...

Nu blet gimtadienį švenčiu, atstokit. :D Grįšiu antradienį arba šiaip kurią dieną kitą savaitę.

Myliu, bučkis ir atstokit. :D

Birželio 12, šeštadienis

_____________________________________________________________

Turėsiu dar daug patirti, dar daug išmokti ir rašyti, kad galėčiau to išvengti. Kol kas aš nepajėgi to padaryti. Nusivilsit, bet be meilės čia neapsieisim. Kažkaip nežinau. Sakau, nesu tokia senbuvė kuri išmano visas tas rašymo gudrybes. Aš dar tik pradinokė. Taip, kad meilės neišvengsiu. Nusivylėt jūs, nusivyliau aš. ;D Bet pasistengsiu padaryti tikrą serjalą jei jau taip.

_____________________________________________________________

Pramerkiau akis.

- Niekada daugiau negersiu, - sužvogždžiau. Suskambėjo telefonas. - Ne-e-e... - suvaitojau.

Man galva plyšta, ko jie nori, - pažiūrėjau į laikrodį, - 13 valandą? Žmonės miega dar, bent jau aš. Pakėliau galvą ir mestelėjau žvilgsnį į ekraną. Vėjas? Nelabai suvokdama ką darau paspaudžiau žalią mygtuką.

- Alio? - Balsas buvo lyg iš po žemių.

- Kere, aš labai, labai atsi... - Dar jam nespėjus baigti padėjau ragelį.

Pamažu viską prisiminiau. Suknelė. Dažai. Mašinos. Vakarėlis. Degtinė. Kalista. Alus. Šokiai. Šlykštus bučinys su Vėju. Toliau be to, kad man skauda galvą, suvokiau, jog nekaršta. Pastarąsias dienas buvo apie 30 laipsnių karščio. Dabar nebuvo net 20. Saldžiai nusišypsojau. Pagaliau geras oras. Jokios saulės, tik debesys ir vėjas. Dievinau šitokias dienas.

Atsisėdau pasirėmus ranka ir dar kartą žvilgtelėjau į mobiliuką. Išpūčiau akis. 23 praleisti skambučiai ir 46 žinutės. Eik tu sau. Pirmiausiai atsidariau skambučių sarašą. Vėjas, Kalista, Vėjas, Vėjas, Vėjas, Kalista, Kalista, Vėjas... Toliau net nežiūrėjau. Įsijungiau žinutes. Krūva atsiprašymų, pažadų ir visokių niekniekių.

Atsidusus viską uždariau ir nuėjau "pusryčiauti". Išgėriau galybę vandens ir vaistų nuo galvos skausmo, dar vangiai pakramsnojau sumuštinį. Išgirdau, kad skamba mano telefonas. Vėl atsidusau.Vėjas. Atsiknis jis nuo manęs ar ne? Pakelsiu dėl šventos ramybės - pagalvojau.

- Alio?

- Aš labai atsiprašau, - jis užsikiš? - Gal galėtumėm susitikti?

- Naaa... - Apsimečiau, kad svarstau. - Gaal...

- Sutik, Kerolain, maldauju.

- Geeeeerai. - Susitiksiu, pašnekėsiu ir gal jis atstos.

- Parke, penktą. Ir...

Nebelaukiau, kol ką nors pasakys, numečiau. Apsirengiau tamsiai mėlynas sportines kelnes, inkariukus ir baltą bliuskę. Šiaip jau neinu taip į gatvę, bet dabar man buvo visiškai nusispjaut. Prastūmiau laiką iki 16:30. Išvažiavau. Pastačiau mašiną, išlipau. Buvo dar tik be dešimt penkios. Nutariau pažiūrėti ką Vėjas iki to laiko darys. Tyliai nusėlinau, atsitūpiau už krūmo. Pamačiau jį sėdintį ant suoliuko. Su Kalista. Jie laikėsi už rankų ir kažką kalbėjo. Po kelių minučių pasibučiavo. Pasirodo tas bučinys vakarėly nebuvo girtumo pasėkmės.
Norėjau surikti. Tai buvo šlykštus vaizdas, norėjosi vemti. Širdy suskaudo. Kai būdavau su Vėju apimdavo keistas jausmas. Vos ištariu jam labas, atrodo, kad pažįstu jį visą gyvenimą, o ne tą trumpą savaitę. Tai labai subtilus jausmas. Jis man lyg sielos brolis. Mes labai labai panašūs. O Kalista su Vėju priešingi. Na sako minusas pliusą traukia. Tai lyg mes su Vėju būtumėm pliusai, o Kalista minusas. Fiziškai atvirkščiai, jie turėtų stumti vienas kitą, bet gyvenimiškai taip jau yra.
Ir šiaip, Vėjas toks tobulas vaikinas. Jautrus, mielas, nuoširdus, geruolis toks. Bet jis ne man. Tai supratus padariau grimasą. Juk aš jį pažįstu savaitę, o Kalista 10 metų. Kokių apskritai teisių į jį turiu? Pyktelėjau ant savęs. Be, to jis man sielos brolis, o ne draugas.
Išlindau iš krūmo lyg niekur nieko.
- Labas, - pasisveikinau.
- Labas, - jie abu kartu pasakė. Nusišypsojau. Aš likau šalta. - Ko norit?
- Tiesiog pažvelgti tau į akis ir pasakyti, kad tas bučinys buvo tiesiog nesusipratimas. Aš to nenorėjau, prisiekiu. Atleisi?
- Ne.
- Prisiekiu, tai daugiau nepasikartos. Be to, kai mes su Kalista dabar pora...
- Jūs pora? - Išspaudžiau.
- Aha. Tai užtikrina, kad aš į tave daugiau nesikėsinsiu. - Vėjas nusijuokė. - Tai ar dabar atleisi?
- Ne. - Apsisukau ir išėjau.

Birželio 11, penktadienis

Buvo dešimta ryto, vakarėlis septintą. Spoksojau į savo plačiai atvertą spintą. Kas per nesąmonė, kad neturiu ko apsirengti? Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau Kalistos numerį.

- Alio?

- Ką man rengtis? - Išbėriau.

- Tu mane tokiu durnu klausimu trukdai? - Jaučiau kaip išpūtė akis Kalista. Ir padėjo ragelį.

Sudejavau. Kodėl niekas man nenori padėti?

- Ką manai apie šitą? - Parodė Dženiferė į be petnešėlių juodą suknelę pūstu sijonu, apjuostą diržu. 

- Ačiū. Tu Dievas. - Pajutau išgelbėta. 

Išsitraukiau tą suknelę ir pasidėjau ant lovos. Tada nuėjau į vonią. Prasidėjo procedūros. Išmirkau vonioj, pasidariau pedikiūra, manikiūra ir panašų šlamštą. Išsiploviau galvą. Tada pagriebiau savo juodą akių pieštuką ir raudoną lūpdažį. Ateisiu ir visus išgąsdinsiu, ha ha. Nelinksmai nusijuokiau. Na bet sau atrodžiau gerai, tai svarbiausia. Plaukus palikau palaidus, gražiai krito. Paskui pavalgiau pietus, ir toliau ruošiausiu. Galų gale atėjo 18:20, laikas važiuoti. Nusileidau į apačią, apsiaviau juodus aukštakulnius. Pasiėmiau Tomo mašiną.
Oho kiek žmonių. Suvokiau tik po laiko, kad daugelis atvyksta anksčiau nei pasakoma. Nors iš kur aš galėjau žinot, gi žalia esu. Pati sau papurčiau galvą - tarp tiek žmogų man reiks trintis? Pastačiau mašiną ir šiek tiek drebančiom kojom išlipau. Susukau Kalistos numerį.
- Kur esi?
- Aš virtuvėj, ateik.
- Jau skubu.
Padėjau ragelį ir nukaukšėjau į namus. Atvėriau duris. Siaube, kokia maišatis. Griaudžia muzika, aplink tvyro alkoholio kvapas ir visi šoka. Tai net negalima pavadinti atskirom personom, tai judanti masė. Visi kaip vienas.
Šiaip ne taip prasibroviau pro tą masę ir nusigavau iki virtuvės. Išsižiojus spoksojau. Kalista stovi prie spintelės ir... laižosi su kažkokiu bachūru. Vyptelėjau pati sau. Greita greita - pamaniau. Bet visas linksmumas išgaravo, kai pamačiau kas jos nukabintasis. Vėjas.
- Šūdas, - išspaudžiau.
- Ėėėė, labukas, ir tu čia, - šūktelėjo man jis. Visiškai girtas. Ir dar stiklinėj kažkoks permatomas skystis. Tai jau tikrai, kad ne vanduo.
Kalista stovėjo kažkokia apsvaigus. Irgi girta, bet biški mažiau, negu Vėjas.
- Davai, pasigerk ir tu, - linksmai pasakė Dženė. Griebiau ant stalo stovintį neaiškaus turinio butelį ir gerokai nugėriau. Kažkoks šlykštus daiktas nuslydo gerkle. Pasijutau lyg degčiau, pirštai užkaito, skruostai pasidarė raudoni. Bandžiau perskaityti kas per gėrimas, bet ant butelio buvo tik rusiškai pakeverzota. Pirmąkart geriu ir pataikiau ant degtinės. Nu jo.
Palikau Kalistą su Vėju. Jau neberūpėjo ką jie ten daro, išgėriau pusę degtinės. Staiga iš manęs ją atėmė ir įgrūdo į ranką alaus. Gūžtelėjau pečiais. Išgėriau. Buvo linksma. Pasileidau šokti, lingavau su minia. Kaip dvasia šalia atsirado Vėjas. Apkabino mane per liemenį.
- Klasiškai šiandien atrodai, - pagyrė mane. Bet jaučiausi nemaloniai, kad ir kokia apgirtus buvau. Nepatiko, kad su manim taip elgiasi. Nutariau papokštauti.
- Girdi, vėjas šnabžda... - Paslaptingai sumurmėjau jam į ausį. Jis pagalvojo, kad sakydama "vėjas" turiu omeny jo vardą. Gerai, taip ir reikia, kad manytų.
- Ir ką jis šnabžda? - Paklausė tęsdamas mano durną sukurtą žaidimą.
- Nu ką ką, nusišneka tik. - Ir išsprūdau iš jo glėbio.
Man pasidarė bloga. Užlipau į antrą aukštą kur turėjo būti tualetas. Išsivėmiau. Pasijutau geriau. Bet aš norėjau toliau gerti. Paimiau šį tą lengvesnio - sidrą.
Buvo taip gera, kaip nesijaučiau visus 16 metų. Tūsinaus iš visos širdies, mane šokdino kas antras bernas... Atrodo biški supratau Rouzę, ko jai taip nuobodu namie. Tačiau visą malonumą sugadino vėl išlindęs Vėjas. Jis ėjo į mane, o aš traukiausi atgal. Šitaip jis mane prirėmė prie sienos.
- Ką tu čia darai? - Piktai paklausiau.
Vėjas tik padarė grimasą. Tada paėmė už plaukų ir šiurkščiai atgarino mano galvą.
- Ai! - Sušukau, nes tikrai skaudėjo.
Bet jam buvo nė motais. Vėjas pamažu lenkėsi prie manęs, ir kai suvokiau ką ketina daryti, apėmė šokas. Jis man? Šitaip? Ne, čia sapnas. Man nuo alkoholio jau protelis maišosi.
"Nestovėk kaip kvaiša, daryk ką nors" - suskambėjo įniršusios Dženiferės balsas. Bandžiau išsilaisvint, trankiau kumščiais jo krūtinę, bet vis dėl to jis buvo už mane stipresnis. Negalėjau pasipriešinti, rankos nusviro. O Vėjas tik to ir telaukė. Prispaudė savo lūpas prie manųjų. Mane tarsi vandeniu būtų perlieję. Buvo nerealiai šlykštu. Šis vogčia ištrauktas bučinys tikrai nebuvo pirmasis. Ne ne ne. Taip iš karto pamaniau. O tas asilas mane bučiavo.
Dženė drebėjo iš pykčio. Jos įsiūtis persidavė ir man. Dabar jau pati suėmiau jo plaukus ir truktelėjau nuo savęs. Vėjas nustebęs pažvelgė į jį.
- Tau ką, nepatiko? - Paklausė manęs.
- DEBILAS, - sušukau ir vožiau jam kuo stipresnį antausį.
Tada greitai nusiyriau iki savo mašinos ir parvažiavau namo. Visą kelią širdau. Bet buvau per daug apgirtus, kad galėčiau mąstyti kaip jis man atsiims. Per daug apsvaigus, kad suvokčiau koks jis niekingas žmogiūkštis. Koridoriuj nusispyriau batus ir norėjau traukti į savo kambarį, bet suskambėjo telefonas. Ne, ne mobilusis, naminis. Keista, kad kažkas skambina. Paprastai niekada niekas juo nesinaudoja. Mane pagavo smalsumas. Pakėliau ragelį.
- Gal galite pasakyti, kokia čia firma? - Pasigirdo nepažįstamos moters balsas.
Nežinia ar išgertas kiekis alkoholio, ar patirta nuoskauda truktelėjo už liežuvio...
- Laidojimo biuras, - labai rimtu balsu atsakiau.

Pyp pyp pyp...

Mano laiškas.

Atleiskit, bet kol kas nesulauksit įrašų. Tai ne todėl, kad nėra minčių. Ne, jų yra, pilna. Ir ne todėl, kad aš tingiu. Tas manęs nesustabdytų.

Tiesiog dabar jaučiuosi tokia nusilpusi. Netekusi jėgų, trapi. 

Vakar prisėdau pusę devynių prie skaipo, tikėdamasi tiek daug, tikėdamasi praleisti puikias dvi valandas su dviem draugais. Bet žiauriai apsigavau. Tai buvo labai, labai sunkios dvi valandos. Teko priimti daug skaudžių sprendimų, teko nuryti karčias ašaras ir ne man vienai. 

Vakar sėdėjau ant palangės vonioj atsidarius langą su stikline vandens. Pūtė vėjas, aš žvarbau, ant rankų bėgiojo šiurpuliukai. Danguje kabojo tamsūs debesys. Jie rytojui nežadėjo nieko gero. 

Niekada nemaniau, kad galima tyliai verkti. Pasirodo įmanoma ir aš tai dariau. Kad tėvai neišgirstų. Prasėdėjau gal pusvalandį, išgėriau keturias stiklines vandens. Priverkiau turbūt kelis bliūdelius. 

Buvo taip skaudu, jūs neįsivaizduojat. Tiesiog priėjom skaudžią ribą, teko apsispręsti. Žinojau, kad ta draugystė kažkam blogai baigsis, 99 prc. buvo, kad man. Taip ir atsitiko.

Sakiau sau - rytas už vakarą protingesnis. Nuėjau miegot. Varčiausi gal valandą. Užmigau apie pirmą. Šiandien atsikėliau pusę šešių, miegojau keturias valandas. Bet daugiau neužmigau.

Ir man dabar reikia laiko, kad viską susitvarkyčiau. Reikia atrasti savyje jėgų žengti dar vieną žingsnį tuo tūkstančiu gyvenimo laiptelių. Kol kas jaučiu, kad sėdžiu dugne ir pilve lyg būtų atsivėrus kiaurymė kur tuščia tuščia. Net kai įkvėpiu giliai giliai, pačiam dugne kažkas nesiduoda išstumiamas. Kaip viena mergina sakė : "Supranti,kad vėl rizikuoji viskuo, kad tik būtum laiminga. Eilinį sykį bandai, nepaisant bandymų, kurie širdyje paliko randus." Taip aš bandysiu vėl atsistoti. Nepaisant bandymų kurie mane skaudžiai nutvilkė.

Kai tik atsigausiu, parašysiu. Dabar jaučiuos pernelyg suluošinta. 

Žudikė, skaudinanti kitus.

Noriu kristi, bet negaliu.

Birželio 10-11 (naktis iš ketvirtadienio į penktadienį)

________________________________________

Žiūriu kai kurių kurie komentuoja nemačiau, tai būkit geri, prisijunkit prie sekėjų, malonu matyt, kad skaitot. :)

P.S. Atleiskit, kad toks trumpas, noriu aprašyt penktadienį, bet pirmai reikia ketvirtadienį... ;DD

________________________________________

 Šiandien visą dieną sėdėjau apimta ekstazės. Mane pakvietė į vakarėlį. Įsivaizduojat? Kažkoks klasiokas kurio vardą užmiršau vos išgirdau daro. Sakė VISUS kviečia.

- Ir mane? - Pašnibždom pasiklausiau Kalistos.

- Žinoma. Tu ten laukiamiausia. - Šyptelėjo. - Eisi?

- Aišku.

Vyks rytoj, nes penktadieniai nėra pamokų. Vasarinės šūlės privalumas. Niekada nebuvau vakarėly, šiek tiek bijojau. Bet bus smagu išbandyti. Tai bus geras sumanymas... aš manau.

Šiaip diena praėjo normaliai. Po pamoką daug bendravau su Vėju. Su juo taip lengva. Atrodo tiesiog oru kvėpuoji. Ir pirmąkart sutikau žmogų su kuriuo tiek daug turėčiau bendro. Net sąrašą pasidariau. Bet paskui pagalvojau, kad tai durna ir išmečiau.

Bet šįkart dienoraštyje įrašas skirsis. Dieną nieko įdomaus nevyko, bet naktį tai tikrai.

Viskas prasidėjo nuo to, kad valiausi dantis eidama miegoti. Visi kiti jau seniai lovytėse akis išverte gulėjo. Ir man pasidarė taip dūšna, taip karšta, kad šakės. Visą dieną šitaip. Ačiū Dievui neuždusau. Pagal tokį orą sprendžiau, kad turėtų prasidėti lietus, bet jo vis nebuvo.

Nusprendžiau atsidaryti vonios langą kol prausiausi. Į mane padvelkė vos juntamas, tačiau labai malonus vėjelis. Aaach. Užgesinau šviesą, atsidariau pilnai visą langą ir atsisėdau ant palangės. Kiek akys matė driekėsi laukai ir miškai. Bet dangus... jis mane pakerėjo. Nė menkiausio debesėlio, juodas kaip derva su milijardais žvaigždžių. O jų apsuptas kabojo mėnulis. Pilnatis. Mane mėnulis visąlaik veikdavo, nes esu vėžys, o jam atstovauja mėnulis. Kaip jau sakiau, astronomija buvo mano mėgstamiausias mokslas. 

Sėdėjau ant palangės pusvalandį, valandą... Klausiausi švelniai grojančių žiogų, jaučiau ant savo pašiurpusių rankų stebuklingą mėnulio šviesą ir žvelgiau į žvaigždes.

- Žinot, - tyliai prabilau joms, - kažkur yra pasaulyje mano vieta. Kada nors aš ją surasiu. Pažadu.

Tada išgirdau tylų krebždesį. Nusikabarojau nuo palangės ir tyliai kaip dvasia nusėlinau į lauką. Paradinės ir šiaip visos durys buvo užrakintos, bet žinojau kitą kelią. Pro apačios tuoleto langą.

Išlindus į lauką prisimerkus apsidairiau. Tuoj išknisiu aš tą triukšmą nors ir iš po žemių. Tapenau be garso kaip katė. Mėnulis laimino mano kelionę. Staigiai atsisukau. Kažkas šmėkštelėjo už krūmo. Aš pati prigludau prie mėdžio. Šešėlis išlindo. Vis dar neįžiūrėjau jo veido. Šešėlis prasuko tiesiai pro medį už kurio slėpiausi. Mačiau jo nugarą. Tykiai sukikenus puoliau ant jo. Pargrioviau ir užlaužiau rankas. Pasigirdo aimana.

- Sakyk kas esi arba bus blogiau, - prikišus lūpas prie ausis gundomai sušnabždėjau.

- Aaaš. - Sustugo. Nustebau. Džėjus. Debilas.

- Ką čia darai?

- Pas tave ėjau.

- Ir kokio velnio?

- Sakiau, kad gaunu... - stenėjo jis iš skausmo. - Ko noriu... ir... aš nepasiduosiu... vistiek... gausiu.

- Klausyk, asilėli. Neįdomu man kaip tu sužinojai kur gyvenu, bet jeigu dar kartą užtiksiu tave savo namų teritorijoje, tai patikėk, nenorėk žinot ką padarysiu.

Apverčiau Džėjų-Gėjų ant nugaros ir nespėjus jam rankomis manęs sugriebt skaudžiai iš visų jėgų trenkiau jam į pilvą. Vėl prajukau kaip anąkart stadijone. Man patiko jo skausmas. Nustebusi suvokiau, kad ir Dženė visa sveikata kvatojasi. Buvau net pamiršus ją.

Džėjus springdamas nuėjo. Žinojau, kad jis nepasiduos. Žinojau, kad aš irgi ne.

Birželio 9, trečiadienis

__________________________________________

Turiu šešiolika skaitytojų, ir nė vieno komentaro praeitam įraše. Kur bled teisybė, žmonės? Arba komentarus rašot arba aš nustoju rašyt, va jums ultimatumas. :D Ir dar norėčiau, kad parašytumėt nuomonę apie muziką. Bent jau apie muziką. :)

__________________________________________

Sako už laimę reikia mokėti. Tik nemaniau, kad tas terminas ateis taip greitai. Šiandien atsikėliau neįprastai anksti - šeštą valandą. Iš pradžių nieko neįtariau. Netgi kai Dženiferė naiviai prabilo:

- Pameni, šiandien rašai kontrolinį.

 - Aha. - Trigonometrijos. Toks lengvas "atsiskaitymas". Nesijaudinau.

- Gal norėtum padaryt... - mirkt mirkt.

- Ką?

- Juokelį mokytojai... - Dar vienas klinkt klinkt

- Eik sau, - purkštelėjau. Žinojau aš jos tuos juokelius.

- Na nenori geruoju, bus bloguoju. - Išsišiepė Dženė. - Tu vistiek padarysi ką liepsiu.

Man sulinko keliai nuo jos balso galios. Žinojau, kad padarysiu. Nenorom susidėjau daiktus kurių reikėjo šiai užduočiai. Tiksliau tik vieno dalyko. Tada greit susiruošiau pati ir po 07:20 jau buvau mokykloj. Įėjau į kabinetą. Jis nebuvo rakinamas, mokytoja pasitikėjo mumis. Bet po šito nemanau, kad taip bus ir toliau.

Ačiū Dievui klasėj nieko nebuvo. Nelabai norėjau aiškinti ką čia darysiu. Padėjau rankinę ant savo suolo ir išsiėmiau bespalvį nagų laką. Tada nuėjau prie mokytojos stalo ir pasiėmiau visus visus jos tušinukus, pieštukus ar šiaip rašančius daiktus. Grįžau į suolą. Atsukau nagų laką. Paimiau pirmą tušinuką ir pradėjau lakuoti jo rašantį galiuką. Taip visus nulakavau. Palaukiau kol nudžius. Viskas truko apie 20 minučių. Kaip tik spėjau padėti tušinuku į vietą kai pro duris įžengė Kalista.

- Ką čia darei? - Įtariai paklausė pamačius mane prie mokytojos stalo.

- Nieko.

- Kažką darei. - Priėjo prie stalo, apžiūrėjo bet nieko nerado, jokių netikslumų. - Ką Dženė tau liepė daryti?

- Nieko. Čia ne ji. Aš tik šiaip vaikščiojau po klasę, nebuvo kas veikti. - Dženiferė neleido apie save sakyti.

- Taip taip, kurgi ne. Tai ko čia taip anksti atsibeldei? Dar pamatysim.

Pamažu pradėjo rinktis klasiokai. Galų gale ir skambutis suskambo. Mokytoja išdalino kontrolinius. Dauguma uždavinių buvo juokingai lengvi, tik dėl vieno abejojau. Bet manau dėl jo nenumuš viso balo.

Per ilgąją pertrauką vėl išėjau į lauką. Vėl sutikau Džėjų. Iš pradžių nepastebėjau jo, tiesiog vaikštinėjau kieme. Bet staiga jis mane šiurkščiai pagriebė už rankos ir pradėjo tempti tolyn.

- Paleisk mane! - sušukau Džėjui.

- Tai jau ne mažut. Aš visada gaunu ko noriu. O dabar iš tavęs aš noriu bučinio.

Aš priešinausi kaip įmanydama, bet kur aš prilygsiu tam raumenų kalnui. Mačiau, kad mane tempia už stadijono prie tamsių medžių. Aišku, kad niekas nematytų.

Buvau apimta didžiulio siaubo. Bučiuotis? Biški gėda prisipažinti, bet niekada nesu bučiavusis su vaikinu. Turbūt dėl to, jog jo neturėjau. Nenorėjau to daryti. Na šiaip norėjau išbandyti, bet tik ne su šituo drimba. Jau buvom beveik priėję stadiono galą kai išgirdau kažką bėgant. Atsisukau. Kalista.

- Ė, tu, GAIDY! - Sušuko visa gerkle. Džėjus sustojo ir atsisuko iškreiptas pykčio.

- Kaip... kaip tu mane pavadinai?

- Gaidžiu. - Jau sustojus prie pat jo pakartojo.

- Dabar tu atsiimsi bjauri mergše, - griausmingai šūktelėjo Džėjus.

Bet kol jis šūkavo, Kalista nieko nelaukus iškėlė koją ir gerai atsivėdėjus spyrė jam į tarpkojį. Prajukau. Džėjus susirietė iš skausmo.

- Davai valinam iš čia, kol jis neatsigavo, - mestelėjo Kalista. Abi greitai nubėgom į klasę. - Geriau daugiau viena nevaikščiok. - Rimtai linktelėjau.

Gal daugiau nieko blogo nebenutiks? Aišku klydau. Vos suskambėjo skambutis, visi susėdo į suolus ir nurimo, mokytoja atsistojo ir pasakė:

- Kažkas, - įdėmiai nužvelgė visą klasę. Ilgėliau apsistojo ties manim. Susigūžiau. - sugadino visus rašiklius. Norėjau šią pertrauką ištaisyt bent kelis kontrolinius, bet pastebėjau, kad nė vienas tušinukas ar pieštukas nerašo. Taigi prisipažinkit geruoju arba priversiu bloguoju, - pagrasino.

"Pasakyk jai" - šnipštelėjo Dženiferė. Tuoj pat paklusau.

- Aš. - Atsistojus tariau.

- Kodėl?

"Nenorėjai žinoti savo pažymio, nes blogai parašei"

- Nenorėjau žinoti savo pažymio, nes blogai parašiau.

- Na kadangi sugadinai, tau teks nupirkti naujus rašiklius, - tarstelėjo mokytoja.

- Aš jų nesugadinau, - isteriškai kikendama atsakiau. - Jie tiesiog nulakuoti bespalviu laku, todėl nerašo. Galima laisvai juos nuvalyti su nagų valikliu ir viskas bus ore.

- Sėsk. - Šaltai tarė mokytoja. Toliau kikenau kaip psichė. Tiesą sakant, tokia ir esu. 

Visas kitas penkias pamokas šypsojausi ar tyliai kikenau. Po pamokų nieko neveikiau, nes Kalista išvažiavo aplankyti močiutės, o Vėjas žaidžia krepšinį. Kvietė mane pažiūrėt, bet žinojau, kad nuobodžiausiu taigi atsisakiau. Grįžus namo irgi nieko ypatingo neveikiau. Pasėdėjau prie kompo, pavalgiau, nusiprausiau ir nuėjau gulti.

Bet kažko nesimiegojo. Prisiminiau ką šiandien galvojau apie bučinius. Tiesą sakant neišmanau su kuo norėčiau pasibučiuoti. Vėjas man kaip pats geriausias draugas, klasiokai nė vienas netraukia, Džėjus juo labiau.

Staiga prisiminiau vieną vaikiną.

Blokavau jo veidą visą gyvenimą. Stengiausi neprisiminti iš visų jėgų. Bet dabar kai nesitikėjau, jis pasirodė mano mintyse. Su juo susitikau kai buvau dešimties, ketvirtokė. Mes praleidom nuostabią dieną, tokios nė su vienu žmogum nesu patyrus. Ir per dieną sugebėjom prisiekti vienas kitam meilę iki gyvenimo galo. Na tos vaikiškos meilės kai būna... Kitą dieną jo nesutikau. Ieškojau visur, išlandžiojau kiekvieną kampelį. Žiauriai nusiminiau. Daugiau jo niekada nebemačiau. Aš net jo vardo nežinojau. Bet ta diena buvo pati fantastiškiausia.

Ir todėl, kad jo nebėra, todėl man sunku jį prisiminti. Širdis kažkur prapuola, visam kūne atsiveria tarsi kažkokia duobė. Tokia tuščia tuščia. Atrodo ten viskas sukrito ir daugiau nieko nebeliko. Ir dabar kai guliu man gniaužia kvapą. Tyliai pravirkstu. Kūkčioju į pagalvę. Giliai giliai įkvėpiu. Tai beveik užpildo duobę. Bet dar kažkas pačiam dugne nesiduoda išstumiamas. 

Žinau, kad jeigu pamatyčiau, iškart jį atpažinčiau. Iškart. Jis man skirtas. Aš žinau. Tas jausmas, kad kažko ieškau (šiuo atveju vaikino) jį sutinki ir iškart pajunti, kad tai JIS, ne kas kitas. 

Labai gerai dar prisimenu, jog jis turėjo mažą apgamėlį kairėj galvos pusėj.

Kartais paklausiu savęs - ar norėčiau, kad tos dienos niekada nebūtų buvę? Dar neradau tinkamo atsakymo. Viena vertus būčiau nepatyrus to džiaugsmo ir tai atrodė didelis praradimas. Kitą vertus, nežinočiau, kad toks džiaugsmas apskritai yra. Kaip jau sakiau, dar neradau pusiausvyros tarp šių dviejų atsakymų.

Va su juo aš mielai pasibučiuočiau.

Užmigau.

Birželio 8, antradienis

__________________________________________________

Šį įrašą skiriu Evai-Evei. :)

P.S. Papildytas fotkių albumas. Bet peržiūrėkit tik kai perskaitysit įrašą, nes nesuprasit kas per veikėjai. :)
__________________________________________________

Į klasę įsiverčiau vos trisdešimt sekundžių prieš skambutį. Nes pramiegojau. Pirmą kartą gyvenime aš kažką pramiegojau.Vis dėl to suspėjau.

- Sveika Kalista.

- Sveikutė.

Atsisėdau. Mačiau, kaip iš prie sienos paskutinio suolo į mane šnairuoja Vėjas. Apsimečiau nepastebinti jo. Ir vėl viską praleidau pro ausis. Negi kiekviena diena bus tokia monotoniška? Tyliai plepėjau su Kalista. Dženė astsisėdus ant suolo krašto atrodo baisiai nuobodžiavo. Aš tuo tarpu pasakojau Kalistai apie ją.

- Tai... ji nė akimirkos tavęs nepalieka?

- Ne. Nebent jei išgeriu vaistų, o tai stengiuosi daryti kuo rečiau.

- Tau nebūna nejauku ar panašiai?

Gūžtelėjau pečiais. Nežinojau kas yra nejaukumas. Niekada nebuvau patekusi į tokią situaciją kurią apibūdindama galėčiau pasitelkti šį žodį.

Pertrauka. Niekada nemaniau, kad bijosiu šito žodžio. Mokytoja išvarė mus iš klasės "prasivėdinti". Buvo ilga pertrauka, išėjau į kiemą pakvėpuoti grynu oru. Jau pasiilgau savo parko. Čia taip tuščia... Nu yra plotelis gėlių, keli seni medžiai, bet kur tu čia palyginsi. Radau plokščią akmenį. Atsisėdau ant jo ir sukryžiavau kojas. Netrukus kaip ir tikėjausi išgirdau žingsnius.

- Atsiprašau dėl vakar. Tu mane ne taip supratai, - tarė Vėjas. - Aš tik noriu tau būti draugas. Prižadu, nebandysiu tapti kažkuo daugiau. Tik būk mano drauge.
Aš svarsčiau. Užsimerkiau. Vieną akimirką viską labai gerai įsivaizdavau - aš, Dženė, Kalista ir jis sėdim kavinėje, šnekuočiuojamės. Kitas vaizdas - šėlstam diskotekoje. Trečias vaizdas - maudomės. Tada atsimerkiau ir viskas dingo. Draugas. Koks gražus žodis. Būtų gerai turėti tokį dar vieną
- Na gerai, - atsidusus tariau. - Pabandykim. Kur eisim?
- Svarstau gal į parką?
- Gerai, tinka.
Ir Vėjas kaip tinka vėjui nuėjo pasišvilpiniuodamas. Ak jau skambutis, ir man laikas eiti. Atsistojau. Jaučiaus truputį sustingus. Nuklibinkščiavau į  anglų.
Sekanti buvo pietų pertrauka, taigi aš patraukiau į valgyklą. Vėjas ir Kalista pasisiūlė mane palydėti. Sutikau. Valgykla man patiko. Kitokia nei visa mokykla. Ji tokia... šilta ar kaip čia pasakius. Plytinės, be tinko ir be dažų sienos, ant jų paveikslai, medinės grindys. Staleliai buvo paprasti, bet gražūs. Atrodo stalviršiai imitavo marmurą, bet nebuvau tikra. Apsidairiau po patalpą. Nieko nebuvo, išskyrus prie vieno stalo sėdinčius žmones. Jų buvo atrodo 10. Keturi vaikinai ir penkios merginos. Vaikinų akyse kažkas blykstelėjo. Kad tik nieko nenutiktų, meldžiausi. Aišku kur tau, nutiko priešingai.
Stovėjau prie langelio ir pirkau limonadą (valgyt nenorėjau) kai iš tos "chebros" atsistojo vienas vaikinas ir lėtai pradėjo eiti link manęs. Aš skubiai pasiėmiau gražą ir sparčiai nužingsniavau kartu su draugais link išėjimo. Bet tas vaikinas pamatė, kad ruošiuosi išeiti ir užtvėrė kelią.
- Atsiprašau, gal galėtumėt praleisti? - Mandagiai paklausiau.
- Kur taip skubi, pupa? Einam, atsisėsi prie mūsų, paplepėsim visi. - Pasitikėdamas savimi atsakė.
- Ji turi vardą, - sušnypštė Dženė.
"Šššš" nutildžiau mintyse.
- Atleiskit, nelabai turiu laiko.
- Einam nuu, po pamokų pasitrankysim kur nors. Abudu, - mirktelėjo man.
- Nenoriu.
- Džėjau, traukis nuo jos. - Užstojo mane Vėjas.Jis toks smulkus, Džėjus - raumenų kalnas, - jį kaip nieką sutraiškys. Truputį išsigandau. Tai nebuvo įprasta. Paprastai manęs visi bijodavo. Beprotės. Bet atrodo Džėjus išsigando Vėjo. Pasitraukė iš kelio. Mums nueinant sušuko:
- Dar susitiksim, pupa.
- Aš turiu vardą, - mestelėjau Dženės frazę. Ji šyptelėjo man.
Nukūrėm atgal į klasę. Likusi diena ėjo ramiai. Po šeštos pamokos Vėjas dar pasiliko kažko aptarti su mokytoja, aš išėjau palaukti jo į lauką. Tuo tarpu dar paskambinau Tomui, pasakiau, kad eisiu su draugu į parką, taigi paskambinsiu vėliau, kad pasiimtų. Tomas nudžiugo. Bent man taip atrodė.
Vos tik spėjau padėti mobiliuką, pamačiau prie manęs artėjant kažkokią blondinę. Ji irgi buvo gražuolė.
- Klausyk, tu, psiche, dar lysi prie mano vaikino, gulėsi dugne. Ir aš nejuokauju. Mano šaika tave lengvai sutvarkytų. Įsidėmėk mano vardą - Evė. Nes ji gali tau tapti košmaru. - Išrėžė ir nuėjo.
- Tai jis prie manęs lindo, o ne aš prie jo! - Sušaukiau jai kiek tik leido gerklė. Evė atsisuko ir atsišaukė:
- Man nusišikt, jūs vistiek buvot kartu!
Įžūli kokia. Kaip tik tada išlindo Vėjas.
- Kas čia buvo? Girdėjau šūksnius. Eva prie tavęs lindo? - Pribėgęs paklausė.
- Evė. - Automatiškai pataisiau.
- Taip taip. Jos vardas Eva, bet prašo, kad vadintų Eve. Tai ar kas buvo?
- Nieko ypatingo. Tiesiog pagrasino, jeigu dar pamatys mane su savo vaikinu, gyva neliksiu.
- Nesijaudink, viskas bus gerai. O su tuo Džėjum aš pats susitvarkysiu.
- Ne viskas bus blogai, - atkirtau. - Kaip ruošiesi tai padaryti? Jis tave į miltus sumals.
- Prašyčiau labiau manim pastikėti, - apsimetė įsižeidusiu Vėjas. - Aš karatė lankiau. Todėl jis manęs ir išsigando šiandien, pasitraukė. - Mirktelėjo man.
- Oho.
Vėjas nusijuokė. Patraukėm į parką. Gyvenu šalia šito miesto šešiolika metų, o net nežinau kur parkas. Ėjom pro kažkokius medžius, šalia augo truputis gėlių. Pala. Tai čia parkas? Čia šnipštas, o ne parkas. Taip Vėjui ir pasakiau.
- Davai einam pas mane į parką. - tariau. - Čia netoli, pora kilometrų. - Vėjas išpūtė akis.
- Bet tu su tokiais batais... - Pažvelgiau į savo batus. Oi rimtai. Aš gi su aukštakulniais. Paskui nepaeisiu.
- Yra kur nors padorus prekybos centras?
- Aha, eime. O ką ten darysi?
- Pirksiu sportbačius.
Kai atsidūrėm "padoriame prekybos centre" mano žodžiai, raibo akys. Siaube kiek čia batų parduotuvių.
- Tau... neatsibos su manim valkiotis čia? - Paklausiau.
- Baik tu. Aš mėgstu apsipirkinėti, - vyptelėjo.
- Matau. - Ir tikrai, toks stileiva yra.
Man akys raibo nuo pasirinkimo. Dar norėjau prigriebti porą porų batelių, bet pagalvojau, kad paskui sunku nešti bus. Taigi ieškojau tik sportbačių. Pasirodo Vėjas tikras specialistas. Vardino vienokios ar kitokios medžiagos privalumus, patarinėjo kokie gražesni... Aš net nusijuokiau. Galų gale išsirinkau juodus inkariukus su kniedėmis. Tuoj pat parduotuvėj ir apsiaviau, o savo batus įsidėjau į rankinę, dar daug vietos buvo.
Buvo smagu pas mane žingsniuoti. Eidami stumdėmės, abu net parkritom. Po dviejų valandų priėjom mano parką. Tikrą parką. Ar sodą. Ai manau tas pats.
- Oho.
Vaikščiojom, kalbėjom. Staiga man kilo puiki įdėja.
- Nori pajodinėti? - Linksmai paklausiau.
- Kad... nelabai moku.
- Lengva, pamokysiu.
Nuėjom į arklides. Parodžiau Vėjui kaip uždėti balną, kaip geriau atsisėsti ant arklio. Daviau jam pieniško šokolado spalvos kumelaitę vardu Orchidėja. Paskui išjojom. Visą pusvalandį juokiausi kaip Vėjas joja. Jam sekėsi blogiau nei man pirmą kartą. Vis dėl to po valandos kretėjimo ir vaikščiojimo ratais man pabodo. Nusprendžiau išbandyti jį. Visu greičiu su Sakura nujojau tolyn. Norėjau pažiūrėt ar paseks mane, kad ir kaip nemalonu būtų. Sekė. Nusišypsojau sau. Dženė irgi. Kai aš gerai jaučiuosi, jai irgi persiteikia tos emocijos. Ir tada patenkinta būna.

Veikėjų foto

Kai kurie laukė, kai kurie nelaukė - veikėjų foto. :) Na tai tiesiog... ieškojau pagal savo aprašymus, pagal savo vaizduotę savo veikėjų. Kai kurios smulkmenos nelabai atitiks - pvz Rouzės akys ne žalios, Kerolain plaukai ne juodi... Na bet bendras vaizdas toks kokį įsivaizduoju. Viliuosi, kad ir jūsų susikurtą išvaizdą bent kiek atitiks.

Rouzė

 

Psichė Blondinė Barbė, Kerolain sesuo. Jai terūpi vaikinai, vakarėliai ir draugai. Savo sesers nemėgsta, mano, kad ji turėtų būti beprotnamyje.

 

 

 Kristianas

Sodininkas. Iš pradžių jam patiko Kerolain, bet po įvykio su labirintu jis laikosi nuo jo atokiau. Visai gali būti, kad susidraugaus su Rouze.

Kalista

 

Galbūt... Būsimoji Kerolain draugė? Kalista yra ugniaplaukė gražuolė nenusileidžianti Kerolain. Ji charizmatiška, tarsi geba traukti žmones. Bet taip lengvai visų neįsileidžia į savo pasaulį. Bet už draugą galėtų duoti galvą nukirsti.

 

 Vėjas

 

Jo vardas atitinka ir būdą. Laisvas, nevaržomas, sklandantis svajonių pasaulyje. Jis susižavėjo Kerolain vos tik ją pamatė. Bet neeeeemanau, kad jam pasiseks. Tačiau galbūt jis dar sutiks likimo skirtąją?

  Dženiferė

Kerolain haliucinacija. Brunetė amžinai trumpais susivėlusiais plaukais. Dažniausiai ji kenkia Kerolain, bet dar dažniau būna atrama, draugė visais gyvenimo tarpais.

 

K

  Kerolain

Mergina apie kurią ir sukasi istorijos ašis. Užsidarius savam pasaulyje, užsispyrus, mokanti už save pakavoti. Yra drąsi, bet kukli. Beveik niekada nesišypso, tik labai retai. Serganti šizofrenija.

 

 

Tai tiek. Patiko? Kažką vaizdavotės kitaip? Gražu? Pasidalinkit nuomone komentaruose, būtų labai įdomu išgirsti. :)

Birželio 5,6,7 (šeštadienis, sekmadienis, pirmadienis)

Sunėrus rankas už galvos, gulėdama ir žiūrėdama į lubas prisiminiau savo reakciją į Tomo žodžius.

- NE, - išsprūdo. - Jūs negalit taip su manim pasielgti. Aš ten neišgyvensiu. Ten blogis. Dabar mano bendraamžiai blogi. Nemandagūs. Akiplėšos. - Vos ne su ašarom akyse kalbėjau.

- Bet, brangioji, - švelniai paprieštaravo Lilija, - galbūt tu susirasi draugų. Būk optimistė, viskas bus gerai.

- Optimistai netiki, kad viskas bus gerai. Jie tiki, kad ne viskas bus blogai. - Šiurkščiai atkirtau.
- Tai tikėk.
- Ne, - užsispyrus laikiausi savo.

- Kalba baigta, - nutraukė mane Tomas. - Tu eisi ten, nori to ar nenori. Ne tiek dėl mokslų, nes pakankamai daug ir pati savarankiškai mokaisi, kiek dėl žmonių. Tau reikia pažinčių. Galbūt taip pamirši Dženiferę.

- Dar ko, - purkštė Dženė. Aišku niekas to negirdėjo, bet mintyse ją palaikiau.

Savaitgalis prabėgo svarstant ką apsirengti, kokius daiktus susidėti, kaip elgtis įėjus į klasę. Pasiėmiau kelis storesnius sąsvinius kietais viršeliai irgi rastais tėčio darbo kambary, pieštuka, trintuką, porą liniuočių, savo dienoraštį ir parkerį kuris... rašė raudonai. Nenorėjau imti mėlyno. Ta tamsiai mėlyna spalva man tikrai ne prie širdies.

Orų prognozuotojai skelbė pirmadienį gerą orą, iki 27 laipsnių. Ir tikrai, sekmadienį nustojo lyti, dangus prasigiedrijo, į vakarą buvo 18 laipsnių. Nusprendžiau drabužiais padaryti pirmą gerą įspūdi. Juk sakoma - sutinka pagal drabužį, išlydi pagal protą. Išsirinkau baltus pūstus atraitotus šortus, juodą maikutę, klasikinį truputį pakeltais pečiais žalsvą švarką atraitotom rankovėm ir juodas aukštakulnes basutes. Buvau gana patenkinta savo pasirinkimu.

Liko kebliausias reikalas - kaip elgtis? Įėjus į klasę pasisveikinti garsiai, palaukti kol mokytoja mane pristatys, atsisėsti į suolą? Jeigu paskutinis variantas tai į tuščią ar šalia kokio nors žmogaus? Tiek keblių klausimų ir nė vieno atsakymo. Galbūt... paimprovizuosiu.

_______________________________________________________________

Taip praėjo savaitgalis, svarstant ir planuojant. Kai išaušo pirmadienio rytas ir suskambėjo žadintuvas 7 valandą, jaučiausi lyg po siautulingo vakarėlio. Galva plyšo. Tik staiga prisiminiau ir nustebau - nebūsiu viena. Dženiferė niekur nedings. Su palengvėjimu atsidusau.

- Būsiu šalia, - pažadėjo patvirtindama mano žodžius.

Bet jei ir nebūtų to pasakius, žinojau, kad neabejočiau ir drąsiai įžengčiau į klasę. O taip, aš drąsi. Ir kur nebūsi po tiek "žygdarbių" atliktų Dženės paliepimu. Ne savo noru, bet vis dėl to ir su trupučiu smalsumu vykdydavau jos užduotis. Tai būdavo iššūkiai. Per juos nugalėdavau savo baimes, kurių net neįsivaizdavau, kad turiu. Pavyzdžiui man net į galvą nebūtų šovę susipjaustyti ranką. O jei ir būtų, abejoju ar būčiau tai padarius, išdrįsus. O kai Dženė pasakė, nieko kito neliko. Ir štai po baimės.

Tokios mintys sukosi mano galvoje kol Tomas atvežė mane prie mokyklos. Pavadinimą užmiršau vos perskaičiusi. Įsiminiau tik tiek, kad čia gimnazija. Na bent jau mažiukai nesipainios po kojomis.

- Nereikia palydėti? Žinosi kaip rasti kabinetą? - Paklausė Tomas.

- Žinosiu žinosiu, - skubiai patikinau jį. Mažiausiai norėjau įeiti su tėčiu už parankės.

Išlipau iš automobilio. Nuėjau į pastatą. Kažkodėl jausmas lyg būčiau psichūškėje. Sienos kraupios salotinės spalvos, grindys iš plytelių. Per visą koridorių aidėjo kaip aš jomis kaukšėjau. Užlipau pagrindiniais laiptais į antrą aukštą, pasukau į dešinę, biški paėjau, vėl į dešinę. Netrukus priėjau 207 kabinetą. 

Užliejo jaudulys. Širdis pradėjo trankytis krūtinėje, sudrėko delnai. Jaudinausi. Bet man nepatiko taip jaustis. Buvau pratusi priimti iššūkius. Beto, jaučiau raminamą Dženiferės buvimą. Kad ir kiek kartų pykomės, ginčydavomės, būdavome viena kitai atrama. Nuspaudžiau rankeną ir atvėriau duris.

Nuryjau seilę. Tai... nežinau kaip apibūdinti. Galbūt pasirodys nieko ypatingo - visi sėdėjo ir šnekučiavosi suoluose manęs net nepastebėdami. Bet man buvo kraupu. Jie visi šneka... vienu metu? Koks ūžesys. Visa klasė iš karto, nepakeliamas triukšmas. Erzelynė. Net ausyse spengia. Ir toks triukšmas dažnai bus? Aš juk pratus prie tylos. Mano klasiokai atrodo net nepastebėjo manęs. Gal durys tyliai atsivėrė. Tik kai žengiau porą žingsnių ir kulniukai paskelbė apie mane, susmigo 20 porų akių nužiūrinėdami mane nuo galvos iki kojų. Atrodė lyg banda norinti mane sudraskyti. Instinktyviai norėjau sprukti, slėptis arba kautis. Sunėriau rankas ant krūtinės. Pasijutau ramiau.
Neilgai. Savo didžiausiam siaubui pamačiau, kad mokytoja dar neatėjo. Kodėl ar nelikau koridoriuje? Dabar tik stypsojau prie lentosi ir viskas. Praėjo pora sekundžių. Klasiokai atrodo susigaudė kas aš. Vaikinų žvilgsniai buvo smalsūs, vertinami, susižavėję. Merginos žvelgė pavydžiai. Bet visi žiūrėjo į mane atsargiai Atsidusau. Lengva nebus, juolab turbūt tėtis papsakojo kuo sergu. Tik viena mergina atrodė ramut ramutėlė. Ji supavosi ant kėdės tuščiame savo suole pačiame gale prie lango. Bet greitai pašoko ir atkaukšėjo su tokio dydžio platformom, kokių net nesu mačius iki manęs.
- Sveika, aš Kalista. Tu turbūt naujokė, Kerolain?
Maktelėjau galva. Dar nebuvau atgavus kalbos. Tačiau galva veikė gerai ir iškart prisiminiau, ką reiškia vardas Kalista. Kažkada skaičiau - "Labai graži, gražiausia". Nepaneigsi. Kalista tikrai buvo žavi. Galėjau lažintis, kad beveik tokia pat kaip aš. Ji turėjo ugninius plaukus. Atrodė lyg turėtų kristi garbanom, bet visa šukuosena buvo suvelta. Aišku specialiai. Ir atrodė gražiai. Jos akys rudos, aukšta, laiba... charizmatiška? Nežinau, niekada nesusigaudžiau jausmuose
- Gal norėtum su manim sėdėti?, - paklausė.
- Gerai. - Nuėjau į Kalistos suolą. Sėėdim... tyla. Po kelių minučių visi atsigauna. Per klasę pereina šnabždesiai.
- Čia ta...
- Ligonė...
- Šizofrenikė...
- Jai rimtai dabar haliucinacijos?
- Įdomu, dabar ką nors regi...
- Nesveika...

Jie galvoja aš negirdžiu? Paskutinis žodis labai įskaudino. Nusprendžiau jiems parodyti. Parodyti save. Gal susipras. Gal ir ne. Bet pabandyti verta. Atsistojau, nuėjau prie lentos, atsisukau į klasiokus ir prabilau:

- Nemanykit, kad negirdžiu, ką jūs šnabždatės. Taip, aš segu liga, sergu šizofrenija. Tačiau tai nereiškia, kad esu kurčia. Kartais labai norėčiau pasiekti žmonių širdis. Norėčiau, kad jūs suprastųumėt jog turintis negalią žmogus yra vertas pagarbos vien už tai, kad jis nepasidavė įvykus nelaimei, kad nepaisant visko jis sugebėjo pakelti akis ir toliau žengti į priekį gyvenimo keliu. Žmogus, patyręs nelaimę, turi praeiti tikrą košmarą bandydamas priimti tai, kas atsitiko, ir stengdamasis susitaikyti su realybe. Man reikia labai daug  psichinių jėgų  ir pastangų vien tam, kad atsikelčiau ryte ir pradėčiau savo dieną. Man reikia labai daug ištvermės ir stiprybės pakelti vidinį skausmą. Aš labai noriu gyventi, o ne egzistuoti. Baisios aplinkinių reakcijos , tarp jų ir jūsų tik dar labiau mane skaudina ir neleidžia toms žaizdoms užgyti. Man reikia palaikymo ir paraginimo, o ne nuvertinimo.  Esu “tokia” tik dėl to, kad atsitiko nelaimė. Aš to neplanavau ir nenorėjau. Taip atsitiko. Juk niekas nėra apdraustas nuo nelaimių. Aš taip pat daug galiu. Aš tiesiog turiu gyventi kiek kitaip.

Aš esu lygiai toks pats žmogus kaip ir visi kiti. Aš taip pat turiu savo talentus, jausmus ir troškimus, svajones. Aš irgi noriu kaip ir visi gyventi. Galų gale, aš kaip ir visi kiti noriu juo džiaugtis Įvykusi liga nereiškia, kad kažkas turi teisę iš manęs tyčiotis ar uždaryti namie.

Aš labai norėčiau, kad žmonės pakeistų savo požiūrį į žmones su psichine ar fizine negalia ir nenuvertintų jų, nežiūrėtų į juos kaip į žemesnio lygio žmones. Nes galbūt kuris nors iš jūsų rytoj gulės ligoninėj paralyžiuotas iki gyvenimo galo.
Baigiau savo prakalbą ir atsidusus išdidžiai grįžau į suolą.
- Stipriai pasakyta, galingai, - vienu metu šnipštelėjo Kalista ir Dženiferė.
- Ir teisingai, - pridūriau. Klasė tylėjo, žiopsojo į mane išvertę akis. Šįkart jau nieko nebesakė. Kaip tik tuo metu įėjo mokytoja.
- Sveiki visi. Ak, matau ir naujokė atėjo. Smagu tave čia matyti, Kerolain. Tikiuosi tau čia patiks.
Linktelėjau galvą, mintyse nesutikdama. Buvo septynios pamokos. Dvi matematikos, biologija, lietuvių, trigonometrija, fizika ir chemija. Visos labai lengvos. Namie jau seniai buvau persiskaičius dešimtos klasės kursą, galėjau išspręsti bet kokį uždavinį, parašyti be klaidų diktantą, išanalizuoti kurinį ir padaryti ko tik užsigeistų mieloji mokytoja.
Praktiškai viską praleidau pro ausis, paišinėjau sasviny žmones, persimesdavau žodžiais su Kalista ar mintimis su Džene. Klasiokai taip pat nebuvo labai dėmesingi. Mažiausiai trys bet kuriuo metu į mane spoksodavo. Nusisukdavo tie, atsisukdavo kiti.
Man pavyko nepastebimai septintos pamokos gale, likus dviem minutėm be garso susidėti daiktus. Vos nuskambėjo skambutis išlėkiau kaip viesulas pro duris ir visu greičiu į lauką. Bet tėtis dar nebuvo atvažiavęs. Pavartojau žodį kurio paprastai nervartoju. O ir klasiokai pradėjo išeidinėti iš pastato. Aš stovėjau prie kelio neramiai žvalgydamasi.
- Viskas bus gerai, - ramino mane Dženė.
- Ne viskas bus blogai, - atšoviau. Atsukau nugarą ir įnirtingai spoksojau į kelią. Net neketinau atsigręžti.
- Atsiprašau... - Išgirdau drovų balsą. Kad ir kaip nenorėjau, atsisukau. Prieš mane stovėjo vaikinas kurį jau mačiau klasėje. Aukštas, brunetas, rudom akim. - Aš Vėjas.
- Keistas vardas, - leptelėjau.
- Tavo irgi neįprastas, - nusijuokė jis. Net nešyptelėjau. - Žinai, man tavo kalba padarė įspūdį. Tikrai atsiprašau už klasiokų elgesį. Jie tikrai labai bjauriai elgėsi. Pasisekė, kad sėdi su Kalista. Ji nedažnai ką nors priglaudžia po savo sparneliu, ir jeigu nebūtum išrėžus kalbos, būtų tave užstojus.
- Aš galiu pati susitvarkyti, - vis dar buvau šalta.
- Žinoma žinoma, - vėl nusijuokė. Jis jau pradėjo erzinti. Bet staiga juokas nutrūko ir labai rimtai paklausė manęs - Svarsčiau gal... ėėė... norėtum su manim kur nors nueiti? - Nudelbė akis.
Aš apstulbau. Jis durnas? Aš gi ligonė. Debiiiilas. Tai jau ne, niekur aš su juo neisiu. Galbūt su Kalista ir sutarsiu, bet jau su bernais aš niekur nesitasysiu.
- Gi pati neseniai svaigai apie vaikiną, - priminė Dženė.
- Ne, - atsakiau, - tai tu man prikaišiojai, kad aš niekada nesusirasiu vaikino, aš išvis nesakiau, kad jo noriu. - Spoksojau į gyvatvorę kur stovėjo Dženė.
Vėjas pasekė mano žvilgsnį, bet nieko nepamatęs sumišo.
- Ten kas nors buvo? - paklausė.
Nusikeikiau.
- Nekreipk dėmesio. Niekur aš su tavim neisiu. Nesitąsau ir nesitąsysiu su bernais. Iki.
Ačiū Dievui kaip tik atvažiavo Tomas. Su palengvėjimu įsėdau į automobilį ir nuvažiavom palikę Vėją stovėti be žado prie kelio.
- Tai kaip pirmoji diena? - Paklausė tėtis.
Visą laiką kai žiūrėdavau filmus ir tėvai paklausdavo kaip sekėsi mokykloje vaikų, jie atsakydavo, kad gerai ir nueidavo į savo kambarį. Galvojau, kad man taip nebus jeigu lankysiu mokyklą. Viską išsamiai papasakosiu.
- Gerai.


____________________________________________


Nesijaudinkit, jokių reikalų su vaikinais ji neturės.


P.S. Greitai veikėjų foto. Jau šiandien. :)

P.P.S. Nežinau kodėl čia taip keistai raidės susidėliojo ir tas baltas fonas ant jų...
____________________________________________

Birželio 4, penktadienis

Ramiausiai skaičiau knygą, Dženiferė žiopsojo pro langą, kai staiga įlėkė Psichė Barbė. Kaip viesulas trim žingsniais atsidūrė prie manęs ir kol aš apstulbusi spoksojau, gerai atsivėdėjusi trenkė man antausį.

- Už ką? - Šiek tiek įsižeidus paklausiau. Aš greit traumuota liksiu visu kūnu. Ranka, dabar skruostas. Degė.

- Už tai, ką padarei Kristianui, - šaltai atsakė Rouzė.

- Juk žinai, kad aš to negaliu kontroliuoti. Jeigu nori gali man dar kartą trenkti, bet nieko nepakeisi.

Tyli.

- Ir įdomu ką darysi kai tai pasikartos arba atsitiks kas nors panašaus? - Erzindama paklausiau.

- Užmušiu tave. - Šaltakraujiškumas išgaravo. - Ir keiskis, jei nenori būti uždaryta į beprotnamį.

Išlėkė. O aš žiopsojau jai pavymui. Žado netekau, kad net skruosto nebeskaudėjo. Keistis? Ji pasakė keistis? Pala, gal aš blogai išgirdau.

- Džene, ji tikrai sakė man keistis?

- Aha, - atsakė nėmaž nesujaudinta ką tik įvykusio spektaklio.

Aš buvau šoke. Psichė visiška. Kaip aš galiu keistis? Juk tai jie, tie kiti žmonės laiko mano gyvenimo momentus savo rankose. Net Dženė, mano vaizduotės vaisius jau šešrius metus kontroliuoja mane. Ką ji mano taip pasakiusi? Aš vistiek neklausysiu. Jie manęs nepažįsta ir nebūsiu tuo kuo jie nori, kad būčiau. Nebūsiu gerutė mergytė uždaryta psichūškėje.

Pati sau papurčiau galvą. Tai jau tampa įpročiu. Ką jie mano suprantą? Aš tik klausimas į kurį jie niekada neatsakys. Kita vertus, jeigu neparodysiu atsakymo, jie niekada nesusipras. 

Jie turi viską gyvenime, stovi kur nori. Turi šeimą kuri nežiūri į juos lyg norėtų atsikratyti, turi savo gyvenimo porą, turi... jie turi gyvenimą. Kurio aš neturiu.

Keistis? Pati sau karčiai nusijuokiau. Tarsi tai būtų įmanoma. Galėčiau gerti vaistus, bet jei net Dženės nebūtų, nemokėčiau gyventi. Aš pamiršau. Kaži, ar galima vėl išmokti. Nežinočiau ką sakyti susitikus kaimyną. Išvis nežinočiau kaip elgtis su žmonėmis. Buvau pratus tik prie savęs. Šeima... jeigu tai buvo galima pavadinti šeima, manęs nemėgo. Na taip, Lilija ir Tomas elgdavosi su manimi švelniai, bet tik todėl, nes bijodavo, kad neiškrėsčiau ko nors jiems pasakius man šiurkštesnį žodį. Jie norėtų, aš žinau, kad labai norėtų mane įkišt į beprotnamį. Bet mes kilminga, pagarbos verta šeima. Mano tėvai pernelyg bijo, ką apie juos pasakytų spauda. Turbūt kai svarsto šią galimybę jiems prieš akis stoja antraštės "Kaip beširdžiai tėvai pasielgė su vargše dukrele..." ir pnš. Todėl jie negali manęs išmesti.

Kaip jie gali norėti, kad aš pasikeisčiau, jeigu patys lieka tokie patys? Jie mato tik kaip aš valgau, miegu, skaitau, vaikštau po lauką. Jie manęs nepažįsta, net neįtaria, kad aš kitur.

Staiga susimąsčiau, kad galbūt kartais šizofrenija nėra blogai. Taip, aš girdžiu ir matau ko nėra. Tačiau kartu patiriu tai, ko jie niekada nepatirs. Esu vaikščiojus po kosmosą, stovėjus mėnulyje, nardžius su rykliais, girdėjus vėjo šnabždesius. To jie niekada nepadarys. O aš padariau. Tai nebuvo tikra, bet pojūčiai tokie tikroviški, kad atsisakau tikėti, jog tai tik mano įsivaizdavimas.

Jie bando mane įtikinėti, kad vaistai yra gerai. Kartais aš iš tikrųjų pasiduodu, kartais net savo noru, bet iki galo atsisakyti Dženės jie manęs neprivers. Jie manęs nepalauš. Tol, kol aš žinau kas esu. Ir vieną dieną aš jiems parodysiu. Vieną dieną laikysiu savo gyvenimo momentus savo rankose. Kol kas net pati tuo netikiu, juk tai jie kontroliuoja mano gyvenimą, bet kada nors tikrai. Kada nors išmoksiu sugyventi su Džene. Prabėgo jau šešeri metai kaip aš su ja, galbūt praeis dar dešimt, kol išmoksim dirbti kartu. Bet išmoksim.

Kada nors aš rasiu savo vietą pasaulyje.

Lyja.

______________________________________________________

Vakarienė. Visi tylėdami valgome. Tomas kažkaip nerangiai pasimuisto. Pakeliu akis. Jis susižvalgo su Lilija. Ji "nepastebimai" linkteli. Tomas atsikrenkščia tada atsisukęs taria:

- Kerolain, tu visą gyvenimą buvai uždaryta šiuose namuose. Suprantame, kad tai dėl ligos. Vedėm tave pas psichologus, davėm vaistų, bet tai nepadeda. Pagavojom, kad galbūt tau laikas pabūti tarp bendraamžių taigi... - Tomas giliai įkvėpė, aš irgi. - Užrašėm tave į vasarinę mokyklą.

Iškvėpiau.

Birželio 3, ketvirtadienis

______________________________________________________________

Jei jau skaitote, tapkite sekėjais. :) Turiu tokį mini planą ir man reikia, kad prisijungtumėt, ir parodytumėt, jog skaitot. :) Labai labai.

Dar įdėjau muzikos. Ji liūdna. Bet tokia ir turi būti nuotaika skaitant šią istoriją. Nes čia laimingos pabaigos nebus. Ne.

______________________________________________________________

Pramerkiau akis. Norėjau atsisėsti tačiau vos pasirėmiau kaire ranka suklykiau iš skausmo. Visa aptvarstyta. Žiopsojau išpūtus akis. Kas vakar buvo? Neturėjau nė menkiausio supratimo.

- Pažadėk, kad nerėksi ir papasakosiu, - pasakė ant lovos atsisėdus Dženiferė.

Linktelėjau. Nieko aš jai nežadėsiu. Žodžiu ar krauju, nesvarbu. Bet ji vistiek papasakojo. Aš išklausiau ramiai. Iki galo.

- Supranti, tau su juo nėra šansų, o mes abi nenorim, kad Barbė turėtų su juo reikalų, - reikšmingai pažvelgė į mane.

- Kokių šansų, nevisprote tu?! Maniau aš čia vienintelė psichopatė, o pasirodo ne!

- Bet kad nekiltų pagunda vistiek gerai, kad jį paklaidinom, a? - Vyptelėjo Dženė. Svarsčiau ar galėčiau ją paimti už kaklo ir ar jeigu stipriai smogčiau į sieną ar lūžtu kaulai.

- Šūdą tu gerai padarei, - išspaudžiau.

- Ei, žinau ką tau reikia daryti! - Džiaugsmingai sušuku Dženė atrodo nepaisydama, kad aš kunkuliuoju iš įtužio. - Tau reikėtų rašyti dienoraštį. Taip jeigų ką nors pamirštum galėtum perskaityti ką tą dieną parašei ir prisiminti.

- Gal ir nebloga mintis, - sutikau. Pyktis biški nuslūgo. - Tik iš kur gauti sąvinį?

- Eime, pasikuisim tavo tėčio darbo kambary. Pas jį gi pilna visokių lapų, blonknotų, sąsvinių.

Patyliukais ten nusėlinom. Ačiū Dievui Tomo nebuvo. Pradėjau kuistis. Vienoj spintelėj radau šūsnį užrašų... nesiverčia vadinti knygučių. Tai knygos. Buvo daug gražių. Kilnojau tai vieną tai kitą, visos atrodė puikios. Kai paklausiau Dženės ką mano, ji kaip visąlaik nepadėjo.

- Visos fainos.

Po ilgų svarstymų ir svyravimų išsirinkau vieną. Tai buvo tamsiai raudonos spalvos, zomša išmušta knyga. Nugarėlė sidabrinė. Dar buvo mažas langelis viršuj įrėmintas sidabro rėmeliais skirtas įrašyti pavadinimui.

- Įrašyk, įrašyk!

- Ne. Dar ne. Kol kas nesugalvoju pavadinimo. O dabar nenoriu rašyti "mano dienoraštis" ar panašiai. Skamba banaliai. - Pasakiau tai tokiu balsu, kad net Dženiferė neprieštaravo.

- Kaip nori. - Teatsakė.

Bet labiausiai mane nustebino lapai. Nebuvo paprasti popieriniai. Tai buvo tikras, sunkus pergamentas. Ant tokio senovėje rašydavo. Pasiėmiau knygą ir grįžau į kambarį. Nusprendžiau aprašinėti įvykius nuo vasaros. Kas buvo birželio 1-ą prisiminiau, o 2-ą dar kartą su smulkmenomis papsakojo Dženiferė. Griežiau dantimis.

Viską užrašius atsidusau. Atėjo laikas daryti kai ką labai nemalonaus. Taip, ieškoti Kristiano.

Nuėjau į labirintą. Daugiausia klioviausi nuojauta bet ir nesilioviau šūkauti jo vardo. Tikėjausi rasti prie fontano. Ir radau. Jetau, vargšelis. Miegojo ant grindų, drabužius buvo išsipurvinęs. Aišku alkanas. Papurčiau už peties. Prasimerkė, bet atrodė lyg apsvaigęs.

- Kelkis.

Šiaip ne taip atsistojo. Pasirėmė man į petį. Rėmėsi vos ne visu svoriu, bet nors ir atrodžiau gležna, buvau stipri. Nuklibinkščiavom namo. Nuvedžiau į virtuvę. Prisakiau Violetai jį gerai pavalgydinti ir paskui pranešti Lilijai. Kai Violeta paklausė kas atsitiko, aš sukaupusi visas jėgas ir dėdamasi abejinga atsakiau:

- Pasiklydo labirinte. Gal ėjo apkarpyti ar ką...

Niekada nebuvau melagė, bet Violeta buvo tokia susijaudinus, kad neatkreipė dėmesio į isterišką gaidelę mano balse.

Vakare pradėjo lyti. Nesmarkiai. Tik krapnojo. Mėgau jodinėti per lietų. Taip, turėjom ir kelis arklius. Manoji buvo vardu Sakura. Ji visa visa balta. Kaip sniegas. Kažkodėl man į ją žiūrint galvoje iškildavo Japonijos sakurų vaizdai, nors niekada nesu jų mačiusi. Galų gale ir savo kumelę šitaip pavadinau.

Pasakiau Lilijai kur einu. Ji neprieštaravo. Žinojo mano įprotį.

Sakura mane pasitiko tyliai žvengdama. Paglosčiau jai snukį ir priglaudžiau prie savo skruosto. Tada uždėjau balną ir pati užsėdau. Išjojau. 

Jojau per sodą. Galų gale išjojau iš jo. Pasileidau per laukus. Kilometrų kilometrai minkštos, šlapios, gaiviai kvepiančios žolės. Buvo šiek tiek nemalonu jausti kaip kratausi, bet tai buvo niekis palyginus su malonumu. Lėkiau, vėjas taršė plaukus, Sakura lėkė kartu su juo.

Skrendu? Kartais iš tikrųjų atrodė, kad taip ir yra.