Birželio 16, trečiadienis

Saldžiai miegu, devintą sapną sapnuoju, seilės per pagalvę teka, ir tik girgžt! - durys. Kas gi ten? Vaiduoklis, giltinė ar velnias? Ogi ir tas, ir anas ir dar trečias, nes čia iš pat labo ryto atsibeldė Lilija.

Per šimtąją sekundės dalelę iš karto sugalvojau klausimą: ko jai čia reikia? Gal kartais vėl pradėjo tas savo "Tai yra sveika!" dienas? Buvo čia sumaniusi: keltis ne vėliau aštuntą valandą, tada bėgiojimas, pusryčiams ten kažkokie vaisiai. ir t.t. Man tai nesvarbu, tegul daro ką nori su savim, bet svarbiausia, kad ir mane įtraukė.

- Kelkis, greitai! - Šūktelėjo ji ir papurtė mane. Aš tik dar labiau į kamuoliuką susitraukiau.

- Ko čia isterikuoji? Pasikorė gal kas?

- Nejuokauk taip žiauriai.

- Nu nesijaudink, gi aa... aaa... - nebegalėjau pabaigti sakinio kai pamačiau, kokia Lilija išbalusi. - Kas atsitiko? - Rimtai paklausiau.

- Imk. - Padavė man raminamųjų tablečių buteliuką.

- Kam man jos?

- Prireiks. Aš šiandien ryte jau kelias išgėriau.

- Na tai sakyk kas atsitiko.

- Pameni, prieš kelias sekundes juokaudama klausei ar kas nepasikorė? Taigi... ne. Bet... atsitiko kai kas panašaus.

- Kaip tai? Kažkas mirė? Jetau, sakyk greičiau kas yra! - Dabar jau ir aš sėdėjau išbalusi, greičiausiai labiau už Lili.

- Nužudytas... - Lilijos balsas drebėjo, smarkiai drebėjo.

- Kas?! Sakyk kas!

- Manau tu žinai kas, - įsiliejo į pokalbį trečias balsas. Dženiferės.

- Vėjas, - abi su Lilija kartu pasakė. Tik Lilija tai pasakė su skausmu balse, garsiai, o Dženiferė tyliai pašnibždomis.

Aš nieko nesakiau. Tik pakreipiau galvą lyg norėdama pamatyti ant šono gulintį daiktą. Išpūčiau akis. Jaučiausi tarsi padaryta iš stiklo. O dabar mane kažkas netyčia numetė. Numetė nuo neaukštos vietos, aš beveik nesudužau. Beveik. Bet vis tiek viena vieta atskilo. Ir netgi be to mažo gabalėlio aš jau sugadinta. Jau nebe pilnavertė. Nesijaučiu tokia. Dūžt.

Dienoraštyje daug nerašiau apie savo bendravimą su Vėju. Ir nors mes buvom pažįstami neilgai, atrodo vos kelias dienas, tas užsimezgęs ryšys buvo daugiau nei draugystė. Kažkur lyg ir minėjau - jis buvo mano sielos brolis. Toks žmogus kuriam nestatai jokių sienų, kuris palaiko tavo net pačias beprotiškiausias mintis, kuris atspėja kai tu džiaugiesi, paskambina kaip tik tada kai tau liūdna, nors nieko nesakai, atspėja ką nori pasakyti iš pusės žodžio.

Staiga suskaudo širdutę, kai supratau, kiek brangių dienų praradau tiesiog pykdama ant jo už tą kvailą bučinį. Tai taip kvaila. O dabar nebegalėsiu su juo kalbėtis. Negalėsiu net atsiprašyti.

Mane apimė neviltis. Ašaros dusina. Negaliu kvėpuoti. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Kodėl dabar, sėdėdama viena ant lovos kai Lilija išėjo, nebemoku išreikšti jausmų popieriui? Kur dingo žodžiai? Atrodo temoku piešti klaustukus.

Staiga suvokiau, kad kai ko nežinau. Greitai nusileidau į apačią ir susiradau Liliją.

- Kas tai padarė?

- Kol kas nežinoma. Policija tiria nusikaltimą.

Kol jie ištirs ir pasaulio pabaiga ateis. Pabandysiu išsiaiškinti pati.

Atsakymo toli ieškoti nereikėjo.

Birželio 15, antradienis

____________________________________________

Neatsiprašinėsiu. Nesiruošiu čia prieš kažką žemintis, nieko nepadariau. Tik pasakau, kad šią istoriją baigsiu. Nes taip turi būti.

P.S. Šis įrašas bus nelabai įdomus, bet kitam galėsit sėdėt visi pakraupę.

_______________________________________________

Šiandien viskas vyko labai... keistai.

- Artėja kažkas negero... - Šiandien ryte man pareiškė Dženė.

- Tu kažką sumaniusi? - Įtartinai paklausiau.

- Ne, ne aš... Kažkas atsitiks. Tik nežinau - tau ar pati kažką negero padarysi, o galbūt aplinkiniams kažkas gresia.

- Sakai? - Sunerimau. Dženiferė taip pat yra mano nuojauta. Kuri veik niekada neklysta. Tikrai sunerimau.

Šiandien nerealiai šalta. Aš neįsivaizduoju kaip per vieną naktį galėjo šitaip atšalti. Atrodo tik vakar buvo 30 laipsnių ir aš dvėsiau iš karščio, o dabar jau nukrito iki 10 ir aš šalu.

Eidama į mokyklą bliuskutę pakeičiau megztuku, o šortus džinsais. Kol Tomas vežė mane į mokyklą, o Dženė sėdėjo šalia, aš mąsčiau apie jos žodžius, bet nieko gero neišmąsčiau. Mokykloje taip pat nieko įdomaus neįvyko. Viskas prasidėjo kai grįžau namo. Tiesa, tai tebuvo įžanga prieš žiauriausią dalį.

- Kas čia? - Paklausė Lilija vos tik peržengiau namų slenkstį.

- Kur?

- Neapsimetinėk, pati žinai!

- Nu nežin... - O tada atsisukau ir pažvelgiau ką Lili turi rankoje. - Šūdas! - Nusikeikiau.

- Tai jau tikrai, kad šūdas, nes už tai tau gresia mėnesis namų arešto, - tarė mieloji mamutė ir pamosavo man prieš nosį mano cigaretėmis. - O jei dar kartą pamatysiu ką nors panašaus, tu turėsi labai, labai daug bėdos. -

Taip tarusi Lilija stipriai metė cizų pakelį į žemę ir dar gerai pamindė.

- Ahaaa... - Abejingai nutęsiau. Man buvo absoliučiai dalampački kiek ji čia dar rėks, tik norėjau išsiaiškinti kas mane įskundė. Ir jau nutuokiau kas. Bet staiga mano smegenis pasiekė kažkaip pro ausis prasprūdęs faktas. - Pala. Tai tipo aš visą mėnesį negalėsiu išeiti iš namų? - Dramatiškai paklausiau ir dar akim suklapsėjau. Kokia nesąmonė. O aš dar galvojau, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.

- Taip. Galbūt pasimokysi.

- Bet aš nerūkau! - beviltiškai šūktelėjau.

- Tai kaip paaiškinsi šitai? - Lili mostelėjo ranka į sumindytas cigaretes. Į tai nieko negalėjau nieko atsakyti. Juk nepaaiškinsi mamai, kad tau užeina noras parūkyti vieną kartą, o tas vienas kartas dar nėra priklausomybė.

- Na gerai. - Nusileidau.

Greitai užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir atsistojus prie Barbės durų staigiai atidariau. Rouzė gulėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Išgirdusi trinktėjimą pakėlė galvą ir pamatė į mane.

- A, čia tu. Ko nori?

- Tu sumauta debile, kaip galėjai mane įskųsti mamai?

- O kodėl ne? - Šyptelėjo ji.

- Taigi... Dėl Dievo, mes gi seserys!

- Tu man ne sesuo, padugne.

Šito aš nebegalėjau tverti. Išbėgau iš kambario. "Gal ji ir teisi", - pagalvojau klestelėjusi ant savo lovos. 

- Kerolain!

- Jėzau, ko dabar prisidirbau. - Atsidusau ir nusileidau į apačią.

- Tau siuntinys, - ištiesė man Lilija nedidelį, stačiakampio formos paketą. Nusinešiau atgal į kambarį ir atplėšiau. Ten buvo kasetė.

- Samara, ūūūū, tau gyventi liko septynios dienos... - pradėjo ūkti Dženė.

- Baik, - sukikenau. Nuėjau į svetainę ir paleidau vaizdajuostę.

Ar ji ir nulėmė tai? Jeigu nebūčiau gavusi vaizdajuostės, ar tai nebūtų atsitikę? Jeigu nebūčiau pamačiusi joje įrašytų vaizdų? Klausiu to savęs kiekvieną dieną. Ir nemanau, kad kada nors rasiu atsakymą.

Birželio 14, pirmadienis

_______________________________________

Kritikoje nėra nė krislelio meilės: kritikuojant niekas negerėja. Kritikos prigimtis - pakenkti kritikuojamam asmeniui arba sukelti jam nesaugumą ir abejonių.

Karen Casey

_____________________________________________

Nusprendžiau vis dėl to eiti į mokyklą. Dėjau aš ant visų, tie visi man negadins gyvenimo. Taigi ryžtingai atsikėliau ir susitvarkiusi patraukiau į mokyklą. Lilija nenustebo, ar bent jau to neparodė.

Atsisėdus savo suole vangiai sūpavausi ant kėdės. Įėjęs Vėjas bandė pagauti mano žvilgsnį, bet aš įnirtingai spoksojau pro langą. Po kiek laiko šalia manęs atsisėdo Kalista.

- Labas, - pasisveikino.

- Sveika.

Nenorėjau ir nebūsiu su Kalista šiurkšti. Ne ji man nusikalto.

- Girdėjai naujausius gandus?

- Gandus? Apie ką gi? - Susidomėjau.

- Aišku, apie tave. - Ji nusijuokė.

- Rimtai? Ką sako? Kas sako? Kada sako?

- Šiandien prieš pamokas. Evė. Visiems. Kad tu rūkai.

Aš bukai spoksojau į Kalistą.

- Ji? Kas aš rūkau?

- Na taip, ji skiedžia, kad vakar pirkai iš jos cigarečių. Bet kai tokiu tonu prakalbai, tai nusprendžiau, kad tik trina lazankes, kaip galvojau ir iš pradžių.

Sekundę mąsčiau ar sakyti draugužei tiesą. Nėėė... Paskui ji mane aprėks, o aš to visai nenoriu.

- Žinoma, pučia arabus. Aš rūkau? Pf. - Purkštavau.

- Tai gal sumušam?

- Kąą? Tu rimtai? - Išpūčiau akis.

- Aha, aš irgi jau seniai apie tai svajoju, - palinko prie mūsų Kristina, sėdinti gretimame suole. - Tau tik palaikyt tereikės. Nėra ji jau tokia stipri.

- Na nežinau, nežinau... Be to, ji gi sakė turi šaiką, tai mums paskui riesta bus.

- Velnias, tikrai. Buvau pamiršus. - Sutiko Kalista. - Po velniais. - Dar kartą nusikeikė.

Tyliai atsidusau. Ačiū Dievui, kad viskas taip lengvai išsisprendė. Visiškai nenorėjau mušti Evės, nes ji sakė tiesą, nors to ir nepripažinau.

Su Vėju nekalbėjau. Pasibaigus pamokoms nenorėjau važiuoti namo. Nusprendžiau nueiti į parką, kurio aš vis dar nelaikiau nusipelniusiu savo pavadinimo. Norint patekti į jį, reikėjo lipti kalneliu. Jis nebuvo labai didelis, bet ilgas. Pradžioj kalnelio pastebėjau sraigę. Kiek supratau ji šliaužia į viršūnę. Piršto galiuku paliečiau jos "ragus". Sraigė sutraukė juos. Šyptelėjau ir patraukiau toliau.

Parke buvo daug suoliukų. Pastebėjau keturis sustatytus ratu. Ant vieno sėdėjo kažkoks vaikinas Atrodo jis ruošė namų darbus. Mane jis kažkuo patraukė. Nuėjau ir atsisėdau prieš jį ant kito suoliuko. Vaikinas metė trumpą žvilgsnį man, apžiūrėjo. Tada vėl palinko prie savo sąsiuvinio. Man tas žvilgsnis ir veiksmas pasirodė lyg kokie... iššaukiantys? Nežinau. Bet pati išsitraukiau savo namų darbus ir irgi pradėjau ruošti. Tada jis pradėjo įnirtingiau rašyti. Aš neatsilikau.

Vaikinuko telefonas pyptelėjo. Kažkas jam parašė. Jis pradėjo atrašinėti, bet žiūrėdamas į knygą ir slapčia šnairuodamas į mane. Vadinasi nematė ką rašė, bet lažinuosi, kad be klaidų.. Ak šitaip? Gerai. Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau maigyti sms. Pas mane touch screen, taigi nelabai pavyko rašyti be klaidų. Išėjo kažkas panašaus į: Kčą vehli! Turėjo būti ką veiki. Ai nesvarbu. Svarbu, kad jis matė.

Jis demonstratyviai atsiraitojo švarko rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį. O ką aš turiu? Velnias, neturiu laikrodžio. Ammm... Ne nu. Nesąmonė. Mes čia rungtyniaujam ar ką? Įvertinau visą padėties komiškumą ir pradėjau juoktis. Geriau vėliau nei niekada.

Delnais tvojau sau per šlaunis iš juoko. Blemba, čia tai geras. Žmogas sėdintis priešais dar laikėsi, bet mačiau, jog ir jo lūpos virpa. Po kelių sekundžių jis neišlaikė ir irgi pradėjo nesuvaldomai juoktis. Ir taip mes sėdėjom ir žvengėm gal kelias minutes. Vos biški apsiramindavom iš karto vėl užeidavo juoko priepuolis. Galų gale įstengiau pasakyti:

- Kerolain.

- Bendžeminas. Benas.

Birželio 13, sekmadienis

________________________________________

Man anie įrašai NEPATIKO. Todėl ištryniau juos. Nes ten buvau VERČIAMA rašyti, o šį įrašą rašiau savo noru. Todėl manau jis geras.

Ir įjungiau komentarus, nes kažkaip nejauku darosi be jų. Bet jei bus visokie "kada kitas įrašas" IŠKARTO išjungiu. Aišku?

Viskas.
________________________________________

Pirma mintis atsibudus: "Noriu kavos ir cigarečių". Atsikėlusi nusileidau į apačią ir išsiviriau Nescafe 3 in 1 . Gerai, kavos gavau. Pamažu ją gurkšnodama svarsčiau iš kur gauti cigarečių.

Ne, šiaip nerūkau. Bet kelis kartus per metus man užeidavo toks noras parūkyti. Ir visą dieną jis mane kankindavo. Ir visą dieną aš negaudavau parūkyti. Bet dabar gal ir pavyktų. Na žinoma, aš nepilnametė, man rugpjūtį tik septyniolika sueis. Padirbto asmens pažymėjimo neturiu. Gaučiau, bet ilgai užtruktų, o ryt cigarečių nebenorėsiu.

Bet kažkas tikrai pažįsta žmogų, kuris nelegaliai pardavinėja cigaretes. O aš turiu pažinoti tą "kažką". Na ne tiek jau daug tų pažįstamų ir turiu... Kalista už visus kenkėjiškus dalykus yra prieš, išskyrus gėrimą. Vėjas taip pat. Džėjus tuoj pat sugalvotų, kad aš jam turėčiau atsilyginti kaip nors, ir numanau kaip... Tėvai nerūko, Rouzė irgi. Šūdas bliamba. Nors, yra vienas žmogus...

Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau numerį. Kalista buvo davusi visų klasiokų numerius ir dar kai kurių žmonių iš mokyklos.

- Alio? - atsiliepė balsas.

- Sveika. Tik nepadėk ragelio, čia Kerolain.

- Ko tau reikia? - šiurkščiau nei labai šiurkščiai paklausė Evė.

- Klausyk... tu gi turi cigarečių, ane?

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo juokas.

- Kurių galų tau jos, psiche? - Po kurio laiko pasiteiravo. Jėzau, ji puikiai sutartų su Rouze.

- Spėk iš trijų kartų.

- Tu ką, rūkyti nori?

- Nu noriu.

Tyla.

- Tu iš manęs tyčiojies?

- Ne. - Mano kantrybė pradėjo sekti. - Tai turi, ar ne?

- Turiu turiu. Galiu parduoti.

- Kur susitinkam?

- Parke tiks? Už valandos.

- Gerai.

Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Apsirengiau, griebiau rankinę ir pasigavus autobusą nuvažiavau. Užtrukau apie pusvalandį, ir į sutartą vietą atėjau dešimt minučių per anksti. Bet Evė irgi jau buvo ten.

- Pirma pinigai. - Tvirtai pareiškė.

- Gerai, kiek?

- Penkiolika litų.

- Tiek daug? - Nusistebėjau.

- Ei, čia gi nelegalu. Ir greičiau kišk į rankinę. - Tarė įbrukus man į rankas "Mallboro" pakelį. Oho, ir kokybė gera.

- Mhm. Ačiū. - Padėkojau dėl visa ko. Bet Evei mandagybės nerūpėjo. Ji apsisuko ir greitu žingsniu eidama pranyko iš parko. Gūžtelėjau pečiais.

Grįžau namo ir nestabteldama patraukiau į parko labirintą. Ten tai jau niekas manęs neras. Išsitraukiau vieną cigaretę, ir žiebtuvėliu (gerai, kad pasiėmiau jau eidama į susitikimą) uždegiau ją.

Įtraukiau pirmą dūmą. Į plaučius, kaip reikiant. Paspringau, dusau, pradėjau kosėti, netgi pykino. Galų gale šiaip ne taip įkvėpiau oro. Jau buvau pamiršus ką reiškia pirmą kartą rūkyti po ilgo laiko. Paskutinį kartą tai dariau kai buvau devynerių. Klasiokė į kiemą išsinešė pakelį, iš tėčio nušvilpus buvo.

Antras dūmas buvo sėkmingesnis, bet vistiek springau. Neįsivaizduojat koks palengvėjimas. Akmuo nuo širdies nusirito. Pagaliau ko troškau tiek daug metų, ėmiau ir įvykdžiau. 

Sutraukus iki pat filtro nuorūką įkišau tarp susiraizgiusių tujų.

Nuėjau namo. Gerai, kad tėvai ir Rouzė kažkur pranykę. Malborus (aš sugalvojau tokį pavadinimą) pakišau po čiužiniu savo kambary. Gal niekas neieškos. 

Pauosčiau savo plaukus. Kadangi rūkiau gryname ore, kvapo labai nesijautė, bet silpnas vis tiek buvo. Nenorėjau net menkiausios rizikos, todėl nusiprausiau po dušu ir gerai išsiploviau galvą.

Tada išsitiesiau ant lovos ir jau norėjau palaimingai užsnūsti, bet man sutrukdė.

- Ak kas gi čia padarė blogą darbą? - pasigirdo pašaipus balsas.

- Aš. - Tokiu pat tonu atsakiau.

- Gera mergaitė ėmė ir nusikalto. - Dženiferė nusijuokė. Šyptelėjau.

- Mėgsti gervuoges? - Staiga surimtėjus paklausė.

- Aha.

- O šilauoges?

- Nu taip, o kodėl klausi?

- Šiaip, nėr ką veikti. Mėgsti arbūzus?

- Tai ne.

- O persikus?

- Nu baik, aš miego noriu.

- Sakykim tu žvaigždė ir dabar duodi man interviu. Mėgsti ananasus?

- Džene!

- Koks tavo persikų valgymo vidurkis?

- Klausimas, verčiantis susimąstyti, - nusijuokiau.

- O šitaaaa... Bananus mėgsti?

- Ne.

- Ką reiškia ne?

- Nu nemėgstu. - Žvengiau matydama kaip Dženė nervinasi. Iš tiesų nemėgau bananų.

- Tada gal apelsinus?

- Jo.

- Ką dar mėgsti?

- Rūkyti. - Pasakiau kas užėjo ant liežuvio.

- O kivius?

- Nu baaaik, užkniso rimtai.
- Aš tik... - pradėjo aiškintis Dženė, bet aš nebeišgirdau, užmigau.

Birželio 13, sekmadienis

_________________________________________________________

Aš per metus esu laiminga ilgiau negu vieną dieną kokius du kartus, jeigu ne vieną. Ir dabar taip buvo, buvau tris savaites laiminga. Ir jūs MAN GRIAUNAT LAIMĘ!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!!

Negi taip sunku leisti man pailsėti? Dėl Dievo meilės, gi vasara, eikit su draugais, eikit maudytis, apsipirkti, ledų valgyti ir dar balažin ko daryti. Prie pc smoksot tiktai...

Turbūt labai įdomu ką aš veikiau tas tris savaites, ir kodėl buvau tokia laiminga? Patenkinsiu smalsumą. Visa tai patirs Kerolain, tik ne per tris, o per vieną savaitę. Todėl pakeičiau paskutinio įrašo pabaigą. Na tiksliau ištryniau porą pastraipų. Dabar jau ne pas Kerolain atvažiuos pusseserė, o ji važiuos... Pas kai ką.

Dar vienas dalykas - UŽSIKRUŠKIT SU TOM REKLAMOM. Eikit blet į skelbimai.lt , reklamos.lt ar kur tokiais atvejais reikia eiti. Čia jums ne bulvarinis laikraštis, aišku? O kadangi jau parašėt adresus, aš paskaičiau ir pasakysiu savo nuomonę, patinka ar ne.

1. www.kosmare.blogspot.com - Eve, nesitikėjau, kad reklamuosi. Pati idėja gera, rašyt apie košmarus. Bet dar pasistenk ten rašydama. Nebent rašai apie tai ką rimtai susapnavai, o sapnų pakeist negalima.

2. www.nekenciusiopasaulio.blogspot.com - čia tie įrašai ne blynai, o degėsiai. O gal greičiau miltai? Pala, yra kas nors smulkiau už miltus? Ai jo - molekulės čia. Ir dar - tos šypsenėlės... Kurioj knygoj matei šypsenėles?

3. www.ourcityyy.blogspot.com - nepasakyčiau, kad labai įdomu. Pasistenkit rast įdomių temų ir parašyt normalų straipsnį, bent pusės word'o puslapio.

4. www.meilestrumtisparnai.blogspot.com - vėl to šypsenėlės. Žudikė eina žudytis, tapu tapu kojelėm... Ką aš žinau. Istorija kaip istorija.

5. www.keistojikri.blogspot.com - Kristiana, Lilija... Nieko nesakau, turėk tuos vardus į sveikatą. ;D Ačiū Dievui radau vos VIENĄ šypsenėlę. Linkiu, kad jų vapšie nebeliktų. Šiaip įdomu, bet trūksta kažko... Net nežinau. Kaip geram patiekalui druskos. Tai ir čia prieskonių. Dar neišmąsčiau kokių.

6. http://gatvesgyvenimas.blogspot.com/ - pripažįstu, ne viską perskaičiau, neturiu laiko. Bet pasirodė įdomu. Tik pala, kur čia virvė. Kilpą padaryti moku. Liko tik kur užkabint (šypsenėlės!!!!!!!!!). Ir rašyk lt raidėm. Nesvaik, kad jeigu angliškas tai nėra lt raidžių. Pas mane irgi angliškas meniu, bet nuėjau į control panel ar kaip jis ten ir įsiinstaliavau lt kalbą.

7. http://sidabrinejuostele.blogspot.com - čia man patiko. Patiko įdėja su mainų programa. Patiko, kad vaikinas ją tiesiog nori pakeisti kita. Svarbiausia - patiko, kad nėr smailų.

_________________________________________________________

Atsibudau po dešimtos. Iškart į galvą supuolė nemalonios mintys apie Vėją.

- Dabar padarysim taip, brangute - tu nueisiu, nusiprausi po dušu, išsiplausi galvą, išgersi kavos ir viską ramiai apsvarstysi. Sutarta? - Po šitokio monologo su savim pasijutau ramiau. Iš pradžių buvo kaip ir planavau: nuėjau į dušą. Bet beplaunant galvą pagalvojau, kokia aš kvaila.

"Plauk galvą tiktai!" - sustugau ant savęs. Tada apsirengiau ir nuėjau į apačią kavos. Geriau jau nebūčiau ėjus. Prie stalo sėdėjo visa šeima ir tai man nieko gero nesakė. Negalėjau pasišalinti į virtuvę, nes gėrimas kurio norėjau, jau buvo ant stalo. Su sunkiu akmeniu ant širdies kuris kažkaip įsigudrino ten užsiristi, atsisėdau šalia Tomo.

- Brangioji, - švelniai tarė Lilija, - šiąnakt per miegus daug kalbėjai...

- Tikrai? - Pripažinsiu, nustebau, o tas retai būna. Kiek save žinau nesu didelė mėgėja paplepėti.

- Taip. Ar žinai ką kalbėjai?

- Iš kur aš galiu žinoti? - Atsakiau klausimu į klausimą šiek tiek šiurkščiau nei derėtų. Lilija biški susigūžė.

- Na jų turinys buvo maždaug toks, kad tau bloga ir tu nenori eiti į mokyklą... Smulkmenų nepasakosiu. Ar tikrai yra taip kaip sakei per miegus?

Tylėdama maišiau kavą. Galų gale išspaudžiau "Panašiai".

- Žinome, kad tu niekada mum nesakai visos tiesos, taigi apsidrausdami nutarėme, kad jeigu tu nenori, gali neiti į mokyklą. Bet tik iki savaitės, gerai?
- Puiku.

...

Nu blet gimtadienį švenčiu, atstokit. :D Grįšiu antradienį arba šiaip kurią dieną kitą savaitę.

Myliu, bučkis ir atstokit. :D

Birželio 12, šeštadienis

_____________________________________________________________

Turėsiu dar daug patirti, dar daug išmokti ir rašyti, kad galėčiau to išvengti. Kol kas aš nepajėgi to padaryti. Nusivilsit, bet be meilės čia neapsieisim. Kažkaip nežinau. Sakau, nesu tokia senbuvė kuri išmano visas tas rašymo gudrybes. Aš dar tik pradinokė. Taip, kad meilės neišvengsiu. Nusivylėt jūs, nusivyliau aš. ;D Bet pasistengsiu padaryti tikrą serjalą jei jau taip.

_____________________________________________________________

Pramerkiau akis.

- Niekada daugiau negersiu, - sužvogždžiau. Suskambėjo telefonas. - Ne-e-e... - suvaitojau.

Man galva plyšta, ko jie nori, - pažiūrėjau į laikrodį, - 13 valandą? Žmonės miega dar, bent jau aš. Pakėliau galvą ir mestelėjau žvilgsnį į ekraną. Vėjas? Nelabai suvokdama ką darau paspaudžiau žalią mygtuką.

- Alio? - Balsas buvo lyg iš po žemių.

- Kere, aš labai, labai atsi... - Dar jam nespėjus baigti padėjau ragelį.

Pamažu viską prisiminiau. Suknelė. Dažai. Mašinos. Vakarėlis. Degtinė. Kalista. Alus. Šokiai. Šlykštus bučinys su Vėju. Toliau be to, kad man skauda galvą, suvokiau, jog nekaršta. Pastarąsias dienas buvo apie 30 laipsnių karščio. Dabar nebuvo net 20. Saldžiai nusišypsojau. Pagaliau geras oras. Jokios saulės, tik debesys ir vėjas. Dievinau šitokias dienas.

Atsisėdau pasirėmus ranka ir dar kartą žvilgtelėjau į mobiliuką. Išpūčiau akis. 23 praleisti skambučiai ir 46 žinutės. Eik tu sau. Pirmiausiai atsidariau skambučių sarašą. Vėjas, Kalista, Vėjas, Vėjas, Vėjas, Kalista, Kalista, Vėjas... Toliau net nežiūrėjau. Įsijungiau žinutes. Krūva atsiprašymų, pažadų ir visokių niekniekių.

Atsidusus viską uždariau ir nuėjau "pusryčiauti". Išgėriau galybę vandens ir vaistų nuo galvos skausmo, dar vangiai pakramsnojau sumuštinį. Išgirdau, kad skamba mano telefonas. Vėl atsidusau.Vėjas. Atsiknis jis nuo manęs ar ne? Pakelsiu dėl šventos ramybės - pagalvojau.

- Alio?

- Aš labai atsiprašau, - jis užsikiš? - Gal galėtumėm susitikti?

- Naaa... - Apsimečiau, kad svarstau. - Gaal...

- Sutik, Kerolain, maldauju.

- Geeeeerai. - Susitiksiu, pašnekėsiu ir gal jis atstos.

- Parke, penktą. Ir...

Nebelaukiau, kol ką nors pasakys, numečiau. Apsirengiau tamsiai mėlynas sportines kelnes, inkariukus ir baltą bliuskę. Šiaip jau neinu taip į gatvę, bet dabar man buvo visiškai nusispjaut. Prastūmiau laiką iki 16:30. Išvažiavau. Pastačiau mašiną, išlipau. Buvo dar tik be dešimt penkios. Nutariau pažiūrėti ką Vėjas iki to laiko darys. Tyliai nusėlinau, atsitūpiau už krūmo. Pamačiau jį sėdintį ant suoliuko. Su Kalista. Jie laikėsi už rankų ir kažką kalbėjo. Po kelių minučių pasibučiavo. Pasirodo tas bučinys vakarėly nebuvo girtumo pasėkmės.
Norėjau surikti. Tai buvo šlykštus vaizdas, norėjosi vemti. Širdy suskaudo. Kai būdavau su Vėju apimdavo keistas jausmas. Vos ištariu jam labas, atrodo, kad pažįstu jį visą gyvenimą, o ne tą trumpą savaitę. Tai labai subtilus jausmas. Jis man lyg sielos brolis. Mes labai labai panašūs. O Kalista su Vėju priešingi. Na sako minusas pliusą traukia. Tai lyg mes su Vėju būtumėm pliusai, o Kalista minusas. Fiziškai atvirkščiai, jie turėtų stumti vienas kitą, bet gyvenimiškai taip jau yra.
Ir šiaip, Vėjas toks tobulas vaikinas. Jautrus, mielas, nuoširdus, geruolis toks. Bet jis ne man. Tai supratus padariau grimasą. Juk aš jį pažįstu savaitę, o Kalista 10 metų. Kokių apskritai teisių į jį turiu? Pyktelėjau ant savęs. Be, to jis man sielos brolis, o ne draugas.
Išlindau iš krūmo lyg niekur nieko.
- Labas, - pasisveikinau.
- Labas, - jie abu kartu pasakė. Nusišypsojau. Aš likau šalta. - Ko norit?
- Tiesiog pažvelgti tau į akis ir pasakyti, kad tas bučinys buvo tiesiog nesusipratimas. Aš to nenorėjau, prisiekiu. Atleisi?
- Ne.
- Prisiekiu, tai daugiau nepasikartos. Be to, kai mes su Kalista dabar pora...
- Jūs pora? - Išspaudžiau.
- Aha. Tai užtikrina, kad aš į tave daugiau nesikėsinsiu. - Vėjas nusijuokė. - Tai ar dabar atleisi?
- Ne. - Apsisukau ir išėjau.