Birželio 18, penktadienis

Nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo triuškinantis nusikaltimo tyrimas. Tiesiog šluojantis viską iš kelio. Paklausit nuo ko pradėjau? Kaip čia suformulavus...

- Violeta, kur pienas?! Išvis, kur mano sausi pusryčiai?!

- Čia, vaikeli, spintelėj po kaire puse.

- Ai va. Gerai, radau, ačiū.

Pasiėmus savo bliūdelį su neaiškiai suplaktu marmalu, užlipau į viršų, ant nosies užsirioglinau nerd'us (kad solidžiau atrodyčiau). Dabar dar reiktų cigaretės, bet ai, tiek tos. Beliko įjungti savo galvelę. 

Beje, nusiploviau nuo šūlės. Pasakiau, kad pilvą skauda. Patikėjo. Nemanau, kad tėvams išvis rūpėjo.

Gerai, susikaupk, mąstyk, Kere, mąstyk. Reikia nuvykti į nusikaltimo vietą. Galbūt aš pastebėsiu kažką, ką mentai pražiopsojo. Iš kur žinau kur tai įvyko? Vakar iškvočiau.

Tiesą sakant, tai nykoka vieta. Lyg ir skersgatvis ar panašiai. Na kaip filmukuose būna, gale siena. Nelabai moku paaiškinti. Aplinkui nebuvo labai daug vietų kur galėtum kažką rasti. Gale, prie sienos stovėjo konteineris. Žvilgtelėjau vidun - tuščias. Be abejo mentai jau viską iššniukštinėjo. Pakilnojau šalia gulinčias dėžes. Kažkokia nesąmonė. Kur paslaptingi ženklai, užuominos ar KAŽKAS, kaip būna filmuose? Kodėl aš nerandu už ko užsikabinti? Kodėl niekas man nepadeda rasti Vėjo žudiko? Kur po galais teisingumas?

Juk negalėjau žinoti, kad labai greitai paaiškės žiauri tiesa.

Iš to pykčio paėmiau akmenį, dydžio sulig mano plaštaka ir nesitaikiusi mečiau į plytų sieną. Pasigirdo kitoks garsas. Toks garsas būna tik tada, kai pabaladoji į tuščiavidurį daiktą. Lėtai priėjau ir dar kartą su akmeniu gerai pastuksenau į tą plytą, į kurią jis ir atsitrenkė.

Tikrai, ir vėl tas garsas. Apsižiūrėjau ar nerasiu daikto, su kuriuo galėčiau iškrapštyti plytą. Tuščia. Atsidusau ir supratau, kad teks paaukoti savo nagus. Pradėjau krapštyti, vis įnirtingiau ir įnirtingiau.

- Velnias! - nulūžo nagas.

Pirštus nusibraižiau iki kraujo, bet nepasidaviau. Galų gale plyta per du centimetrus išsikišo. Och, pagaliau. Dabar jau lengvai išėmiau ją iš sienos. Taip, kaip ir galvojau, ji buvo tuščiavidurė. Ir ten gulėjo...

Peilis su apkrešėjusiu krauju. Atsitiktinumas? Likimas? Kas žino. Bet...O Dieve. Negali būti. Negi aš tikrai radau Vėjo žudiko žudymo įrankį? Gal dalyvauju fantastiniame filme? Arba laidoj, kur išdūrinėja. Nejučia žvilgsniu nuslydau viskuo ką tik galėjau matyti, bet kamerų nesimatė. Vadinasi tai tikra.

O gal vis dėlto siaubo filmas? 

Gerai, dabar skubam į miliciją.

Nubėgus ten viską papasakojau. Kapitonas stebėjosi, tokiomis radimo aplinkybėmis ir aišku pareiškė, kad tai visai nebūtinai turi būti žudiko ginklas, bet jie būtinai ištirs. Paliepė man eiti namo, o rytoj praneš ką sužinoję.

- Beje, stengiausi ginklą liesti kuo mažiau, bet ten gali būti ir mano pirštų atspaudų.

- Taip, žinoma, suprantu.

Atsisveikinom ir aš patraukiau atsiimti man tikrai priklaususios lazanijos už šiandien nuveiktą, - nežinia gerą, ar ne, - tačiau žygdarbį.

Birželio 17, ketvirtadienis

Visa diena buvo vangi. Vangiai iššliaužiau iš lovos. Vangiai nukėblinau į mokyklą. Atmosfera buvo vangi. Visi prislėgti, dar neatsigavę, lyg negalėtų patikėti, kad paskutinis suolas vidurinėje eilėje tuščias. Dabar yra ir liks.

- Pagerbkime Vėją tylos minute. - Išgirdau auklėtojos balsą.

Vienu metu vienodai čiūžtelėjo per grindis kėdės. Visi klasiokai atsistojo. Nutilom. Ir ne minutei. Laikas man buvo praradęs reikšmę, bet girdėdama laikrodžio tiksėjimą, paskaičiavau, kad prastovėjom apie septynias minutes. Nesistebėjau. Vėjas vertas to.

- Ką dabar darysim? - Pavargusiu balsu paklausė manęs Kalista kai atsisėdom ir perbraukė ranka per plaukus. Akys raudonos kaip triušio, užverktos. Paakiai juodi. Veidas išbalęs. Turbūt ir aš neatrodžiau negeriau nei ji.

- Aš bandysiu išsiaiškinti to kaltininką.

- Ir kaip žadi tai padaryti? - Kandžiai pasiteiravo draugė.

- Nežinau. Reikia rasti siūlo galą, o po to kaip nors atkasiu. Turbūt po pamokų eisiu pasiteirauti mentų.

- Žinau, kad viską darai viena, taigi nesisiūlau padėti, bet jeigu ką, žinai kur mane rasti.

- Taip. - Linktelėjau. Neketinau judinti Kalistos. Žinoma būtų drąsiau ir smagiau (ha ha ha) veikti kartu, bet jai reikia atsigauti.

Kaip tariau, taip ir padariau - po pamokų nuėjau pas mentus. Apsimečiau Vėjo pussesere. Kvočiau tuos vyrukus kaip įgudęs viduramžių inkvizitorius, bet nieko naudingo nepešiau. Nusikaltėlis sudirbo švariai. Labai švariai. Ginklo nerasta, jokių plaukų, nuorūkų ar kitų daiktų kuriuos galėjo turėti žmogžudys taip pat nerasta. Visiškai nėra už ko užsikabinti. Tik nustatyta, kad Vėją nudūrė su peiliu.

Paprašiau, kad parodytų lavoną. Iš pradžių neleido, bet aš prašiau kaip atkaklus prekybos agentas, taigi jie nusileido.

Kai pamačiau, man pasidarė bloga, bet šiaip ne taip išsilaikiau. Netgi sugebėjau nustatyti savo veide šaltą ir bereikšmę išraišką.

- Kad ir kas tai padarė, padarė labai... kruopščiai. Dūrė į patį širdies centrą. - Pasakė man policininkas kurį jau spėjau pakrikštyti Kapitonu. Sutinku, nelabai originalu, tačiau tingėjau galvoti kažką įspūdingesnio.

- Aišku.

Na nebuvo šlykštu ar panašiai, kraujas neabejoju kruopščiai nuvalytas, tiesiog mane nustebino, koks Vėjas atrodo dabar. Netekęs spalvos. Baltas baltas kaip sniegas. Šaltas šaltas kaip ledas. O blausioje mėlynoje šviesoje jis atrodė dar keisčiau. Akys užmerktos. Švelniai apvedžiau pirštu jo žaizdą. Ovali. Sukrešėjęs kraujas aplink ją. Nusipurčiau.

Nieko neradusi pas Kapitoną, grįžau namo. Visos mano viltys žlugo. Nebežinau ką toliau daryti. Suknisti mentai.

- Tu juk žinai atsakymą, - pasakė man Dženiferė.

- Meluoji.

- Meluoji, kad aš meluoju.

- Tu čia man nemeluok, kad nemeluodama tau meluoju.

- Tik nereikia. Kai baigsi man meluodama, jog nemeluoji, kad man meluoji meluoti, tada ir pakalbėsim.

- Tu suknista melage! Kai baigsi man meluoti, kad aš meluoju, jog tu nemeluodama man meluoji, kad aš meluoju, tada ir pažiūrėsim.

- Eik tu sau su tokiais sakiniais, - pratrūko juokais Dženė. - Bet aš rimtai. Pasuk galvą, tu tikrai žinai kur eiti.

- Sunku mąstyti. - Pasirėmiau rankomis ir atsidusau. - Slidus Žaltys, nieko taip nebus, einu pasidaryti sumuštinį.

Birželio 16, trečiadienis

Saldžiai miegu, devintą sapną sapnuoju, seilės per pagalvę teka, ir tik girgžt! - durys. Kas gi ten? Vaiduoklis, giltinė ar velnias? Ogi ir tas, ir anas ir dar trečias, nes čia iš pat labo ryto atsibeldė Lilija.

Per šimtąją sekundės dalelę iš karto sugalvojau klausimą: ko jai čia reikia? Gal kartais vėl pradėjo tas savo "Tai yra sveika!" dienas? Buvo čia sumaniusi: keltis ne vėliau aštuntą valandą, tada bėgiojimas, pusryčiams ten kažkokie vaisiai. ir t.t. Man tai nesvarbu, tegul daro ką nori su savim, bet svarbiausia, kad ir mane įtraukė.

- Kelkis, greitai! - Šūktelėjo ji ir papurtė mane. Aš tik dar labiau į kamuoliuką susitraukiau.

- Ko čia isterikuoji? Pasikorė gal kas?

- Nejuokauk taip žiauriai.

- Nu nesijaudink, gi aa... aaa... - nebegalėjau pabaigti sakinio kai pamačiau, kokia Lilija išbalusi. - Kas atsitiko? - Rimtai paklausiau.

- Imk. - Padavė man raminamųjų tablečių buteliuką.

- Kam man jos?

- Prireiks. Aš šiandien ryte jau kelias išgėriau.

- Na tai sakyk kas atsitiko.

- Pameni, prieš kelias sekundes juokaudama klausei ar kas nepasikorė? Taigi... ne. Bet... atsitiko kai kas panašaus.

- Kaip tai? Kažkas mirė? Jetau, sakyk greičiau kas yra! - Dabar jau ir aš sėdėjau išbalusi, greičiausiai labiau už Lili.

- Nužudytas... - Lilijos balsas drebėjo, smarkiai drebėjo.

- Kas?! Sakyk kas!

- Manau tu žinai kas, - įsiliejo į pokalbį trečias balsas. Dženiferės.

- Vėjas, - abi su Lilija kartu pasakė. Tik Lilija tai pasakė su skausmu balse, garsiai, o Dženiferė tyliai pašnibždomis.

Aš nieko nesakiau. Tik pakreipiau galvą lyg norėdama pamatyti ant šono gulintį daiktą. Išpūčiau akis. Jaučiausi tarsi padaryta iš stiklo. O dabar mane kažkas netyčia numetė. Numetė nuo neaukštos vietos, aš beveik nesudužau. Beveik. Bet vis tiek viena vieta atskilo. Ir netgi be to mažo gabalėlio aš jau sugadinta. Jau nebe pilnavertė. Nesijaučiu tokia. Dūžt.

Dienoraštyje daug nerašiau apie savo bendravimą su Vėju. Ir nors mes buvom pažįstami neilgai, atrodo vos kelias dienas, tas užsimezgęs ryšys buvo daugiau nei draugystė. Kažkur lyg ir minėjau - jis buvo mano sielos brolis. Toks žmogus kuriam nestatai jokių sienų, kuris palaiko tavo net pačias beprotiškiausias mintis, kuris atspėja kai tu džiaugiesi, paskambina kaip tik tada kai tau liūdna, nors nieko nesakai, atspėja ką nori pasakyti iš pusės žodžio.

Staiga suskaudo širdutę, kai supratau, kiek brangių dienų praradau tiesiog pykdama ant jo už tą kvailą bučinį. Tai taip kvaila. O dabar nebegalėsiu su juo kalbėtis. Negalėsiu net atsiprašyti.

Mane apimė neviltis. Ašaros dusina. Negaliu kvėpuoti. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Kodėl dabar, sėdėdama viena ant lovos kai Lilija išėjo, nebemoku išreikšti jausmų popieriui? Kur dingo žodžiai? Atrodo temoku piešti klaustukus.

Staiga suvokiau, kad kai ko nežinau. Greitai nusileidau į apačią ir susiradau Liliją.

- Kas tai padarė?

- Kol kas nežinoma. Policija tiria nusikaltimą.

Kol jie ištirs ir pasaulio pabaiga ateis. Pabandysiu išsiaiškinti pati.

Atsakymo toli ieškoti nereikėjo.

Birželio 15, antradienis

____________________________________________

Neatsiprašinėsiu. Nesiruošiu čia prieš kažką žemintis, nieko nepadariau. Tik pasakau, kad šią istoriją baigsiu. Nes taip turi būti.

P.S. Šis įrašas bus nelabai įdomus, bet kitam galėsit sėdėt visi pakraupę.

_______________________________________________

Šiandien viskas vyko labai... keistai.

- Artėja kažkas negero... - Šiandien ryte man pareiškė Dženė.

- Tu kažką sumaniusi? - Įtartinai paklausiau.

- Ne, ne aš... Kažkas atsitiks. Tik nežinau - tau ar pati kažką negero padarysi, o galbūt aplinkiniams kažkas gresia.

- Sakai? - Sunerimau. Dženiferė taip pat yra mano nuojauta. Kuri veik niekada neklysta. Tikrai sunerimau.

Šiandien nerealiai šalta. Aš neįsivaizduoju kaip per vieną naktį galėjo šitaip atšalti. Atrodo tik vakar buvo 30 laipsnių ir aš dvėsiau iš karščio, o dabar jau nukrito iki 10 ir aš šalu.

Eidama į mokyklą bliuskutę pakeičiau megztuku, o šortus džinsais. Kol Tomas vežė mane į mokyklą, o Dženė sėdėjo šalia, aš mąsčiau apie jos žodžius, bet nieko gero neišmąsčiau. Mokykloje taip pat nieko įdomaus neįvyko. Viskas prasidėjo kai grįžau namo. Tiesa, tai tebuvo įžanga prieš žiauriausią dalį.

- Kas čia? - Paklausė Lilija vos tik peržengiau namų slenkstį.

- Kur?

- Neapsimetinėk, pati žinai!

- Nu nežin... - O tada atsisukau ir pažvelgiau ką Lili turi rankoje. - Šūdas! - Nusikeikiau.

- Tai jau tikrai, kad šūdas, nes už tai tau gresia mėnesis namų arešto, - tarė mieloji mamutė ir pamosavo man prieš nosį mano cigaretėmis. - O jei dar kartą pamatysiu ką nors panašaus, tu turėsi labai, labai daug bėdos. -

Taip tarusi Lilija stipriai metė cizų pakelį į žemę ir dar gerai pamindė.

- Ahaaa... - Abejingai nutęsiau. Man buvo absoliučiai dalampački kiek ji čia dar rėks, tik norėjau išsiaiškinti kas mane įskundė. Ir jau nutuokiau kas. Bet staiga mano smegenis pasiekė kažkaip pro ausis prasprūdęs faktas. - Pala. Tai tipo aš visą mėnesį negalėsiu išeiti iš namų? - Dramatiškai paklausiau ir dar akim suklapsėjau. Kokia nesąmonė. O aš dar galvojau, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.

- Taip. Galbūt pasimokysi.

- Bet aš nerūkau! - beviltiškai šūktelėjau.

- Tai kaip paaiškinsi šitai? - Lili mostelėjo ranka į sumindytas cigaretes. Į tai nieko negalėjau nieko atsakyti. Juk nepaaiškinsi mamai, kad tau užeina noras parūkyti vieną kartą, o tas vienas kartas dar nėra priklausomybė.

- Na gerai. - Nusileidau.

Greitai užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir atsistojus prie Barbės durų staigiai atidariau. Rouzė gulėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Išgirdusi trinktėjimą pakėlė galvą ir pamatė į mane.

- A, čia tu. Ko nori?

- Tu sumauta debile, kaip galėjai mane įskųsti mamai?

- O kodėl ne? - Šyptelėjo ji.

- Taigi... Dėl Dievo, mes gi seserys!

- Tu man ne sesuo, padugne.

Šito aš nebegalėjau tverti. Išbėgau iš kambario. "Gal ji ir teisi", - pagalvojau klestelėjusi ant savo lovos. 

- Kerolain!

- Jėzau, ko dabar prisidirbau. - Atsidusau ir nusileidau į apačią.

- Tau siuntinys, - ištiesė man Lilija nedidelį, stačiakampio formos paketą. Nusinešiau atgal į kambarį ir atplėšiau. Ten buvo kasetė.

- Samara, ūūūū, tau gyventi liko septynios dienos... - pradėjo ūkti Dženė.

- Baik, - sukikenau. Nuėjau į svetainę ir paleidau vaizdajuostę.

Ar ji ir nulėmė tai? Jeigu nebūčiau gavusi vaizdajuostės, ar tai nebūtų atsitikę? Jeigu nebūčiau pamačiusi joje įrašytų vaizdų? Klausiu to savęs kiekvieną dieną. Ir nemanau, kad kada nors rasiu atsakymą.

Birželio 14, pirmadienis

_______________________________________

Kritikoje nėra nė krislelio meilės: kritikuojant niekas negerėja. Kritikos prigimtis - pakenkti kritikuojamam asmeniui arba sukelti jam nesaugumą ir abejonių.

Karen Casey

_____________________________________________

Nusprendžiau vis dėl to eiti į mokyklą. Dėjau aš ant visų, tie visi man negadins gyvenimo. Taigi ryžtingai atsikėliau ir susitvarkiusi patraukiau į mokyklą. Lilija nenustebo, ar bent jau to neparodė.

Atsisėdus savo suole vangiai sūpavausi ant kėdės. Įėjęs Vėjas bandė pagauti mano žvilgsnį, bet aš įnirtingai spoksojau pro langą. Po kiek laiko šalia manęs atsisėdo Kalista.

- Labas, - pasisveikino.

- Sveika.

Nenorėjau ir nebūsiu su Kalista šiurkšti. Ne ji man nusikalto.

- Girdėjai naujausius gandus?

- Gandus? Apie ką gi? - Susidomėjau.

- Aišku, apie tave. - Ji nusijuokė.

- Rimtai? Ką sako? Kas sako? Kada sako?

- Šiandien prieš pamokas. Evė. Visiems. Kad tu rūkai.

Aš bukai spoksojau į Kalistą.

- Ji? Kas aš rūkau?

- Na taip, ji skiedžia, kad vakar pirkai iš jos cigarečių. Bet kai tokiu tonu prakalbai, tai nusprendžiau, kad tik trina lazankes, kaip galvojau ir iš pradžių.

Sekundę mąsčiau ar sakyti draugužei tiesą. Nėėė... Paskui ji mane aprėks, o aš to visai nenoriu.

- Žinoma, pučia arabus. Aš rūkau? Pf. - Purkštavau.

- Tai gal sumušam?

- Kąą? Tu rimtai? - Išpūčiau akis.

- Aha, aš irgi jau seniai apie tai svajoju, - palinko prie mūsų Kristina, sėdinti gretimame suole. - Tau tik palaikyt tereikės. Nėra ji jau tokia stipri.

- Na nežinau, nežinau... Be to, ji gi sakė turi šaiką, tai mums paskui riesta bus.

- Velnias, tikrai. Buvau pamiršus. - Sutiko Kalista. - Po velniais. - Dar kartą nusikeikė.

Tyliai atsidusau. Ačiū Dievui, kad viskas taip lengvai išsisprendė. Visiškai nenorėjau mušti Evės, nes ji sakė tiesą, nors to ir nepripažinau.

Su Vėju nekalbėjau. Pasibaigus pamokoms nenorėjau važiuoti namo. Nusprendžiau nueiti į parką, kurio aš vis dar nelaikiau nusipelniusiu savo pavadinimo. Norint patekti į jį, reikėjo lipti kalneliu. Jis nebuvo labai didelis, bet ilgas. Pradžioj kalnelio pastebėjau sraigę. Kiek supratau ji šliaužia į viršūnę. Piršto galiuku paliečiau jos "ragus". Sraigė sutraukė juos. Šyptelėjau ir patraukiau toliau.

Parke buvo daug suoliukų. Pastebėjau keturis sustatytus ratu. Ant vieno sėdėjo kažkoks vaikinas Atrodo jis ruošė namų darbus. Mane jis kažkuo patraukė. Nuėjau ir atsisėdau prieš jį ant kito suoliuko. Vaikinas metė trumpą žvilgsnį man, apžiūrėjo. Tada vėl palinko prie savo sąsiuvinio. Man tas žvilgsnis ir veiksmas pasirodė lyg kokie... iššaukiantys? Nežinau. Bet pati išsitraukiau savo namų darbus ir irgi pradėjau ruošti. Tada jis pradėjo įnirtingiau rašyti. Aš neatsilikau.

Vaikinuko telefonas pyptelėjo. Kažkas jam parašė. Jis pradėjo atrašinėti, bet žiūrėdamas į knygą ir slapčia šnairuodamas į mane. Vadinasi nematė ką rašė, bet lažinuosi, kad be klaidų.. Ak šitaip? Gerai. Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau maigyti sms. Pas mane touch screen, taigi nelabai pavyko rašyti be klaidų. Išėjo kažkas panašaus į: Kčą vehli! Turėjo būti ką veiki. Ai nesvarbu. Svarbu, kad jis matė.

Jis demonstratyviai atsiraitojo švarko rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį. O ką aš turiu? Velnias, neturiu laikrodžio. Ammm... Ne nu. Nesąmonė. Mes čia rungtyniaujam ar ką? Įvertinau visą padėties komiškumą ir pradėjau juoktis. Geriau vėliau nei niekada.

Delnais tvojau sau per šlaunis iš juoko. Blemba, čia tai geras. Žmogas sėdintis priešais dar laikėsi, bet mačiau, jog ir jo lūpos virpa. Po kelių sekundžių jis neišlaikė ir irgi pradėjo nesuvaldomai juoktis. Ir taip mes sėdėjom ir žvengėm gal kelias minutes. Vos biški apsiramindavom iš karto vėl užeidavo juoko priepuolis. Galų gale įstengiau pasakyti:

- Kerolain.

- Bendžeminas. Benas.

Birželio 13, sekmadienis

________________________________________

Man anie įrašai NEPATIKO. Todėl ištryniau juos. Nes ten buvau VERČIAMA rašyti, o šį įrašą rašiau savo noru. Todėl manau jis geras.

Ir įjungiau komentarus, nes kažkaip nejauku darosi be jų. Bet jei bus visokie "kada kitas įrašas" IŠKARTO išjungiu. Aišku?

Viskas.
________________________________________

Pirma mintis atsibudus: "Noriu kavos ir cigarečių". Atsikėlusi nusileidau į apačią ir išsiviriau Nescafe 3 in 1 . Gerai, kavos gavau. Pamažu ją gurkšnodama svarsčiau iš kur gauti cigarečių.

Ne, šiaip nerūkau. Bet kelis kartus per metus man užeidavo toks noras parūkyti. Ir visą dieną jis mane kankindavo. Ir visą dieną aš negaudavau parūkyti. Bet dabar gal ir pavyktų. Na žinoma, aš nepilnametė, man rugpjūtį tik septyniolika sueis. Padirbto asmens pažymėjimo neturiu. Gaučiau, bet ilgai užtruktų, o ryt cigarečių nebenorėsiu.

Bet kažkas tikrai pažįsta žmogų, kuris nelegaliai pardavinėja cigaretes. O aš turiu pažinoti tą "kažką". Na ne tiek jau daug tų pažįstamų ir turiu... Kalista už visus kenkėjiškus dalykus yra prieš, išskyrus gėrimą. Vėjas taip pat. Džėjus tuoj pat sugalvotų, kad aš jam turėčiau atsilyginti kaip nors, ir numanau kaip... Tėvai nerūko, Rouzė irgi. Šūdas bliamba. Nors, yra vienas žmogus...

Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau numerį. Kalista buvo davusi visų klasiokų numerius ir dar kai kurių žmonių iš mokyklos.

- Alio? - atsiliepė balsas.

- Sveika. Tik nepadėk ragelio, čia Kerolain.

- Ko tau reikia? - šiurkščiau nei labai šiurkščiai paklausė Evė.

- Klausyk... tu gi turi cigarečių, ane?

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo juokas.

- Kurių galų tau jos, psiche? - Po kurio laiko pasiteiravo. Jėzau, ji puikiai sutartų su Rouze.

- Spėk iš trijų kartų.

- Tu ką, rūkyti nori?

- Nu noriu.

Tyla.

- Tu iš manęs tyčiojies?

- Ne. - Mano kantrybė pradėjo sekti. - Tai turi, ar ne?

- Turiu turiu. Galiu parduoti.

- Kur susitinkam?

- Parke tiks? Už valandos.

- Gerai.

Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Apsirengiau, griebiau rankinę ir pasigavus autobusą nuvažiavau. Užtrukau apie pusvalandį, ir į sutartą vietą atėjau dešimt minučių per anksti. Bet Evė irgi jau buvo ten.

- Pirma pinigai. - Tvirtai pareiškė.

- Gerai, kiek?

- Penkiolika litų.

- Tiek daug? - Nusistebėjau.

- Ei, čia gi nelegalu. Ir greičiau kišk į rankinę. - Tarė įbrukus man į rankas "Mallboro" pakelį. Oho, ir kokybė gera.

- Mhm. Ačiū. - Padėkojau dėl visa ko. Bet Evei mandagybės nerūpėjo. Ji apsisuko ir greitu žingsniu eidama pranyko iš parko. Gūžtelėjau pečiais.

Grįžau namo ir nestabteldama patraukiau į parko labirintą. Ten tai jau niekas manęs neras. Išsitraukiau vieną cigaretę, ir žiebtuvėliu (gerai, kad pasiėmiau jau eidama į susitikimą) uždegiau ją.

Įtraukiau pirmą dūmą. Į plaučius, kaip reikiant. Paspringau, dusau, pradėjau kosėti, netgi pykino. Galų gale šiaip ne taip įkvėpiau oro. Jau buvau pamiršus ką reiškia pirmą kartą rūkyti po ilgo laiko. Paskutinį kartą tai dariau kai buvau devynerių. Klasiokė į kiemą išsinešė pakelį, iš tėčio nušvilpus buvo.

Antras dūmas buvo sėkmingesnis, bet vistiek springau. Neįsivaizduojat koks palengvėjimas. Akmuo nuo širdies nusirito. Pagaliau ko troškau tiek daug metų, ėmiau ir įvykdžiau. 

Sutraukus iki pat filtro nuorūką įkišau tarp susiraizgiusių tujų.

Nuėjau namo. Gerai, kad tėvai ir Rouzė kažkur pranykę. Malborus (aš sugalvojau tokį pavadinimą) pakišau po čiužiniu savo kambary. Gal niekas neieškos. 

Pauosčiau savo plaukus. Kadangi rūkiau gryname ore, kvapo labai nesijautė, bet silpnas vis tiek buvo. Nenorėjau net menkiausios rizikos, todėl nusiprausiau po dušu ir gerai išsiploviau galvą.

Tada išsitiesiau ant lovos ir jau norėjau palaimingai užsnūsti, bet man sutrukdė.

- Ak kas gi čia padarė blogą darbą? - pasigirdo pašaipus balsas.

- Aš. - Tokiu pat tonu atsakiau.

- Gera mergaitė ėmė ir nusikalto. - Dženiferė nusijuokė. Šyptelėjau.

- Mėgsti gervuoges? - Staiga surimtėjus paklausė.

- Aha.

- O šilauoges?

- Nu taip, o kodėl klausi?

- Šiaip, nėr ką veikti. Mėgsti arbūzus?

- Tai ne.

- O persikus?

- Nu baik, aš miego noriu.

- Sakykim tu žvaigždė ir dabar duodi man interviu. Mėgsti ananasus?

- Džene!

- Koks tavo persikų valgymo vidurkis?

- Klausimas, verčiantis susimąstyti, - nusijuokiau.

- O šitaaaa... Bananus mėgsti?

- Ne.

- Ką reiškia ne?

- Nu nemėgstu. - Žvengiau matydama kaip Dženė nervinasi. Iš tiesų nemėgau bananų.

- Tada gal apelsinus?

- Jo.

- Ką dar mėgsti?

- Rūkyti. - Pasakiau kas užėjo ant liežuvio.

- O kivius?

- Nu baaaik, užkniso rimtai.
- Aš tik... - pradėjo aiškintis Dženė, bet aš nebeišgirdau, užmigau.

Birželio 13, sekmadienis

_________________________________________________________

Aš per metus esu laiminga ilgiau negu vieną dieną kokius du kartus, jeigu ne vieną. Ir dabar taip buvo, buvau tris savaites laiminga. Ir jūs MAN GRIAUNAT LAIMĘ!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Negi taip sunku leisti man pailsėti? Dėl Dievo meilės, gi vasara, eikit su draugais, eikit maudytis, apsipirkti, ledų valgyti ir dar balažin ko daryti. Prie pc smoksot tiktai...

Turbūt labai įdomu ką aš veikiau tas tris savaites, ir kodėl buvau tokia laiminga? Patenkinsiu smalsumą. Visa tai patirs Kerolain, tik ne per tris, o per vieną savaitę. Todėl pakeičiau paskutinio įrašo pabaigą. Na tiksliau ištryniau porą pastraipų. Dabar jau ne pas Kerolain atvažiuos pusseserė, o ji važiuos... Pas kai ką.

Dar vienas dalykas - UŽSIKRUŠKIT SU TOM REKLAMOM. Eikit blet į skelbimai.lt , reklamos.lt ar kur tokiais atvejais reikia eiti. Čia jums ne bulvarinis laikraštis, aišku? O kadangi jau parašėt adresus, aš paskaičiau ir pasakysiu savo nuomonę, patinka ar ne.

1. www.kosmare.blogspot.com - Eve, nesitikėjau, kad reklamuosi. Pati idėja gera, rašyt apie košmarus. Bet dar pasistenk ten rašydama. Nebent rašai apie tai ką rimtai susapnavai, o sapnų pakeist negalima.

2. www.nekenciusiopasaulio.blogspot.com - čia tie įrašai ne blynai, o degėsiai. O gal greičiau miltai? Pala, yra kas nors smulkiau už miltus? Ai jo - molekulės čia. Ir dar - tos šypsenėlės... Kurioj knygoj matei šypsenėles?

3. www.ourcityyy.blogspot.com - nepasakyčiau, kad labai įdomu. Pasistenkit rast įdomių temų ir parašyt normalų straipsnį, bent pusės word'o puslapio.

4. www.meilestrumtisparnai.blogspot.com - vėl to šypsenėlės. Žudikė eina žudytis, tapu tapu kojelėm... Ką aš žinau. Istorija kaip istorija.

5. www.keistojikri.blogspot.com - Kristiana, Lilija... Nieko nesakau, turėk tuos vardus į sveikatą. ;D Ačiū Dievui radau vos VIENĄ šypsenėlę. Linkiu, kad jų vapšie nebeliktų. Šiaip įdomu, bet trūksta kažko... Net nežinau. Kaip geram patiekalui druskos. Tai ir čia prieskonių. Dar neišmąsčiau kokių.

6. http://gatvesgyvenimas.blogspot.com/ - pripažįstu, ne viską perskaičiau, neturiu laiko. Bet pasirodė įdomu. Tik pala, kur čia virvė. Kilpą padaryti moku. Liko tik kur užkabint (šypsenėlės!!!!!!!!!). Ir rašyk lt raidėm. Nesvaik, kad jeigu angliškas tai nėra lt raidžių. Pas mane irgi angliškas meniu, bet nuėjau į control panel ar kaip jis ten ir įsiinstaliavau lt kalbą.

7. http://sidabrinejuostele.blogspot.com - čia man patiko. Patiko įdėja su mainų programa. Patiko, kad vaikinas ją tiesiog nori pakeisti kita. Svarbiausia - patiko, kad nėr smailų.

_________________________________________________________

Atsibudau po dešimtos. Iškart į galvą supuolė nemalonios mintys apie Vėją.

- Dabar padarysim taip, brangute - tu nueisiu, nusiprausi po dušu, išsiplausi galvą, išgersi kavos ir viską ramiai apsvarstysi. Sutarta? - Po šitokio monologo su savim pasijutau ramiau. Iš pradžių buvo kaip ir planavau: nuėjau į dušą. Bet beplaunant galvą pagalvojau, kokia aš kvaila.

"Plauk galvą tiktai!" - sustugau ant savęs. Tada apsirengiau ir nuėjau į apačią kavos. Geriau jau nebūčiau ėjus. Prie stalo sėdėjo visa šeima ir tai man nieko gero nesakė. Negalėjau pasišalinti į virtuvę, nes gėrimas kurio norėjau, jau buvo ant stalo. Su sunkiu akmeniu ant širdies kuris kažkaip įsigudrino ten užsiristi, atsisėdau šalia Tomo.

- Brangioji, - švelniai tarė Lilija, - šiąnakt per miegus daug kalbėjai...

- Tikrai? - Pripažinsiu, nustebau, o tas retai būna. Kiek save žinau nesu didelė mėgėja paplepėti.

- Taip. Ar žinai ką kalbėjai?

- Iš kur aš galiu žinoti? - Atsakiau klausimu į klausimą šiek tiek šiurkščiau nei derėtų. Lilija biški susigūžė.

- Na jų turinys buvo maždaug toks, kad tau bloga ir tu nenori eiti į mokyklą... Smulkmenų nepasakosiu. Ar tikrai yra taip kaip sakei per miegus?

Tylėdama maišiau kavą. Galų gale išspaudžiau "Panašiai".

- Žinome, kad tu niekada mum nesakai visos tiesos, taigi apsidrausdami nutarėme, kad jeigu tu nenori, gali neiti į mokyklą. Bet tik iki savaitės, gerai?
- Puiku.