man nemeluok, kad nemeluodama tau meluoju.

- Tik nereikia. Kai baigsi man meluodama, jog nemeluoji, kad man meluoji meluoti, tada ir pakalbėsim.

- Tu suknista melage! Kai baigsi man meluoti, kad aš meluoju, jog tu nemeluodama man meluoji, kad aš meluoju, tada ir pažiūrėsim.

- Eik tu sau su tokiais sakiniais, - pratrūko juokais Dženė. - Bet aš rimtai. Pasuk galvą, tu tikrai žinai kur eiti.

- Sunku mąstyti. - Pasirėmiau rankomis ir atsidusau. - Slidus Žaltys, nieko taip nebus, einu pasidaryti sumuštinį.

Birželio 16, trečiadienis

Saldžiai miegu, devintą sapną sapnuoju, seilės per pagalvę teka, ir tik girgžt! - durys. Kas gi ten? Vaiduoklis, giltinė ar velnias? Ogi ir tas, ir anas ir dar trečias, nes čia iš pat labo ryto atsibeldė Lilija.

Per šimtąją sekundės dalelę iš karto sugalvojau klausimą: ko jai čia reikia? Gal kartais vėl pradėjo tas savo "Tai yra sveika!" dienas? Buvo čia sumaniusi: keltis ne vėliau aštuntą valandą, tada bėgiojimas, pusryčiams ten kažkokie vaisiai. ir t.t. Man tai nesvarbu, tegul daro ką nori su savim, bet svarbiausia, kad ir mane įtraukė.

- Kelkis, greitai! - Šūktelėjo ji ir papurtė mane. Aš tik dar labiau į kamuoliuką susitraukiau.

- Ko čia isterikuoji? Pasikorė gal kas?

- Nejuokauk taip žiauriai.

- Nu nesijaudink, gi aa... aaa... - nebegalėjau pabaigti sakinio kai pamačiau, kokia Lilija išbalusi. - Kas atsitiko? - Rimtai paklausiau.

- Imk. - Padavė man raminamųjų tablečių buteliuką.

- Kam man jos?

- Prireiks. Aš šiandien ryte jau kelias išgėriau.

- Na tai sakyk kas atsitiko.

- Pameni, prieš kelias sekundes juokaudama klausei ar kas nepasikorė? Taigi... ne. Bet... atsitiko kai kas panašaus.

- Kaip tai? Kažkas mirė? Jetau, sakyk greičiau kas yra! - Dabar jau ir aš sėdėjau išbalusi, greičiausiai labiau už Lili.

- Nužudytas... - Lilijos balsas drebėjo, smarkiai drebėjo.

- Kas?! Sakyk kas!

- Manau tu žinai kas, - įsiliejo į pokalbį trečias balsas. Dženiferės.

- Vėjas, - abi su Lilija kartu pasakė. Tik Lilija tai pasakė su skausmu balse, garsiai, o Dženiferė tyliai pašnibždomis.

Aš nieko nesakiau. Tik pakreipiau galvą lyg norėdama pamatyti ant šono gulintį daiktą. Išpūčiau akis. Jaučiausi tarsi padaryta iš stiklo. O dabar mane kažkas netyčia numetė. Numetė nuo neaukštos vietos, aš beveik nesudužau. Beveik. Bet vis tiek viena vieta atskilo. Ir netgi be to mažo gabalėlio aš jau sugadinta. Jau nebe pilnavertė. Nesijaučiu tokia. Dūžt.

Dienoraštyje daug nerašiau apie savo bendravimą su Vėju. Ir nors mes buvom pažįstami neilgai, atrodo vos kelias dienas, tas užsimezgęs ryšys buvo daugiau nei draugystė. Kažkur lyg ir minėjau - jis buvo mano sielos brolis. Toks žmogus kuriam nestatai jokių sienų, kuris palaiko tavo net pačias beprotiškiausias mintis, kuris atspėja kai tu džiaugiesi, paskambina kaip tik tada kai tau liūdna, nors nieko nesakai, atspėja ką nori pasakyti iš pusės žodžio.

Staiga suskaudo širdutę, kai supratau, kiek brangių dienų praradau tiesiog pykdama ant jo už tą kvailą bučinį. Tai taip kvaila. O dabar nebegalėsiu su juo kalbėtis. Negalėsiu net atsiprašyti.

Mane apimė neviltis. Ašaros dusina. Negaliu kvėpuoti. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Kodėl dabar, sėdėdama viena ant lovos kai Lilija išėjo, nebemoku išreikšti jausmų popieriui? Kur dingo žodžiai? Atrodo temoku piešti klaustukus.

Staiga suvokiau, kad kai ko nežinau. Greitai nusileidau į apačią ir susiradau Liliją.

- Kas tai padarė?

- Kol kas nežinoma. Policija tiria nusikaltimą.

Kol jie ištirs ir pasaulio pabaiga ateis. Pabandysiu išsiaiškinti pati.

Atsakymo toli ieškoti nereikėjo.

Birželio 15, antradienis

____________________________________________

Neatsiprašinėsiu. Nesiruošiu čia prieš kažką žemintis, nieko nepadariau. Tik pasakau, kad šią istoriją baigsiu. Nes taip turi būti.

P.S. Šis įrašas bus nelabai įdomus, bet kitam galėsit sėdėt visi pakraupę.

_______________________________________________

Šiandien viskas vyko labai... keistai.

- Artėja kažkas negero... - Šiandien ryte man pareiškė Dženė.

- Tu kažką sumaniusi? - Įtartinai paklausiau.

- Ne, ne aš... Kažkas atsitiks. Tik nežinau - tau ar pati kažką negero padarysi, o galbūt aplinkiniams kažkas gresia.

- Sakai? - Sunerimau. Dženiferė taip pat yra mano nuojauta. Kuri veik niekada neklysta. Tikrai sunerimau.

Šiandien nerealiai šalta. Aš neįsivaizduoju kaip per vieną naktį galėjo šitaip atšalti. Atrodo tik vakar buvo 30 laipsnių ir aš dvėsiau iš karščio, o dabar jau nukrito iki 10 ir aš šalu.

Eidama į mokyklą bliuskutę pakeičiau megztuku, o šortus džinsais. Kol Tomas vežė mane į mokyklą, o Dženė sėdėjo šalia, aš mąsčiau apie jos žodžius, bet nieko gero neišmąsčiau. Mokykloje taip pat nieko įdomaus neįvyko. Viskas prasidėjo kai grįžau namo. Tiesa, tai tebuvo įžanga prieš žiauriausią dalį.

- Kas čia? - Paklausė Lilija vos tik peržengiau namų slenkstį.

- Kur?

- Neapsimetinėk, pati žinai!

- Nu nežin... - O tada atsisukau ir pažvelgiau ką Lili turi rankoje. - Šūdas! - Nusikeikiau.

- Tai jau tikrai, kad šūdas, nes už tai tau gresia mėnesis namų arešto, - tarė mieloji mamutė ir pamosavo man prieš nosį mano cigaretėmis. - O jei dar kartą pamatysiu ką nors panašaus, tu turėsi labai, labai daug bėdos. -

Taip tarusi Lilija stipriai metė cizų pakelį į žemę ir dar gerai pamindė.

- Ahaaa... - Abejingai nutęsiau. Man buvo absoliučiai dalampački kiek ji čia dar rėks, tik norėjau išsiaiškinti kas mane įskundė. Ir jau nutuokiau kas. Bet staiga mano smegenis pasiekė kažkaip pro ausis prasprūdęs faktas. - Pala. Tai tipo aš visą mėnesį negalėsiu išeiti iš namų? - Dramatiškai paklausiau ir dar akim suklapsėjau. Kokia nesąmonė. O aš dar galvojau, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.

- Taip. Galbūt pasimokysi.

- Bet aš nerūkau! - beviltiškai šūktelėjau.

- Tai kaip paaiškinsi šitai? - Lili mostelėjo ranka į sumindytas cigaretes. Į tai nieko negalėjau nieko atsakyti. Juk nepaaiškinsi mamai, kad tau užeina noras parūkyti vieną kartą, o tas vienas kartas dar nėra priklausomybė.

- Na gerai. - Nusileidau.

Greitai užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir atsistojus prie Barbės durų staigiai atidariau. Rouzė gulėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Išgirdusi trinktėjimą pakėlė galvą ir pamatė į mane.

- A, čia tu. Ko nori?

- Tu sumauta debile, kaip galėjai mane įskųsti mamai?

- O kodėl ne? - Šyptelėjo ji.

- Taigi... Dėl Dievo, mes gi seserys!

- Tu man ne sesuo, padugne.

Šito aš nebegalėjau tverti. Išbėgau iš kambario. "Gal ji ir teisi", - pagalvojau klestelėjusi ant savo lovos. 

- Kerolain!

- Jėzau, ko dabar prisidirbau. - Atsidusau ir nusileidau į apačią.

- Tau siuntinys, - ištiesė man Lilija nedidelį, stačiakampio formos paketą. Nusinešiau atgal į kambarį ir atplėšiau. Ten buvo kasetė.

- Samara, ūūūū, tau gyventi liko septynios dienos... - pradėjo ūkti Dženė.

- Baik, - sukikenau. Nuėjau į svetainę ir paleidau vaizdajuostę.

Ar ji ir nulėmė tai? Jeigu nebūčiau gavusi vaizdajuostės, ar tai nebūtų atsitikę? Jeigu nebūčiau pamačiusi joje įrašytų vaizdų? Klausiu to savęs kiekvieną dieną. Ir nemanau, kad kada nors rasiu atsakymą.

Birželio 14, pirmadienis

_______________________________________

Kritikoje nėra nė krislelio meilės: kritikuojant niekas negerėja. Kritikos prigimtis - pakenkti kritikuojamam asmeniui arba sukelti jam nesaugumą ir abejonių.

Karen Casey

_____________________________________________

Nusprendžiau vis dėl to eiti į mokyklą. Dėjau aš ant visų, tie visi man negadins gyvenimo. Taigi ryžtingai atsikėliau ir susitvarkiusi patraukiau į mokyklą. Lilija nenustebo, ar bent jau to neparodė.

Atsisėdus savo suole vangiai sūpavausi ant kėdės. Įėjęs Vėjas bandė pagauti mano žvilgsnį, bet aš įnirtingai spoksojau pro langą. Po kiek laiko šalia manęs atsisėdo Kalista.

- Labas, - pasisveikino.

- Sveika.

Nenorėjau ir nebūsiu su Kalista šiurkšti. Ne ji man nusikalto.

- Girdėjai naujausius gandus?

- Gandus? Apie ką gi? - Susidomėjau.

- Aišku, apie tave. - Ji nusijuokė.

- Rimtai? Ką sako? Kas sako? Kada sako?

- Šiandien prieš pamokas. Evė. Visiems. Kad tu rūkai.

Aš bukai spoksojau į Kalistą.

- Ji? Kas aš rūkau?

- Na taip, ji skiedžia, kad vakar pirkai iš jos cigarečių. Bet kai tokiu tonu prakalbai, tai nusprendžiau, kad tik trina lazankes, kaip galvojau ir iš pradžių.

Sekundę mąsčiau ar sakyti draugužei tiesą. Nėėė... Paskui ji mane aprėks, o aš to visai nenoriu.

- Žinoma, pučia arabus. Aš rūkau? Pf. - Purkštavau.

- Tai gal sumušam?

- Kąą? Tu rimtai? - Išpūčiau akis.

- Aha, aš irgi jau seniai apie tai svajoju, - palinko prie mūsų Kristina, sėdinti gretimame suole. - Tau tik palaikyt tereikės. Nėra ji jau tokia stipri.

- Na nežinau, nežinau... Be to, ji gi sakė turi šaiką, tai mums paskui riesta bus.

- Velnias, tikrai. Buvau pamiršus. - Sutiko Kalista. - Po velniais. - Dar kartą nusikeikė.

Tyliai atsidusau. Ačiū Dievui, kad viskas taip lengvai išsisprendė. Visiškai nenorėjau mušti Evės, nes ji sakė tiesą, nors to ir nepripažinau.

Su Vėju nekalbėjau. Pasibaigus pamokoms nenorėjau važiuoti namo. Nusprendžiau nueiti į parką, kurio aš vis dar nelaikiau nusipelniusiu savo pavadinimo. Norint patekti į jį, reikėjo lipti kalneliu. Jis nebuvo labai didelis, bet ilgas. Pradžioj kalnelio pastebėjau sraigę. Kiek supratau ji šliaužia į viršūnę. Piršto galiuku paliečiau jos "ragus". Sraigė sutraukė juos. Šyptelėjau ir patraukiau toliau.

Parke buvo daug suoliukų. Pastebėjau keturis sustatytus ratu. Ant vieno sėdėjo kažkoks vaikinas Atrodo jis ruošė namų darbus. Mane jis kažkuo patraukė. Nuėjau ir atsisėdau prieš jį ant kito suoliuko. Vaikinas metė trumpą žvilgsnį man, apžiūrėjo. Tada vėl palinko prie savo sąsiuvinio. Man tas žvilgsnis ir veiksmas pasirodė lyg kokie... iššaukiantys? Nežinau. Bet pati išsitraukiau savo namų darbus ir irgi pradėjau ruošti. Tada jis pradėjo įnirtingiau rašyti. Aš neatsilikau.

Vaikinuko telefonas pyptelėjo. Kažkas jam parašė. Jis pradėjo atrašinėti, bet žiūrėdamas į knygą ir slapčia šnairuodamas į mane. Vadinasi nematė ką rašė, bet lažinuosi, kad be klaidų.. Ak šitaip? Gerai. Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau maigyti sms. Pas mane touch screen, taigi nelabai pavyko rašyti be klaidų. Išėjo kažkas panašaus į: Kčą vehli! Turėjo būti ką veiki. Ai nesvarbu. Svarbu, kad jis matė.

Jis demonstratyviai atsiraitojo švarko rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį. O ką aš turiu? Velnias, neturiu laikrodžio. Ammm... Ne nu. Nesąmonė. Mes čia rungtyniaujam ar ką? Įvertinau visą padėties komiškumą ir pradėjau juoktis. Geriau vėliau nei niekada.

Delnais tvojau sau per šlaunis iš juoko. Blemba, čia tai geras. Žmogas sėdintis priešais dar laikėsi, bet mačiau, jog ir jo lūpos virpa. Po kelių sekundžių jis neišlaikė ir irgi pradėjo nesuvaldomai juoktis. Ir taip mes sėdėjom ir žvengėm gal kelias minutes. Vos biški apsiramindavom iš karto vėl užeidavo juoko priepuolis. Galų gale įstengiau pasakyti:

- Kerolain.

- Bendžeminas. Benas.

Birželio 13, sekmadienis

________________________________________

Man anie įrašai NEPATIKO. Todėl ištryniau juos. Nes ten buvau VERČIAMA rašyti, o šį įrašą rašiau savo noru. Todėl manau jis geras.

Ir įjungiau komentarus, nes kažkaip nejauku darosi be jų. Bet jei bus visokie "kada kitas įrašas" IŠKARTO išjungiu. Aišku?

Viskas.
________________________________________

Pirma mintis atsibudus: "Noriu kavos ir cigarečių". Atsikėlusi nusileidau į apačią ir išsiviriau Nescafe 3 in 1 . Gerai, kavos gavau. Pamažu ją gurkšnodama svarsčiau iš kur gauti cigarečių.

Ne, šiaip nerūkau. Bet kelis kartus per metus man užeidavo toks noras parūkyti. Ir visą dieną jis mane kankindavo. Ir visą dieną aš negaudavau parūkyti. Bet dabar gal ir pavyktų. Na žinoma, aš nepilnametė, man rugpjūtį tik septyniolika sueis. Padirbto asmens pažymėjimo neturiu. Gaučiau, bet ilgai užtruktų, o ryt cigarečių nebenorėsiu.

Bet kažkas tikrai pažįsta žmogų, kuris nelegaliai pardavinėja cigaretes. O aš turiu pažinoti tą "kažką". Na ne tiek jau daug tų pažįstamų ir turiu... Kalista už visus kenkėjiškus dalykus yra prieš, išskyrus gėrimą. Vėjas taip pat. Džėjus tuoj pat sugalvotų, kad aš jam turėčiau atsilyginti kaip nors, ir numanau kaip... Tėvai nerūko, Rouzė irgi. Šūdas bliamba. Nors, yra vienas žmogus...

Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau numerį. Kalista buvo davusi visų klasiokų numerius ir dar kai kurių žmonių iš mokyklos.

- Alio? - atsiliepė balsas.

- Sveika. Tik nepadėk ragelio, čia Kerolain.

- Ko tau reikia? - šiurkščiau nei labai šiurkščiai paklausė Evė.

- Klausyk... tu gi turi cigarečių, ane?

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo juokas.

- Kurių galų tau jos, psiche? - Po kurio laiko pasiteiravo. Jėzau, ji puikiai sutartų su Rouze.

- Spėk iš trijų kartų.

- Tu ką, rūkyti nori?

- Nu noriu.

Tyla.

- Tu iš manęs tyčiojies?

- Ne. - Mano kantrybė pradėjo sekti. - Tai turi, ar ne?

- Turiu turiu. Galiu parduoti.

- Kur susitinkam?

- Parke tiks? Už valandos.

- Gerai.

Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Apsirengiau, griebiau rankinę ir pasigavus autobusą nuvažiavau. Užtrukau apie pusvalandį, ir į sutartą vietą atėjau dešimt minučių per anksti. Bet Evė irgi jau buvo ten.

- Pirma pinigai. - Tvirtai pareiškė.

- Gerai, kiek?

- Penkiolika litų.

- Tiek daug? - Nusistebėjau.

- Ei, čia gi nelegalu. Ir greičiau kišk į rankinę. - Tarė įbrukus man į rankas "Mallboro" pakelį. Oho, ir kokybė gera.

- Mhm. Ačiū. - Padėkojau dėl visa ko. Bet Evei mandagybės nerūpėjo. Ji apsisuko ir greitu žingsniu eidama pranyko iš parko. Gūžtelėjau pečiais.

Grįžau namo ir nestabteldama patraukiau į parko labirintą. Ten tai jau niekas manęs neras. Išsitraukiau vieną cigaretę, ir žiebtuvėliu (gerai, kad pasiėmiau jau eidama į susitikimą) uždegiau ją.

Įtraukiau pirmą dūmą. Į plaučius, kaip reikiant. Paspringau, dusau, pradėjau kosėti, netgi pykino. Galų gale šiaip ne taip įkvėpiau oro. Jau buvau pamiršus ką reiškia pirmą kartą rūkyti po ilgo laiko. Paskutinį kartą tai dariau kai buvau devynerių. Klasiokė į kiemą išsinešė pakelį, iš tėčio nušvilpus buvo.

Antras dūmas buvo sėkmingesnis, bet vistiek springau. Neįsivaizduojat koks palengvėjimas. Akmuo nuo širdies nusirito. Pagaliau ko troškau tiek daug metų, ėmiau ir įvykdžiau. 

Sutraukus iki pat filtro nuorūką įkišau tarp susiraizgiusių tujų.

Nuėjau namo. Gerai, kad tėvai ir Rouzė kažkur pranykę. Malborus (aš sugalvojau tokį pavadinimą) pakišau po čiužiniu savo kambary. Gal niekas neieškos. 

Pauosčiau savo plaukus. Kadangi rūkiau gryname ore, kvapo labai nesijautė, bet silpnas vis tiek buvo. Nenorėjau net menkiausios rizikos, todėl nusiprausiau po dušu ir gerai išsiploviau galvą.

Tada išsitiesiau ant lovos ir jau norėjau palaimingai užsnūsti, bet man sutrukdė.

- Ak kas gi čia padarė blogą darbą? - pasigirdo pašaipus balsas.

- Aš. - Tokiu pat tonu atsakiau.

- Gera mergaitė ėmė ir nusikalto. - Dženiferė nusijuokė. Šyptelėjau.

- Mėgsti gervuoges? - Staiga surimtėjus paklausė.

- Aha.

- O šilauoges?

- Nu taip, o kodėl klausi?

- Šiaip, nėr ką veikti. Mėgsti arbūzus?

- Tai ne.

- O persikus?

- Nu baik, aš miego noriu.

- Sakykim tu žvaigždė ir dabar duodi man interviu. Mėgsti ananasus?

- Džene!

- Koks tavo persikų valgymo vidurkis?

- Klausimas, verčiantis susimąstyti, - nusijuokiau.

- O šitaaaa... Bananus mėgsti?

- Ne.

- Ką reiškia ne?

- Nu nemėgstu. - Žvengiau matydama kaip Dženė nervinasi. Iš tiesų nemėgau bananų.

- Tada gal apelsinus?

- Jo.

- Ką dar mėgsti?

- Rūkyti. - Pasakiau kas užėjo ant liežuvio.

- O kivius?

- Nu baaaik, užkniso rimtai.
- Aš tik... - pradėjo aiškintis Dženė, bet aš nebeišgirdau, užmigau.

Birželio 13, sekmadienis

_________________________________________________________

Aš per metus esu laiminga ilgiau negu vieną dieną kokius du kartus, jeigu ne vieną. Ir dabar taip buvo, buvau tris savaites laiminga. Ir jūs MAN GRIAUNAT LAIMĘ!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Negi taip sunku leisti man pailsėti? Dėl Dievo meilės, gi vasara, eikit su draugais, eikit maudytis, apsipirkti, ledų valgyti ir dar balažin ko daryti. Prie pc smoksot tiktai...

Turbūt labai įdomu ką aš veikiau tas tris savaites, ir kodėl buvau tokia laiminga? Patenkinsiu smalsumą. Visa tai patirs Kerolain, tik ne per tris, o per vieną savaitę. Todėl pakeičiau paskutinio įrašo pabaigą. Na tiksliau ištryniau porą pastraipų. Dabar jau ne pas Kerolain atvažiuos pusseserė, o ji važiuos... Pas kai ką.

Dar vienas dalykas - UŽSIKRUŠKIT SU TOM REKLAMOM. Eikit blet į skelbimai.lt , reklamos.lt ar kur tokiais atvejais reikia eiti. Čia jums ne bulvarinis laikraštis, aišku? O kadangi jau parašėt adresus, aš paskaičiau ir pasakysiu savo nuomonę, patinka ar ne.

1. www.kosmare.blogspot.com - Eve, nesitikėjau, kad reklamuosi. Pati idėja gera, rašyt apie košmarus. Bet dar pasistenk ten rašydama. Nebent rašai apie tai ką rimtai susapnavai, o sapnų pakeist negalima.

2. www.nekenciusiopasaulio.blogspot.com - čia tie įrašai ne blynai, o degėsiai. O gal greičiau miltai? Pala, yra kas nors smulkiau už miltus? Ai jo - molekulės čia. Ir dar - tos šypsenėlės... Kurioj knygoj matei šypsenėles?

3. www.ourcityyy.blogspot.com - nepasakyčiau, kad labai įdomu. Pasistenkit rast įdomių temų ir parašyt normalų straipsnį, bent pusės word'o puslapio.

4. www.meilestrumtisparnai.blogspot.com - vėl to šypsenėlės. Žudikė eina žudytis, tapu tapu kojelėm... Ką aš žinau. Istorija kaip istorija.

5. www.keistojikri.blogspot.com - Kristiana, Lilija... Nieko nesakau, turėk tuos vardus į sveikatą. ;D Ačiū Dievui radau vos VIENĄ šypsenėlę. Linkiu, kad jų vapšie nebeliktų. Šiaip įdomu, bet trūksta kažko... Net nežinau. Kaip geram patiekalui druskos. Tai ir čia prieskonių. Dar neišmąsčiau kokių.

6. http://gatvesgyvenimas.blogspot.com/ - pripažįstu, ne viską perskaičiau, neturiu laiko. Bet pasirodė įdomu. Tik pala, kur čia virvė. Kilpą padaryti moku. Liko tik kur užkabint (šypsenėlės!!!!!!!!!). Ir rašyk lt raidėm. Nesvaik, kad jeigu angliškas tai nėra lt raidžių. Pas mane irgi angliškas meniu, bet nuėjau į control panel ar kaip jis ten ir įsiinstaliavau lt kalbą.

7. http://sidabrinejuostele.blogspot.com - čia man patiko. Patiko įdėja su mainų programa. Patiko, kad vaikinas ją tiesiog nori pakeisti kita. Svarbiausia - patiko, kad nėr smailų.

_________________________________________________________

Atsibudau po dešimtos. Iškart į galvą supuolė nemalonios mintys apie Vėją.

- Dabar padarysim taip, brangute - tu nueisiu, nusiprausi po dušu, išsiplausi galvą, išgersi kavos ir viską ramiai apsvarstysi. Sutarta? - Po šitokio monologo su savim pasijutau ramiau. Iš pradžių buvo kaip ir planavau: nuėjau į dušą. Bet beplaunant galvą pagalvojau, kokia aš kvaila.

"Plauk galvą tiktai!" - sustugau ant savęs. Tada apsirengiau ir nuėjau į apačią kavos. Geriau jau nebūčiau ėjus. Prie stalo sėdėjo visa šeima ir tai man nieko gero nesakė. Negalėjau pasišalinti į virtuvę, nes gėrimas kurio norėjau, jau buvo ant stalo. Su sunkiu akmeniu ant širdies kuris kažkaip įsigudrino ten užsiristi, atsisėdau šalia Tomo.

- Brangioji, - švelniai tarė Lilija, - šiąnakt per miegus daug kalbėjai...

- Tikrai? - Pripažinsiu, nustebau, o tas retai būna. Kiek save žinau nesu didelė mėgėja paplepėti.

- Taip. Ar žinai ką kalbėjai?

- Iš kur aš galiu žinoti? - Atsakiau klausimu į klausimą šiek tiek šiurkščiau nei derėtų. Lilija biški susigūžė.

- Na jų turinys buvo maždaug toks, kad tau bloga ir tu nenori eiti į mokyklą... Smulkmenų nepasakosiu. Ar tikrai yra taip kaip sakei per miegus?

Tylėdama maišiau kavą. Galų gale išspaudžiau "Panašiai".

- Žinome, kad tu niekada mum nesakai visos tiesos, taigi apsidrausdami nutarėme, kad jeigu tu nenori, gali neiti į mokyklą. Bet tik iki savaitės, gerai?
- Puiku.

...

Nu blet gimtadienį švenčiu, atstokit. :D Grįšiu antradienį arba šiaip kurią dieną kitą savaitę.

Myliu, bučkis ir atstokit. :D

Birželio 12, šeštadienis

_____________________________________________________________

Turėsiu dar daug patirti, dar daug išmokti ir rašyti, kad galėčiau to išvengti. Kol kas aš nepajėgi to padaryti. Nusivilsit, bet be meilės čia neapsieisim. Kažkaip nežinau. Sakau, nesu tokia senbuvė kuri išmano visas tas rašymo gudrybes. Aš dar tik pradinokė. Taip, kad meilės neišvengsiu. Nusivylėt jūs, nusivyliau aš. ;D Bet pasistengsiu padaryti tikrą serjalą jei jau taip.

_____________________________________________________________

Pramerkiau akis.

- Niekada daugiau negersiu, - sužvogždžiau. Suskambėjo telefonas. - Ne-e-e... - suvaitojau.

Man galva plyšta, ko jie nori, - pažiūrėjau į laikrodį, - 13 valandą? Žmonės miega dar, bent jau aš. Pakėliau galvą ir mestelėjau žvilgsnį į ekraną. Vėjas? Nelabai suvokdama ką darau paspaudžiau žalią mygtuką.

- Alio? - Balsas buvo lyg iš po žemių.

- Kere, aš labai, labai atsi... - Dar jam nespėjus baigti padėjau ragelį.

Pamažu viską prisiminiau. Suknelė. Dažai. Mašinos. Vakarėlis. Degtinė. Kalista. Alus. Šokiai. Šlykštus bučinys su Vėju. Toliau be to, kad man skauda galvą, suvokiau, jog nekaršta. Pastarąsias dienas buvo apie 30 laipsnių karščio. Dabar nebuvo net 20. Saldžiai nusišypsojau. Pagaliau geras oras. Jokios saulės, tik debesys ir vėjas. Dievinau šitokias dienas.

Atsisėdau pasirėmus ranka ir dar kartą žvilgtelėjau į mobiliuką. Išpūčiau akis. 23 praleisti skambučiai ir 46 žinutės. Eik tu sau. Pirmiausiai atsidariau skambučių sarašą. Vėjas, Kalista, Vėjas, Vėjas, Vėjas, Kalista, Kalista, Vėjas... Toliau net nežiūrėjau. Įsijungiau žinutes. Krūva atsiprašymų, pažadų ir visokių niekniekių.

Atsidusus viską uždariau ir nuėjau "pusryčiauti". Išgėriau galybę vandens ir vaistų nuo galvos skausmo, dar vangiai pakramsnojau sumuštinį. Išgirdau, kad skamba mano telefonas. Vėl atsidusau.Vėjas. Atsiknis jis nuo manęs ar ne? Pakelsiu dėl šventos ramybės - pagalvojau.

- Alio?

- Aš labai atsiprašau, - jis užsikiš? - Gal galėtumėm susitikti?

- Naaa... - Apsimečiau, kad svarstau. - Gaal...

- Sutik, Kerolain, maldauju.

- Geeeeerai. - Susitiksiu, pašnekėsiu ir gal jis atstos.

- Parke, penktą. Ir...

Nebelaukiau, kol ką nors pasakys, numečiau. Apsirengiau tamsiai mėlynas sportines kelnes, inkariukus ir baltą bliuskę. Šiaip jau neinu taip į gatvę, bet dabar man buvo visiškai nusispjaut. Prastūmiau laiką iki 16:30. Išvažiavau. Pastačiau mašiną, išlipau. Buvo dar tik be dešimt penkios. Nutariau pažiūrėti ką Vėjas iki to laiko darys. Tyliai nusėlinau, atsitūpiau už krūmo. Pamačiau jį sėdintį ant suoliuko. Su Kalista. Jie laikėsi už rankų ir kažką kalbėjo. Po kelių minučių pasibučiavo. Pasirodo tas bučinys vakarėly nebuvo girtumo pasėkmės.
Norėjau surikti. Tai buvo šlykštus vaizdas, norėjosi vemti. Širdy suskaudo. Kai būdavau su Vėju apimdavo keistas jausmas. Vos ištariu jam labas, atrodo, kad pažįstu jį visą gyvenimą, o ne tą trumpą savaitę. Tai labai subtilus jausmas. Jis man lyg sielos brolis. Mes labai labai panašūs. O Kalista su Vėju priešingi. Na sako minusas pliusą traukia. Tai lyg mes su Vėju būtumėm pliusai, o Kalista minusas. Fiziškai atvirkščiai, jie turėtų stumti vienas kitą, bet gyvenimiškai taip jau yra.
Ir šiaip, Vėjas toks tobulas vaikinas. Jautrus, mielas, nuoširdus, geruolis toks. Bet jis ne man. Tai supratus padariau grimasą. Juk aš jį pažįstu savaitę, o Kalista 10 metų. Kokių apskritai teisių į jį turiu? Pyktelėjau ant savęs. Be, to jis man sielos brolis, o ne draugas.
Išlindau iš krūmo lyg niekur nieko.
- Labas, - pasisveikinau.
- Labas, - jie abu kartu pasakė. Nusišypsojau. Aš likau šalta. - Ko norit?
- Tiesiog pažvelgti tau į akis ir pasakyti, kad tas bučinys buvo tiesiog nesusipratimas. Aš to nenorėjau, prisiekiu. Atleisi?
- Ne.
- Prisiekiu, tai daugiau nepasikartos. Be to, kai mes su Kalista dabar pora...
- Jūs pora? - Išspaudžiau.
- Aha. Tai užtikrina, kad aš į tave daugiau nesikėsinsiu. - Vėjas nusijuokė. - Tai ar dabar atleisi?
- Ne. - Apsisukau ir išėjau.

Birželio 11, penktadienis

Buvo dešimta ryto, vakarėlis septintą. Spoksojau į savo plačiai atvertą spintą. Kas per nesąmonė, kad neturiu ko apsirengti? Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau Kalistos numerį.

- Alio?

- Ką man rengtis? - Išbėriau.

- Tu mane tokiu durnu klausimu trukdai? - Jaučiau kaip išpūtė akis Kalista. Ir padėjo ragelį.

Sudejavau. Kodėl niekas man nenori padėti?

- Ką manai apie šitą? - Parodė Dženiferė į be petnešėlių juodą suknelę pūstu sijonu, apjuostą diržu. 

- Ačiū. Tu Dievas. - Pajutau išgelbėta. 

Išsitraukiau tą suknelę ir pasidėjau ant lovos. Tada nuėjau į vonią. Prasidėjo procedūros. Išmirkau vonioj, pasidariau pedikiūra, manikiūra ir panašų šlamštą. Išsiploviau galvą. Tada pagriebiau savo juodą akių pieštuką ir raudoną lūpdažį. Ateisiu ir visus išgąsdinsiu, ha ha. Nelinksmai nusijuokiau. Na bet sau atrodžiau gerai, tai svarbiausia. Plaukus palikau palaidus, gražiai krito. Paskui pavalgiau pietus, ir toliau ruošiausiu. Galų gale atėjo 18:20, laikas važiuoti. Nusileidau į apačią, apsiaviau juodus aukštakulnius. Pasiėmiau Tomo mašiną.
Oho kiek žmonių. Suvokiau tik po laiko, kad daugelis atvyksta anksčiau nei pasakoma. Nors iš kur aš galėjau žinot, gi žalia esu. Pati sau papurčiau galvą - tarp tiek žmogų man reiks trintis? Pastačiau mašiną ir šiek tiek drebančiom kojom išlipau. Susukau Kalistos numerį.
- Kur esi?
- Aš virtuvėj, ateik.
- Jau skubu.
Padėjau ragelį ir nukaukšėjau į namus. Atvėriau duris. Siaube, kokia maišatis. Griaudžia muzika, aplink tvyro alkoholio kvapas ir visi šoka. Tai net negalima pavadinti atskirom personom, tai judanti masė. Visi kaip vienas.
Šiaip ne taip prasibroviau pro tą masę ir nusigavau iki virtuvės. Išsižiojus spoksojau. Kalista stovi prie spintelės ir... laižosi su kažkokiu bachūru. Vyptelėjau pati sau. Greita greita - pamaniau. Bet visas linksmumas išgaravo, kai pamačiau kas jos nukabintasis. Vėjas.
- Šūdas, - išspaudžiau.
- Ėėėė, labukas, ir tu čia, - šūktelėjo man jis. Visiškai girtas. Ir dar stiklinėj kažkoks permatomas skystis. Tai jau tikrai, kad ne vanduo.
Kalista stovėjo kažkokia apsvaigus. Irgi girta, bet biški mažiau, negu Vėjas.
- Davai, pasigerk ir tu, - linksmai pasakė Dženė. Griebiau ant stalo stovintį neaiškaus turinio butelį ir gerokai nugėriau. Kažkoks šlykštus daiktas nuslydo gerkle. Pasijutau lyg degčiau, pirštai užkaito, skruostai pasidarė raudoni. Bandžiau perskaityti kas per gėrimas, bet ant butelio buvo tik rusiškai pakeverzota. Pirmąkart geriu ir pataikiau ant degtinės. Nu jo.
Palikau Kalistą su Vėju. Jau neberūpėjo ką jie ten daro, išgėriau pusę degtinės. Staiga iš manęs ją atėmė ir įgrūdo į ranką alaus. Gūžtelėjau pečiais. Išgėriau. Buvo linksma. Pasileidau šokti, lingavau su minia. Kaip dvasia šalia atsirado Vėjas. Apkabino mane per liemenį.
- Klasiškai šiandien atrodai, - pagyrė mane. Bet jaučiausi nemaloniai, kad ir kokia apgirtus buvau. Nepatiko, kad su manim taip elgiasi. Nutariau papokštauti.
- Girdi, vėjas šnabžda... - Paslaptingai sumurmėjau jam į ausį. Jis pagalvojo, kad sakydama "vėjas" turiu omeny jo vardą. Gerai, taip ir reikia, kad manytų.
- Ir ką jis šnabžda? - Paklausė tęsdamas mano durną sukurtą žaidimą.
- Nu ką ką, nusišneka tik. - Ir išsprūdau iš jo glėbio.
Man pasidarė bloga. Užlipau į antrą aukštą kur turėjo būti tualetas. Išsivėmiau. Pasijutau geriau. Bet aš norėjau toliau gerti. Paimiau šį tą lengvesnio - sidrą.
Buvo taip gera, kaip nesijaučiau visus 16 metų. Tūsinaus iš visos širdies, mane šokdino kas antras bernas... Atrodo biški supratau Rouzę, ko jai taip nuobodu namie. Tačiau visą malonumą sugadino vėl išlindęs Vėjas. Jis ėjo į mane, o aš traukiausi atgal. Šitaip jis mane prirėmė prie sienos.
- Ką tu čia darai? - Piktai paklausiau.
Vėjas tik padarė grimasą. Tada paėmė už plaukų ir šiurkščiai atgarino mano galvą.
- Ai! - Sušukau, nes tikrai skaudėjo.
Bet jam buvo nė motais. Vėjas pamažu lenkėsi prie manęs, ir kai suvokiau ką ketina daryti, apėmė šokas. Jis man? Šitaip? Ne, čia sapnas. Man nuo alkoholio jau protelis maišosi.
"Nestovėk kaip kvaiša, daryk ką nors" - suskambėjo įniršusios Dženiferės balsas. Bandžiau išsilaisvint, trankiau kumščiais jo krūtinę, bet vis dėl to jis buvo už mane stipresnis. Negalėjau pasipriešinti, rankos nusviro. O Vėjas tik to ir telaukė. Prispaudė savo lūpas prie manųjų. Mane tarsi vandeniu būtų perlieję. Buvo nerealiai šlykštu. Šis vogčia ištrauktas bučinys tikrai nebuvo pirmasis. Ne ne ne. Taip iš karto pamaniau. O tas asilas mane bučiavo.
Dženė drebėjo iš pykčio. Jos įsiūtis persidavė ir man. Dabar jau pati suėmiau jo plaukus ir truktelėjau nuo savęs. Vėjas nustebęs pažvelgė į jį.
- Tau ką, nepatiko? - Paklausė manęs.
- DEBILAS, - sušukau ir vožiau jam kuo stipresnį antausį.
Tada greitai nusiyriau iki savo mašinos ir parvažiavau namo. Visą kelią širdau. Bet buvau per daug apgirtus, kad galėčiau mąstyti kaip jis man atsiims. Per daug apsvaigus, kad suvokčiau koks jis niekingas žmogiūkštis. Koridoriuj nusispyriau batus ir norėjau traukti į savo kambarį, bet suskambėjo telefonas. Ne, ne mobilusis, naminis. Keista, kad kažkas skambina. Paprastai niekada niekas juo nesinaudoja. Mane pagavo smalsumas. Pakėliau ragelį.
- Gal galite pasakyti, kokia čia firma? - Pasigirdo nepažįstamos moters balsas.
Nežinia ar išgertas kiekis alkoholio, ar patirta nuoskauda truktelėjo už liežuvio...
- Laidojimo biuras, - labai rimtu balsu atsakiau.

Pyp pyp pyp...

Mano laiškas.

Atleiskit, bet kol kas nesulauksit įrašų. Tai ne todėl, kad nėra minčių. Ne, jų yra, pilna. Ir ne todėl, kad aš tingiu. Tas manęs nesustabdytų.

Tiesiog dabar jaučiuosi tokia nusilpusi. Netekusi jėgų, trapi. 

Vakar prisėdau pusę devynių prie skaipo, tikėdamasi tiek daug, tikėdamasi praleisti puikias dvi valandas su dviem draugais. Bet žiauriai apsigavau. Tai buvo labai, labai sunkios dvi valandos. Teko priimti daug skaudžių sprendimų, teko nuryti karčias ašaras ir ne man vienai. 

Vakar sėdėjau ant palangės vonioj atsidarius langą su stikline vandens. Pūtė vėjas, aš žvarbau, ant rankų bėgiojo šiurpuliukai. Danguje kabojo tamsūs debesys. Jie rytojui nežadėjo nieko gero. 

Niekada nemaniau, kad galima tyliai verkti. Pasirodo įmanoma ir aš tai dariau. Kad tėvai neišgirstų. Prasėdėjau gal pusvalandį, išgėriau keturias stiklines vandens. Priverkiau turbūt kelis bliūdelius. 

Buvo taip skaudu, jūs neįsivaizduojat. Tiesiog priėjom skaudžią ribą, teko apsispręsti. Žinojau, kad ta draugystė kažkam blogai baigsis, 99 prc. buvo, kad man. Taip ir atsitiko.

Sakiau sau - rytas už vakarą protingesnis. Nuėjau miegot. Varčiausi gal valandą. Užmigau apie pirmą. Šiandien atsikėliau pusę šešių, miegojau keturias valandas. Bet daugiau neužmigau.

Ir man dabar reikia laiko, kad viską susitvarkyčiau. Reikia atrasti savyje jėgų žengti dar vieną žingsnį tuo tūkstančiu gyvenimo laiptelių. Kol kas jaučiu, kad sėdžiu dugne ir pilve lyg būtų atsivėrus kiaurymė kur tuščia tuščia. Net kai įkvėpiu giliai giliai, pačiam dugne kažkas nesiduoda išstumiamas. Kaip viena mergina sakė : "Supranti,kad vėl rizikuoji viskuo, kad tik būtum laiminga. Eilinį sykį bandai, nepaisant bandymų, kurie širdyje paliko randus." Taip aš bandysiu vėl atsistoti. Nepaisant bandymų kurie mane skaudžiai nutvilkė.

Kai tik atsigausiu, parašysiu. Dabar jaučiuos pernelyg suluošinta. 

Žudikė, skaudinanti kitus.

Noriu kristi, bet negaliu.

Birželio 10-11 (naktis iš ketvirtadienio į penktadienį)

________________________________________

Žiūriu kai kurių kurie komentuoja nemačiau, tai būkit geri, prisijunkit prie sekėjų, malonu matyt, kad skaitot. :)

P.S. Atleiskit, kad toks trumpas, noriu aprašyt penktadienį, bet pirmai reikia ketvirtadienį... ;DD

________________________________________

 Šiandien visą dieną sėdėjau apimta ekstazės. Mane pakvietė į vakarėlį. Įsivaizduojat? Kažkoks klasiokas kurio vardą užmiršau vos išgirdau daro. Sakė VISUS kviečia.

- Ir mane? - Pašnibždom pasiklausiau Kalistos.

- Žinoma. Tu ten laukiamiausia. - Šyptelėjo. - Eisi?

- Aišku.

Vyks rytoj, nes penktadieniai nėra pamokų. Vasarinės šūlės privalumas. Niekada nebuvau vakarėly, šiek tiek bijojau. Bet bus smagu išbandyti. Tai bus geras sumanymas... aš manau.

Šiaip diena praėjo normaliai. Po pamoką daug bendravau su Vėju. Su juo taip lengva. Atrodo tiesiog oru kvėpuoji. Ir pirmąkart sutikau žmogų su kuriuo tiek daug turėčiau bendro. Net sąrašą pasidariau. Bet paskui pagalvojau, kad tai durna ir išmečiau.

Bet šįkart dienoraštyje įrašas skirsis. Dieną nieko įdomaus nevyko, bet naktį tai tikrai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad valiausi dantis eidama miegoti. Visi kiti jau seniai lovytėse akis išverte gulėjo. Ir man pasidarė taip dūšna, taip karšta, kad šakės. Visą dieną šitaip. Ačiū Dievui neuždusau. Pagal tokį orą sprendžiau, kad turėtų prasidėti lietus, bet jo vis nebuvo.

Nusprendžiau atsidaryti vonios langą kol prausiausi. Į mane padvelkė vos juntamas, tačiau labai malonus vėjelis. Aaach. Užgesinau šviesą, atsidariau pilnai visą langą ir atsisėdau ant palangės. Kiek akys matė driekėsi laukai ir miškai. Bet dangus... jis mane pakerėjo. Nė menkiausio debesėlio, juodas kaip derva su milijardais žvaigždžių. O jų apsuptas kabojo mėnulis. Pilnatis. Mane mėnulis visąlaik veikdavo, nes esu vėžys, o jam atstovauja mėnulis. Kaip jau sakiau, astronomija buvo mano mėgstamiausias mokslas. 

Sėdėjau ant palangės pusvalandį, valandą... Klausiausi švelniai grojančių žiogų, jaučiau ant savo pašiurpusių rankų stebuklingą mėnulio šviesą ir žvelgiau į žvaigždes.

- Žinot, - tyliai prabilau joms, - kažkur yra pasaulyje mano vieta. Kada nors aš ją surasiu. Pažadu.

Tada išgirdau tylų krebždesį. Nusikabarojau nuo palangės ir tyliai kaip dvasia nusėlinau į lauką. Paradinės ir šiaip visos durys buvo užrakintos, bet žinojau kitą kelią. Pro apačios tuoleto langą.

Išlindus į lauką prisimerkus apsidairiau. Tuoj išknisiu aš tą triukšmą nors ir iš po žemių. Tapenau be garso kaip katė. Mėnulis laimino mano kelionę. Staigiai atsisukau. Kažkas šmėkštelėjo už krūmo. Aš pati prigludau prie mėdžio. Šešėlis išlindo. Vis dar neįžiūrėjau jo veido. Šešėlis prasuko tiesiai pro medį už kurio slėpiausi. Mačiau jo nugarą. Tykiai sukikenus puoliau ant jo. Pargrioviau ir užlaužiau rankas. Pasigirdo aimana.

- Sakyk kas esi arba bus blogiau, - prikišus lūpas prie ausis gundomai sušnabždėjau.

- Aaaš. - Sustugo. Nustebau. Džėjus. Debilas.

- Ką čia darai?

- Pas tave ėjau.

- Ir kokio velnio?

- Sakiau, kad gaunu... - stenėjo jis iš skausmo. - Ko noriu... ir... aš nepasiduosiu... vistiek... gausiu.

- Klausyk, asilėli. Neįdomu man kaip tu sužinojai kur gyvenu, bet jeigu dar kartą užtiksiu tave savo namų teritorijoje, tai patikėk, nenorėk žinot ką padarysiu.

Apverčiau Džėjų-Gėjų ant nugaros ir nespėjus jam rankomis manęs sugriebt skaudžiai iš visų jėgų trenkiau jam į pilvą. Vėl prajukau kaip anąkart stadijone. Man patiko jo skausmas. Nustebusi suvokiau, kad ir Dženė visa sveikata kvatojasi. Buvau net pamiršus ją.

Džėjus springdamas nuėjo. Žinojau, kad jis nepasiduos. Žinojau, kad aš irgi ne.

Birželio 9, trečiadienis

__________________________________________

Turiu šešiolika skaitytojų, ir nė vieno komentaro praeitam įraše. Kur bled teisybė, žmonės? Arba komentarus rašot arba aš nustoju rašyt, va jums ultimatumas. :D Ir dar norėčiau, kad parašytumėt nuomonę apie muziką. Bent jau apie muziką. :)

__________________________________________

Sako už laimę reikia mokėti. Tik nemaniau, kad tas terminas ateis taip greitai. Šiandien atsikėliau neįprastai anksti - šeštą valandą. Iš pradžių nieko neįtariau. Netgi kai Dženiferė naiviai prabilo:

- Pameni, šiandien rašai kontrolinį.

 - Aha. - Trigonometrijos. Toks lengvas "atsiskaitymas". Nesijaudinau.

- Gal norėtum padaryt... - mirkt mirkt.

- Ką?

- Juokelį mokytojai... - Dar vienas klinkt klinkt

- Eik sau, - purkštelėjau. Žinojau aš jos tuos juokelius.

- Na nenori geruoju, bus bloguoju. - Išsišiepė Dženė. - Tu vistiek padarysi ką liepsiu.

Man sulinko keliai nuo jos balso galios. Žinojau, kad padarysiu. Nenorom susidėjau daiktus kurių reikėjo šiai užduočiai. Tiksliau tik vieno dalyko. Tada greit susiruošiau pati ir po 07:20 jau buvau mokykloj. Įėjau į kabinetą. Jis nebuvo rakinamas, mokytoja pasitikėjo mumis. Bet po šito nemanau, kad taip bus ir toliau.

Ačiū Dievui klasėj nieko nebuvo. Nelabai norėjau aiškinti ką čia darysiu. Padėjau rankinę ant savo suolo ir išsiėmiau bespalvį nagų laką. Tada nuėjau prie mokytojos stalo ir pasiėmiau visus visus jos tušinukus, pieštukus ar šiaip rašančius daiktus. Grįžau į suolą. Atsukau nagų laką. Paimiau pirmą tušinuką ir pradėjau lakuoti jo rašantį galiuką. Taip visus nulakavau. Palaukiau kol nudžius. Viskas truko apie 20 minučių. Kaip tik spėjau padėti tušinuku į vietą kai pro duris įžengė Kalista.

- Ką čia darei? - Įtariai paklausė pamačius mane prie mokytojos stalo.

- Nieko.

- Kažką darei. - Priėjo prie stalo, apžiūrėjo bet nieko nerado, jokių netikslumų. - Ką Dženė tau liepė daryti?

- Nieko. Čia ne ji. Aš tik šiaip vaikščiojau po klasę, nebuvo kas veikti. - Dženiferė neleido apie save sakyti.

- Taip taip, kurgi ne. Tai ko čia taip anksti atsibeldei? Dar pamatysim.

Pamažu pradėjo rinktis klasiokai. Galų gale ir skambutis suskambo. Mokytoja išdalino kontrolinius. Dauguma uždavinių buvo juokingai lengvi, tik dėl vieno abejojau. Bet manau dėl jo nenumuš viso balo.

Per ilgąją pertrauką vėl išėjau į lauką. Vėl sutikau Džėjų. Iš pradžių nepastebėjau jo, tiesiog vaikštinėjau kieme. Bet staiga jis mane šiurkščiai pagriebė už rankos ir pradėjo tempti tolyn.

- Paleisk mane! - sušukau Džėjui.

- Tai jau ne mažut. Aš visada gaunu ko noriu. O dabar iš tavęs aš noriu bučinio.

Aš priešinausi kaip įmanydama, bet kur aš prilygsiu tam raumenų kalnui. Mačiau, kad mane tempia už stadijono prie tamsių medžių. Aišku, kad niekas nematytų.

Buvau apimta didžiulio siaubo. Bučiuotis? Biški gėda prisipažinti, bet niekada nesu bučiavusis su vaikinu. Turbūt dėl to, jog jo neturėjau. Nenorėjau to daryti. Na šiaip norėjau išbandyti, bet tik ne su šituo drimba. Jau buvom beveik priėję stadiono galą kai išgirdau kažką bėgant. Atsisukau. Kalista.

- Ė, tu, GAIDY! - Sušuko visa gerkle. Džėjus sustojo ir atsisuko iškreiptas pykčio.

- Kaip... kaip tu mane pavadinai?

- Gaidžiu. - Jau sustojus prie pat jo pakartojo.

- Dabar tu atsiimsi bjauri mergše, - griausmingai šūktelėjo Džėjus.

Bet kol jis šūkavo, Kalista nieko nelaukus iškėlė koją ir gerai atsivėdėjus spyrė jam į tarpkojį. Prajukau. Džėjus susirietė iš skausmo.

- Davai valinam iš čia, kol jis neatsigavo, - mestelėjo Kalista. Abi greitai nubėgom į klasę. - Geriau daugiau viena nevaikščiok. - Rimtai linktelėjau.

Gal daugiau nieko blogo nebenutiks? Aišku klydau. Vos suskambėjo skambutis, visi susėdo į suolus ir nurimo, mokytoja atsistojo ir pasakė:

- Kažkas, - įdėmiai nužvelgė visą klasę. Ilgėliau apsistojo ties manim. Susigūžiau. - sugadino visus rašiklius. Norėjau šią pertrauką ištaisyt bent kelis kontrolinius, bet pastebėjau, kad nė vienas tušinukas ar pieštukas nerašo. Taigi prisipažinkit geruoju arba priversiu bloguoju, - pagrasino.

"Pasakyk jai" - šnipštelėjo Dženiferė. Tuoj pat paklusau.

- Aš. - Atsistojus tariau.

- Kodėl?

"Nenorėjai žinoti savo pažymio, nes blogai parašei"

- Nenorėjau žinoti savo pažymio, nes blogai parašiau.

- Na kadangi sugadinai, tau teks nupirkti naujus rašiklius, - tarstelėjo mokytoja.

- Aš jų nesugadinau, - isteriškai kikendama atsakiau. - Jie tiesiog nulakuoti bespalviu laku, todėl nerašo. Galima laisvai juos nuvalyti su nagų valikliu ir viskas bus ore.

- Sėsk. - Šaltai tarė mokytoja. Toliau kikenau kaip psichė. Tiesą sakant, tokia ir esu. 

Visas kitas penkias pamokas šypsojausi ar tyliai kikenau. Po pamokų nieko neveikiau, nes Kalista išvažiavo aplankyti močiutės, o Vėjas žaidžia krepšinį. Kvietė mane pažiūrėt, bet žinojau, kad nuobodžiausiu taigi atsisakiau. Grįžus namo irgi nieko ypatingo neveikiau. Pasėdėjau prie kompo, pavalgiau, nusiprausiau ir nuėjau gulti.

Bet kažko nesimiegojo. Prisiminiau ką šiandien galvojau apie bučinius. Tiesą sakant neišmanau su kuo norėčiau pasibučiuoti. Vėjas man kaip pats geriausias draugas, klasiokai nė vienas netraukia, Džėjus juo labiau.

Staiga prisiminiau vieną vaikiną.

Blokavau jo veidą visą gyvenimą. Stengiausi neprisiminti iš visų jėgų. Bet dabar kai nesitikėjau, jis pasirodė mano mintyse. Su juo susitikau kai buvau dešimties, ketvirtokė. Mes praleidom nuostabią dieną, tokios nė su vienu žmogum nesu patyrus. Ir per dieną sugebėjom prisiekti vienas kitam meilę iki gyvenimo galo. Na tos vaikiškos meilės kai būna... Kitą dieną jo nesutikau. Ieškojau visur, išlandžiojau kiekvieną kampelį. Žiauriai nusiminiau. Daugiau jo niekada nebemačiau. Aš net jo vardo nežinojau. Bet ta diena buvo pati fantastiškiausia.

Ir todėl, kad jo nebėra, todėl man sunku jį prisiminti. Širdis kažkur prapuola, visam kūne atsiveria tarsi kažkokia duobė. Tokia tuščia tuščia. Atrodo ten viskas sukrito ir daugiau nieko nebeliko. Ir dabar kai guliu man gniaužia kvapą. Tyliai pravirkstu. Kūkčioju į pagalvę. Giliai giliai įkvėpiu. Tai beveik užpildo duobę. Bet dar kažkas pačiam dugne nesiduoda išstumiamas. 

Žinau, kad jeigu pamatyčiau, iškart jį atpažinčiau. Iškart. Jis man skirtas. Aš žinau. Tas jausmas, kad kažko ieškau (šiuo atveju vaikino) jį sutinki ir iškart pajunti, kad tai JIS, ne kas kitas. 

Labai gerai dar prisimenu, jog jis turėjo mažą apgamėlį kairėj galvos pusėj.

Kartais paklausiu savęs - ar norėčiau, kad tos dienos niekada nebūtų buvę? Dar neradau tinkamo atsakymo. Viena vertus būčiau nepatyrus to džiaugsmo ir tai atrodė didelis praradimas. Kitą vertus, nežinočiau, kad toks džiaugsmas apskritai yra. Kaip jau sakiau, dar neradau pusiausvyros tarp šių dviejų atsakymų.

Va su juo aš mielai pasibučiuočiau.

Užmigau.

Birželio 8, antradienis

__________________________________________________

Šį įrašą skiriu Evai-Evei. :)

P.S. Papildytas fotkių albumas. Bet peržiūrėkit tik kai perskaitysit įrašą, nes nesuprasit kas per veikėjai. :)
__________________________________________________

Į klasę įsiverčiau vos trisdešimt sekundžių prieš skambutį. Nes pramiegojau. Pirmą kartą gyvenime aš kažką pramiegojau.Vis dėl to suspėjau.

- Sveika Kalista.

- Sveikutė.

Atsisėdau. Mačiau, kaip iš prie sienos paskutinio suolo į mane šnairuoja Vėjas. Apsimečiau nepastebinti jo. Ir vėl viską praleidau pro ausis. Negi kiekviena diena bus tokia monotoniška? Tyliai plepėjau su Kalista. Dženė astsisėdus ant suolo krašto atrodo baisiai nuobodžiavo. Aš tuo tarpu pasakojau Kalistai apie ją.

- Tai... ji nė akimirkos tavęs nepalieka?

- Ne. Nebent jei išgeriu vaistų, o tai stengiuosi daryti kuo rečiau.

- Tau nebūna nejauku ar panašiai?

Gūžtelėjau pečiais. Nežinojau kas yra nejaukumas. Niekada nebuvau patekusi į tokią situaciją kurią apibūdindama galėčiau pasitelkti šį žodį.

Pertrauka. Niekada nemaniau, kad bijosiu šito žodžio. Mokytoja išvarė mus iš klasės "prasivėdinti". Buvo ilga pertrauka, išėjau į kiemą pakvėpuoti grynu oru. Jau pasiilgau savo parko. Čia taip tuščia... Nu yra plotelis gėlių, keli seni medžiai, bet kur tu čia palyginsi. Radau plokščią akmenį. Atsisėdau ant jo ir sukryžiavau kojas. Netrukus kaip ir tikėjausi išgirdau žingsnius.

- Atsiprašau dėl vakar. Tu mane ne taip supratai, - tarė Vėjas. - Aš tik noriu tau būti draugas. Prižadu, nebandysiu tapti kažkuo daugiau. Tik būk mano drauge.
Aš svarsčiau. Užsimerkiau. Vieną akimirką viską labai gerai įsivaizdavau - aš, Dženė, Kalista ir jis sėdim kavinėje, šnekuočiuojamės. Kitas vaizdas - šėlstam diskotekoje. Trečias vaizdas - maudomės. Tada atsimerkiau ir viskas dingo. Draugas. Koks gražus žodis. Būtų gerai turėti tokį dar vieną
- Na gerai, - atsidusus tariau. - Pabandykim. Kur eisim?
- Svarstau gal į parką?
- Gerai, tinka.
Ir Vėjas kaip tinka vėjui nuėjo pasišvilpiniuodamas. Ak jau skambutis, ir man laikas eiti. Atsistojau. Jaučiaus truputį sustingus. Nuklibinkščiavau į  anglų.
Sekanti buvo pietų pertrauka, taigi aš patraukiau į valgyklą. Vėjas ir Kalista pasisiūlė mane palydėti. Sutikau. Valgykla man patiko. Kitokia nei visa mokykla. Ji tokia... šilta ar kaip čia pasakius. Plytinės, be tinko ir be dažų sienos, ant jų paveikslai, medinės grindys. Staleliai buvo paprasti, bet gražūs. Atrodo stalviršiai imitavo marmurą, bet nebuvau tikra. Apsidairiau po patalpą. Nieko nebuvo, išskyrus prie vieno stalo sėdinčius žmones. Jų buvo atrodo 10. Keturi vaikinai ir penkios merginos. Vaikinų akyse kažkas blykstelėjo. Kad tik nieko nenutiktų, meldžiausi. Aišku kur tau, nutiko priešingai.
Stovėjau prie langelio ir pirkau limonadą (valgyt nenorėjau) kai iš tos "chebros" atsistojo vienas vaikinas ir lėtai pradėjo eiti link manęs. Aš skubiai pasiėmiau gražą ir sparčiai nužingsniavau kartu su draugais link išėjimo. Bet tas vaikinas pamatė, kad ruošiuosi išeiti ir užtvėrė kelią.
- Atsiprašau, gal galėtumėt praleisti? - Mandagiai paklausiau.
- Kur taip skubi, pupa? Einam, atsisėsi prie mūsų, paplepėsim visi. - Pasitikėdamas savimi atsakė.
- Ji turi vardą, - sušnypštė Dženė.
"Šššš" nutildžiau mintyse.
- Atleiskit, nelabai turiu laiko.
- Einam nuu, po pamokų pasitrankysim kur nors. Abudu, - mirktelėjo man.
- Nenoriu.
- Džėjau, traukis nuo jos. - Užstojo mane Vėjas.Jis toks smulkus, Džėjus - raumenų kalnas, - jį kaip nieką sutraiškys. Truputį išsigandau. Tai nebuvo įprasta. Paprastai manęs visi bijodavo. Beprotės. Bet atrodo Džėjus išsigando Vėjo. Pasitraukė iš kelio. Mums nueinant sušuko:
- Dar susitiksim, pupa.
- Aš turiu vardą, - mestelėjau Dženės frazę. Ji šyptelėjo man.
Nukūrėm atgal į klasę. Likusi diena ėjo ramiai. Po šeštos pamokos Vėjas dar pasiliko kažko aptarti su mokytoja, aš išėjau palaukti jo į lauką. Tuo tarpu dar paskambinau Tomui, pasakiau, kad eisiu su draugu į parką, taigi paskambinsiu vėliau, kad pasiimtų. Tomas nudžiugo. Bent man taip atrodė.
Vos tik spėjau padėti mobiliuką, pamačiau prie manęs artėjant kažkokią blondinę. Ji irgi buvo gražuolė.
- Klausyk, tu, psiche, dar lysi prie mano vaikino, gulėsi dugne. Ir aš nejuokauju. Mano šaika tave lengvai sutvarkytų. Įsidėmėk mano vardą - Evė. Nes ji gali tau tapti košmaru. - Išrėžė ir nuėjo.
- Tai jis prie manęs lindo, o ne aš prie jo! - Sušaukiau jai kiek tik leido gerklė. Evė atsisuko ir atsišaukė:
- Man nusišikt, jūs vistiek buvot kartu!
Įžūli kokia. Kaip tik tada išlindo Vėjas.
- Kas čia buvo? Girdėjau šūksnius. Eva prie tavęs lindo? - Pribėgęs paklausė.
- Evė. - Automatiškai pataisiau.
- Taip taip. Jos vardas Eva, bet prašo, kad vadintų Eve. Tai ar kas buvo?
- Nieko ypatingo. Tiesiog pagrasino, jeigu dar pamatys mane su savo vaikinu, gyva neliksiu.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. O su tuo Džėjum aš pats susitvarkysiu.
- Ne viskas bus blogai, - atkirtau. - Kaip ruošiesi tai padaryti? Jis tave į miltus sumals.
- Prašyčiau labiau manim pastikėti, - apsimetė įsižeidusiu Vėjas. - Aš karatė lankiau. Todėl jis manęs ir išsigando šiandien, pasitraukė. - Mirktelėjo man.
- Oho.
Vėjas nusijuokė. Patraukėm į parką. Gyvenu šalia šito miesto šešiolika metų, o net nežinau kur parkas. Ėjom pro kažkokius medžius, šalia augo truputis gėlių. Pala. Tai čia parkas? Čia šnipštas, o ne parkas. Taip Vėjui ir pasakiau.
- Davai einam pas mane į parką. - tariau. - Čia netoli, pora kilometrų. - Vėjas išpūtė akis.
- Bet tu su tokiais batais... - Pažvelgiau į savo batus. Oi rimtai. Aš gi su aukštakulniais. Paskui nepaeisiu.
- Yra kur nors padorus prekybos centras?
- Aha, eime. O ką ten darysi?
- Pirksiu sportbačius.
Kai atsidūrėm "padoriame prekybos centre" mano žodžiai, raibo akys. Siaube kiek čia batų parduotuvių.
- Tau... neatsibos su manim valkiotis čia? - Paklausiau.
- Baik tu. Aš mėgstu apsipirkinėti, - vyptelėjo.
- Matau. - Ir tikrai, toks stileiva yra.
Man akys raibo nuo pasirinkimo. Dar norėjau prigriebti porą porų batelių, bet pagalvojau, kad paskui sunku nešti bus. Taigi ieškojau tik sportbačių. Pasirodo Vėjas tikras specialistas. Vardino vienokios ar kitokios medžiagos privalumus, patarinėjo kokie gražesni... Aš net nusijuokiau. Galų gale išsirinkau juodus inkariukus su kniedėmis. Tuoj pat parduotuvėj ir apsiaviau, o savo batus įsidėjau į rankinę, dar daug vietos buvo.
Buvo smagu pas mane žingsniuoti. Eidami stumdėmės, abu net parkritom. Po dviejų valandų priėjom mano parką. Tikrą parką. Ar sodą. Ai manau tas pats.
- Oho.
Vaikščiojom, kalbėjom. Staiga man kilo puiki įdėja.
- Nori pajodinėti? - Linksmai paklausiau.
- Kad... nelabai moku.
- Lengva, pamokysiu.
Nuėjom į arklides. Parodžiau Vėjui kaip uždėti balną, kaip geriau atsisėsti ant arklio. Daviau jam pieniško šokolado spalvos kumelaitę vardu Orchidėja. Paskui išjojom. Visą pusvalandį juokiausi kaip Vėjas joja. Jam sekėsi blogiau nei man pirmą kartą. Vis dėl to po valandos kretėjimo ir vaikščiojimo ratais man pabodo. Nusprendžiau išbandyti jį. Visu greičiu su Sakura nujojau tolyn. Norėjau pažiūrėt ar paseks mane, kad ir kaip nemalonu būtų. Sekė. Nusišypsojau sau. Dženė irgi. Kai aš gerai jaučiuosi, jai irgi persiteikia tos emocijos. Ir tada patenkinta būna.

Veikėjų foto

Kai kurie laukė, kai kurie nelaukė - veikėjų foto. :) Na tai tiesiog... ieškojau pagal savo aprašymus, pagal savo vaizduotę savo veikėjų. Kai kurios smulkmenos nelabai atitiks - pvz Rouzės akys ne žalios, Kerolain plaukai ne juodi... Na bet bendras vaizdas toks kokį įsivaizduoju. Viliuosi, kad ir jūsų susikurtą išvaizdą bent kiek atitiks.

Rouzė

 

Psichė Blondinė Barbė, Kerolain sesuo. Jai terūpi vaikinai, vakarėliai ir draugai. Savo sesers nemėgsta, mano, kad ji turėtų būti beprotnamyje.

 

 

 Kristianas

Sodininkas. Iš pradžių jam patiko Kerolain, bet po įvykio su labirintu jis laikosi nuo jo atokiau. Visai gali būti, kad susidraugaus su Rouze.

Kalista

 

Galbūt... Būsimoji Kerolain draugė? Kalista yra ugniaplaukė gražuolė nenusileidžianti Kerolain. Ji charizmatiška, tarsi geba traukti žmones. Bet taip lengvai visų neįsileidžia į savo pasaulį. Bet už draugą galėtų duoti galvą nukirsti.

 

 Vėjas

 

Jo vardas atitinka ir būdą. Laisvas, nevaržomas, sklandantis svajonių pasaulyje. Jis susižavėjo Kerolain vos tik ją pamatė. Bet neeeeemanau, kad jam pasiseks. Tačiau galbūt jis dar sutiks likimo skirtąją?

  Dženiferė

Kerolain haliucinacija. Brunetė amžinai trumpais susivėlusiais plaukais. Dažniausiai ji kenkia Kerolain, bet dar dažniau būna atrama, draugė visais gyvenimo tarpais.

 

K

  Kerolain

Mergina apie kurią ir sukasi istorijos ašis. Užsidarius savam pasaulyje, užsispyrus, mokanti už save pakavoti. Yra drąsi, bet kukli. Beveik niekada nesišypso, tik labai retai. Serganti šizofrenija.

 

 

Tai tiek. Patiko? Kažką vaizdavotės kitaip? Gražu? Pasidalinkit nuomone komentaruose, būtų labai įdomu išgirsti. :)

Birželio 5,6,7 (šeštadienis, sekmadienis, pirmadienis)

Sunėrus rankas už galvos, gulėdama ir žiūrėdama į lubas prisiminiau savo reakciją į Tomo žodžius.

- NE, - išsprūdo. - Jūs negalit taip su manim pasielgti. Aš ten neišgyvensiu. Ten blogis. Dabar mano bendraamžiai blogi. Nemandagūs. Akiplėšos. - Vos ne su ašarom akyse kalbėjau.

- Bet, brangioji, - švelniai paprieštaravo Lilija, - galbūt tu susirasi draugų. Būk optimistė, viskas bus gerai.

- Optimistai netiki, kad viskas bus gerai. Jie tiki, kad ne viskas bus blogai. - Šiurkščiai atkirtau.
- Tai tikėk.
- Ne, - užsispyrus laikiausi savo.

- Kalba baigta, - nutraukė mane Tomas. - Tu eisi ten, nori to ar nenori. Ne tiek dėl mokslų, nes pakankamai daug ir pati savarankiškai mokaisi, kiek dėl žmonių. Tau reikia pažinčių. Galbūt taip pamirši Dženiferę.

- Dar ko, - purkštė Dženė. Aišku niekas to negirdėjo, bet mintyse ją palaikiau.

Savaitgalis prabėgo svarstant ką apsirengti, kokius daiktus susidėti, kaip elgtis įėjus į klasę. Pasiėmiau kelis storesnius sąsvinius kietais viršeliai irgi rastais tėčio darbo kambary, pieštuka, trintuką, porą liniuočių, savo dienoraštį ir parkerį kuris... rašė raudonai. Nenorėjau imti mėlyno. Ta tamsiai mėlyna spalva man tikrai ne prie širdies.

Orų prognozuotojai skelbė pirmadienį gerą orą, iki 27 laipsnių. Ir tikrai, sekmadienį nustojo lyti, dangus prasigiedrijo, į vakarą buvo 18 laipsnių. Nusprendžiau drabužiais padaryti pirmą gerą įspūdi. Juk sakoma - sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą. Išsirinkau baltus pūstus atraitotus šortus, juodą maikutę, klasikinį truputį pakeltais pečiais žalsvą švarką atraitotom rankovėm ir juodas aukštakulnes basutes. Buvau gana patenkinta savo pasirinkimu.

Liko kebliausias reikalas - kaip elgtis? Įėjus į klasę pasisveikinti garsiai, palaukti kol mokytoja mane pristatys, atsisėsti į suolą? Jeigu paskutinis variantas tai į tuščią ar šalia kokio nors žmogaus? Tiek keblių klausimų ir nė vieno atsakymo. Galbūt... paimprovizuosiu.

_______________________________________________________________

Taip praėjo savaitgalis, svarstant ir planuojant. Kai išaušo pirmadienio rytas ir suskambėjo žadintuvas 7 valandą, jaučiausi lyg po siautulingo vakarėlio. Galva plyšo. Tik staiga prisiminiau ir nustebau - nebūsiu viena. Dženiferė niekur nedings. Su palengvėjimu atsidusau.

- Būsiu šalia, - pažadėjo patvirtindama mano žodžius.

Bet jei ir nebūtų to pasakius, žinojau, kad neabejočiau ir drąsiai įžengčiau į klasę. O taip, aš drąsi. Ir kur nebūsi po tiek "žygdarbių" atliktų Dženės paliepimu. Ne savo noru, bet vis dėl to ir su trupučiu smalsumu vykdydavau jos užduotis. Tai būdavo iššūkiai. Per juos nugalėdavau savo baimes, kurių net neįsivaizdavau, kad turiu. Pavyzdžiui man net į galvą nebūtų šovę susipjaustyti ranką. O jei ir būtų, abejoju ar būčiau tai padarius, išdrįsus. O kai Dženė pasakė, nieko kito neliko. Ir štai po baimės.

Tokios mintys sukosi mano galvoje kol Tomas atvežė mane prie mokyklos. Pavadinimą užmiršau vos perskaičiusi. Įsiminiau tik tiek, kad čia gimnazija. Na bent jau mažiukai nesipainios po kojomis.

- Nereikia palydėti? Žinosi kaip rasti kabinetą? - Paklausė Tomas.

- Žinosiu žinosiu, - skubiai patikinau jį. Mažiausiai norėjau įeiti su tėčiu už parankės.

Išlipau iš automobilio. Nuėjau į pastatą. Kažkodėl jausmas lyg būčiau psichūškėje. Sienos kraupios salotinės spalvos, grindys iš plytelių. Per visą koridorių aidėjo kaip aš jomis kaukšėjau. Užlipau pagrindiniais laiptais į antrą aukštą, pasukau į dešinę, biški paėjau, vėl į dešinę. Netrukus priėjau 207 kabinetą. 

Užliejo jaudulys. Širdis pradėjo trankytis krūtinėje, sudrėko delnai. Jaudinausi. Bet man nepatiko taip jaustis. Buvau pratusi priimti iššūkius. Beto, jaučiau raminamą Dženiferės buvimą. Kad ir kiek kartų pykomės, ginčydavomės, būdavome viena kitai atrama. Nuspaudžiau rankeną ir atvėriau duris.

Nuryjau seilę. Tai... nežinau kaip apibūdinti. Galbūt pasirodys nieko ypatingo - visi sėdėjo ir šnekučiavosi suoluose manęs net nepastebėdami. Bet man buvo kraupu. Jie visi šneka... vienu metu? Koks ūžesys. Visa klasė iš karto, nepakeliamas triukšmas. Erzelynė. Net ausyse spengia. Ir toks triukšmas dažnai bus? Aš juk pratus prie tylos. Mano klasiokai atrodo net nepastebėjo manęs. Gal durys tyliai atsivėrė. Tik kai žengiau porą žingsnių ir kulniukai paskelbė apie mane, susmigo 20 porų akių nužiūrinėdami mane nuo galvos iki kojų. Atrodė lyg banda norinti mane sudraskyti. Instinktyviai norėjau sprukti, slėptis arba kautis. Sunėriau rankas ant krūtinės. Pasijutau ramiau.
Neilgai. Savo didžiausiam siaubui pamačiau, kad mokytoja dar neatėjo. Kodėl ar nelikau koridoriuje? Dabar tik stypsojau prie lentosi ir viskas. Praėjo pora sekundžių. Klasiokai atrodo susigaudė kas aš. Vaikinų žvilgsniai buvo smalsūs, vertinami, susižavėję. Merginos žvelgė pavydžiai. Bet visi žiūrėjo į mane atsargiai Atsidusau. Lengva nebus, juolab turbūt tėtis papsakojo kuo sergu. Tik viena mergina atrodė ramut ramutėlė. Ji supavosi ant kėdės tuščiame savo suole pačiame gale prie lango. Bet greitai pašoko ir atkaukšėjo su tokio dydžio platformom, kokių net nesu mačius iki manęs.
- Sveika, aš Kalista. Tu turbūt naujokė, Kerolain?
Maktelėjau galva. Dar nebuvau atgavus kalbos. Tačiau galva veikė gerai ir iškart prisiminiau, ką reiškia vardas Kalista. Kažkada skaičiau - "Labai graži, gražiausia". Nepaneigsi. Kalista tikrai buvo žavi. Galėjau lažintis, kad beveik tokia pat kaip aš. Ji turėjo ugninius plaukus. Atrodė lyg turėtų kristi garbanom, bet visa šukuosena buvo suvelta. Aišku specialiai. Ir atrodė gražiai. Jos akys rudos, aukšta, laiba... charizmatiška? Nežinau, niekada nesusigaudžiau jausmuose
- Gal norėtum su manim sėdėti?, - paklausė.
- Gerai. - Nuėjau į Kalistos suolą. Sėėdim... tyla. Po kelių minučių visi atsigauna. Per klasę pereina šnabždesiai.
- Čia ta...
- Ligonė...
- Šizofrenikė...
- Jai rimtai dabar haliucinacijos?
- Įdomu, dabar ką nors regi...
- Nesveika...

Jie galvoja aš negirdžiu? Paskutinis žodis labai įskaudino. Nusprendžiau jiems parodyti. Parodyti save. Gal susipras. Gal ir ne. Bet pabandyti verta. Atsistojau, nuėjau prie lentos, atsisukau į klasiokus ir prabilau:

- Nemanykit, kad negirdžiu, ką jūs šnabždatės. Taip, aš segu liga, sergu šizofrenija. Tačiau tai nereiškia, kad esu kurčia. Kartais labai norėčiau pasiekti žmonių širdis. Norėčiau, kad jūs suprastųumėt jog turintis negalią žmogus yra vertas pagarbos vien už tai, kad jis nepasidavė įvykus nelaimei, kad nepaisant visko jis sugebėjo pakelti akis ir toliau žengti į priekį gyvenimo keliu. Žmogus, patyręs nelaimę, turi praeiti tikrą košmarą bandydamas priimti tai, kas atsitiko, ir stengdamasis susitaikyti su realybe. Man reikia labai daug  psichinių jėgų  ir pastangų vien tam, kad atsikelčiau ryte ir pradėčiau savo dieną. Man reikia labai daug ištvermės ir stiprybės pakelti vidinį skausmą. Aš labai noriu gyventi, o ne egzistuoti. Baisios aplinkinių reakcijos , tarp jų ir jūsų tik dar labiau mane skaudina ir neleidžia toms žaizdoms užgyti. Man reikia palaikymo ir paraginimo, o ne nuvertinimo.  Esu “tokia” tik dėl to, kad atsitiko nelaimė. Aš to neplanavau ir nenorėjau. Taip atsitiko. Juk niekas nėra apdraustas nuo nelaimių. Aš taip pat daug galiu. Aš tiesiog turiu gyventi kiek kitaip.

Aš esu lygiai toks pats žmogus kaip ir visi kiti. Aš taip pat turiu savo talentus, jausmus ir troškimus, svajones. Aš irgi noriu kaip ir visi gyventi. Galų gale, aš kaip ir visi kiti noriu juo džiaugtis Įvykusi liga nereiškia, kad kažkas turi teisę iš manęs tyčiotis ar uždaryti namie.

Aš labai norėčiau, kad žmonės pakeistų savo požiūrį į žmones su psichine ar fizine negalia ir nenuvertintų jų, nežiūrėtų į juos kaip į žemesnio lygio žmones. Nes galbūt kuris nors iš jūsų rytoj gulės ligoninėj paralyžiuotas iki gyvenimo galo.
Baigiau savo prakalbą ir atsidusus išdidžiai grįžau į suolą.
- Stipriai pasakyta, galingai, - vienu metu šnipštelėjo Kalista ir Dženiferė.
- Ir teisingai, - pridūriau. Klasė tylėjo, žiopsojo į mane išvertę akis. Šįkart jau nieko nebesakė. Kaip tik tuo metu įėjo mokytoja.
- Sveiki visi. Ak, matau ir naujokė atėjo. Smagu tave čia matyti, Kerolain. Tikiuosi tau čia patiks.
Linktelėjau galvą, mintyse nesutikdama. Buvo septynios pamokos. Dvi matematikos, biologija, lietuvių, trigonometrija, fizika ir chemija. Visos labai lengvos. Namie jau seniai buvau persiskaičius dešimtos klasės kursą, galėjau išspręsti bet kokį uždavinį, parašyti be klaidų diktantą, išanalizuoti kurinį ir padaryti ko tik užsigeistų mieloji mokytoja.
Praktiškai viską praleidau pro ausis, paišinėjau sasviny žmones, persimesdavau žodžiais su Kalista ar mintimis su Džene. Klasiokai taip pat nebuvo labai dėmesingi. Mažiausiai trys bet kuriuo metu į mane spoksodavo. Nusisukdavo tie, atsisukdavo kiti.
Man pavyko nepastebimai septintos pamokos gale, likus dviem minutėm be garso susidėti daiktus. Vos nuskambėjo skambutis išlėkiau kaip viesulas pro duris ir visu greičiu į lauką. Bet tėtis dar nebuvo atvažiavęs. Pavartojau žodį kurio paprastai nervartoju. O ir klasiokai pradėjo išeidinėti iš pastato. Aš stovėjau prie kelio neramiai žvalgydamasi.
- Viskas bus gerai, - ramino mane Dženė.
- Ne viskas bus blogai, - atšoviau. Atsukau nugarą ir įnirtingai spoksojau į kelią. Net neketinau atsigręžti.
- Atsiprašau... - Išgirdau drovų balsą. Kad ir kaip nenorėjau, atsisukau. Prieš mane stovėjo vaikinas kurį jau mačiau klasėje. Aukštas, brunetas, rudom akim. - Aš Vėjas.
- Keistas vardas, - leptelėjau.
- Tavo irgi neįprastas, - nusijuokė jis. Net nešyptelėjau. - Žinai, man tavo kalba padarė įspūdį. Tikrai atsiprašau už klasiokų elgesį. Jie tikrai labai bjauriai elgėsi. Pasisekė, kad sėdi su Kalista. Ji nedažnai ką nors priglaudžia po savo sparneliu, ir jeigu nebūtum išrėžus kalbos, būtų tave užstojus.
- Aš galiu pati susitvarkyti, - vis dar buvau šalta.
- Žinoma žinoma, - vėl nusijuokė. Jis jau pradėjo erzinti. Bet staiga juokas nutrūko ir labai rimtai paklausė manęs - Svarsčiau gal... ėėė... norėtum su manim kur nors nueiti? - Nudelbė akis.
Aš apstulbau. Jis durnas? Aš gi ligonė. Debiiiilas. Tai jau ne, niekur aš su juo neisiu. Galbūt su Kalista ir sutarsiu, bet jau su bernais aš niekur nesitasysiu.
- Gi pati neseniai svaigai apie vaikiną, - priminė Dženė.
- Ne, - atsakiau, - tai tu man prikaišiojai, kad aš niekada nesusirasiu vaikino, aš išvis nesakiau, kad jo noriu. - Spoksojau į gyvatvorę kur stovėjo Dženė.
Vėjas pasekė mano žvilgsnį, bet nieko nepamatęs sumišo.
- Ten kas nors buvo? - paklausė.
Nusikeikiau.
- Nekreipk dėmesio. Niekur aš su tavim neisiu. Nesitąsau ir nesitąsysiu su bernais. Iki.
Ačiū Dievui kaip tik atvažiavo Tomas. Su palengvėjimu įsėdau į automobilį ir nuvažiavom palikę Vėją stovėti be žado prie kelio.
- Tai kaip pirmoji diena? - Paklausė tėtis.
Visą laiką kai žiūrėdavau filmus ir tėvai paklausdavo kaip sekėsi mokykloje vaikų, jie atsakydavo, kad gerai ir nueidavo į savo kambarį. Galvojau, kad man taip nebus jeigu lankysiu mokyklą. Viską išsamiai papasakosiu.
- Gerai.


____________________________________________


Nesijaudinkit, jokių reikalų su vaikinais ji neturės.


P.S. Greitai veikėjų foto. Jau šiandien. :)

P.P.S. Nežinau kodėl čia taip keistai raidės susidėliojo ir tas baltas fonas ant jų...
____________________________________________