Birželio 4, penktadienis

Ramiausiai skaičiau knygą, Dženiferė žiopsojo pro langą, kai staiga įlėkė Psichė Barbė. Kaip viesulas trim žingsniais atsidūrė prie manęs ir kol aš apstulbusi spoksojau, gerai atsivėdėjusi trenkė man antausį.

- Už ką? - Šiek tiek įsižeidus paklausiau. Aš greit traumuota liksiu visu kūnu. Ranka, dabar skruostas. Degė.

- Už tai, ką padarei Kristianui, - šaltai atsakė Rouzė.

- Juk žinai, kad aš to negaliu kontroliuoti. Jeigu nori gali man dar kartą trenkti, bet nieko nepakeisi.

Tyli.

- Ir įdomu ką darysi kai tai pasikartos arba atsitiks kas nors panašaus? - Erzindama paklausiau.

- Užmušiu tave. - Šaltakraujiškumas išgaravo. - Ir keiskis, jei nenori būti uždaryta į beprotnamį.

Išlėkė. O aš žiopsojau jai pavymui. Žado netekau, kad net skruosto nebeskaudėjo. Keistis? Ji pasakė keistis? Pala, gal aš blogai išgirdau.

- Džene, ji tikrai sakė man keistis?

- Aha, - atsakė nėmaž nesujaudinta ką tik įvykusio spektaklio.

Aš buvau šoke. Psichė visiška. Kaip aš galiu keistis? Juk tai jie, tie kiti žmonės laiko mano gyvenimo momentus savo rankose. Net Dženė, mano vaizduotės vaisius jau šešrius metus kontroliuoja mane. Ką ji mano taip pasakiusi? Aš vistiek neklausysiu. Jie manęs nepažįsta ir nebūsiu tuo kuo jie nori, kad būčiau. Nebūsiu gerutė mergytė uždaryta psichūškėje.

Pati sau papurčiau galvą. Tai jau tampa įpročiu. Ką jie mano suprantą? Aš tik klausimas į kurį jie niekada neatsakys. Kita vertus, jeigu neparodysiu atsakymo, jie niekada nesusipras. 

Jie turi viską gyvenime, stovi kur nori. Turi šeimą kuri nežiūri į juos lyg norėtų atsikratyti, turi savo gyvenimo porą, turi... jie turi gyvenimą. Kurio aš neturiu.

Keistis? Pati sau karčiai nusijuokiau. Tarsi tai būtų įmanoma. Galėčiau gerti vaistus, bet jei net Dženės nebūtų, nemokėčiau gyventi. Aš pamiršau. Kaži, ar galima vėl išmokti. Nežinočiau ką sakyti susitikus kaimyną. Išvis nežinočiau kaip elgtis su žmonėmis. Buvau pratus tik prie savęs. Šeima... jeigu tai buvo galima pavadinti šeima, manęs nemėgo. Na taip, Lilija ir Tomas elgdavosi su manimi švelniai, bet tik todėl, nes bijodavo, kad neiškrėsčiau ko nors jiems pasakius man šiurkštesnį žodį. Jie norėtų, aš žinau, kad labai norėtų mane įkišt į beprotnamį. Bet mes kilminga, pagarbos verta šeima. Mano tėvai pernelyg bijo, ką apie juos pasakytų spauda. Turbūt kai svarsto šią galimybę jiems prieš akis stoja antraštės "Kaip beširdžiai tėvai pasielgė su vargše dukrele..." ir pnš. Todėl jie negali manęs išmesti.

Kaip jie gali norėti, kad aš pasikeisčiau, jeigu patys lieka tokie patys? Jie mato tik kaip aš valgau, miegu, skaitau, vaikštau po lauką. Jie manęs nepažįsta, net neįtaria, kad aš kitur.

Staiga susimąsčiau, kad galbūt kartais šizofrenija nėra blogai. Taip, aš girdžiu ir matau ko nėra. Tačiau kartu patiriu tai, ko jie niekada nepatirs. Esu vaikščiojus po kosmosą, stovėjus mėnulyje, nardžius su rykliais, girdėjus vėjo šnabždesius. To jie niekada nepadarys. O aš padariau. Tai nebuvo tikra, bet pojūčiai tokie tikroviški, kad atsisakau tikėti, jog tai tik mano įsivaizdavimas.

Jie bando mane įtikinėti, kad vaistai yra gerai. Kartais aš iš tikrųjų pasiduodu, kartais net savo noru, bet iki galo atsisakyti Dženės jie manęs neprivers. Jie manęs nepalauš. Tol, kol aš žinau kas esu. Ir vieną dieną aš jiems parodysiu. Vieną dieną laikysiu savo gyvenimo momentus savo rankose. Kol kas net pati tuo netikiu, juk tai jie kontroliuoja mano gyvenimą, bet kada nors tikrai. Kada nors išmoksiu sugyventi su Džene. Prabėgo jau šešeri metai kaip aš su ja, galbūt praeis dar dešimt, kol išmoksim dirbti kartu. Bet išmoksim.

Kada nors aš rasiu savo vietą pasaulyje.

Lyja.

______________________________________________________

Vakarienė. Visi tylėdami valgome. Tomas kažkaip nerangiai pasimuisto. Pakeliu akis. Jis susižvalgo su Lilija. Ji "nepastebimai" linkteli. Tomas atsikrenkščia tada atsisukęs taria:

- Kerolain, tu visą gyvenimą buvai uždaryta šiuose namuose. Suprantame, kad tai dėl ligos. Vedėm tave pas psichologus, davėm vaistų, bet tai nepadeda. Pagavojom, kad galbūt tau laikas pabūti tarp bendraamžių taigi... - Tomas giliai įkvėpė, aš irgi. - Užrašėm tave į vasarinę mokyklą.

Iškvėpiau.

Birželio 3, ketvirtadienis

______________________________________________________________

Jei jau skaitote, tapkite sekėjais. :) Turiu tokį mini planą ir man reikia, kad prisijungtumėt, ir parodytumėt, jog skaitot. :) Labai labai.

Dar įdėjau muzikos. Ji liūdna. Bet tokia ir turi būti nuotaika skaitant šią istoriją. Nes čia laimingos pabaigos nebus. Ne.

______________________________________________________________

Pramerkiau akis. Norėjau atsisėsti tačiau vos pasirėmiau kaire ranka suklykiau iš skausmo. Visa aptvarstyta. Žiopsojau išpūtus akis. Kas vakar buvo? Neturėjau nė menkiausio supratimo.

- Pažadėk, kad nerėksi ir papasakosiu, - pasakė ant lovos atsisėdus Dženiferė.

Linktelėjau. Nieko aš jai nežadėsiu. Žodžiu ar krauju, nesvarbu. Bet ji vistiek papasakojo. Aš išklausiau ramiai. Iki galo.

- Supranti, tau su juo nėra šansų, o mes abi nenorim, kad Barbė turėtų su juo reikalų, - reikšmingai pažvelgė į mane.

- Kokių šansų, nevisprote tu?! Maniau aš čia vienintelė psichopatė, o pasirodo ne!

- Bet kad nekiltų pagunda vistiek gerai, kad jį paklaidinom, a? - Vyptelėjo Dženė. Svarsčiau ar galėčiau ją paimti už kaklo ir ar jeigu stipriai smogčiau į sieną ar lūžtu kaulai.

- Šūdą tu gerai padarei, - išspaudžiau.

- Ei, žinau ką tau reikia daryti! - Džiaugsmingai sušuku Dženė atrodo nepaisydama, kad aš kunkuliuoju iš įtužio. - Tau reikėtų rašyti dienoraštį. Taip jeigų ką nors pamirštum galėtum perskaityti ką tą dieną parašei ir prisiminti.

- Gal ir nebloga mintis, - sutikau. Pyktis biški nuslūgo. - Tik iš kur gauti sąvinį?

- Eime, pasikuisim tavo tėčio darbo kambary. Pas jį gi pilna visokių lapų, blonknotų, sąsvinių.

Patyliukais ten nusėlinom. Ačiū Dievui Tomo nebuvo. Pradėjau kuistis. Vienoj spintelėj radau šūsnį užrašų... nesiverčia vadinti knygučių. Tai knygos. Buvo daug gražių. Kilnojau tai vieną tai kitą, visos atrodė puikios. Kai paklausiau Dženės ką mano, ji kaip visąlaik nepadėjo.

- Visos fainos.

Po ilgų svarstymų ir svyravimų išsirinkau vieną. Tai buvo tamsiai raudonos spalvos, zomša išmušta knyga. Nugarėlė sidabrinė. Dar buvo mažas langelis viršuj įrėmintas sidabro rėmeliais skirtas įrašyti pavadinimui.

- Įrašyk, įrašyk!

- Ne. Dar ne. Kol kas nesugalvoju pavadinimo. O dabar nenoriu rašyti "mano dienoraštis" ar panašiai. Skamba banaliai. - Pasakiau tai tokiu balsu, kad net Dženiferė neprieštaravo.

- Kaip nori. - Teatsakė.

Bet labiausiai mane nustebino lapai. Nebuvo paprasti popieriniai. Tai buvo tikras, sunkus pergamentas. Ant tokio senovėje rašydavo. Pasiėmiau knygą ir grįžau į kambarį. Nusprendžiau aprašinėti įvykius nuo vasaros. Kas buvo birželio 1-ą prisiminiau, o 2-ą dar kartą su smulkmenomis papsakojo Dženiferė. Griežiau dantimis.

Viską užrašius atsidusau. Atėjo laikas daryti kai ką labai nemalonaus. Taip, ieškoti Kristiano.

Nuėjau į labirintą. Daugiausia klioviausi nuojauta bet ir nesilioviau šūkauti jo vardo. Tikėjausi rasti prie fontano. Ir radau. Jetau, vargšelis. Miegojo ant grindų, drabužius buvo išsipurvinęs. Aišku alkanas. Papurčiau už peties. Prasimerkė, bet atrodė lyg apsvaigęs.

- Kelkis.

Šiaip ne taip atsistojo. Pasirėmė man į petį. Rėmėsi vos ne visu svoriu, bet nors ir atrodžiau gležna, buvau stipri. Nuklibinkščiavom namo. Nuvedžiau į virtuvę. Prisakiau Violetai jį gerai pavalgydinti ir paskui pranešti Lilijai. Kai Violeta paklausė kas atsitiko, aš sukaupusi visas jėgas ir dėdamasi abejinga atsakiau:

- Pasiklydo labirinte. Gal ėjo apkarpyti ar ką...

Niekada nebuvau melagė, bet Violeta buvo tokia susijaudinus, kad neatkreipė dėmesio į isterišką gaidelę mano balse.

Vakare pradėjo lyti. Nesmarkiai. Tik krapnojo. Mėgau jodinėti per lietų. Taip, turėjom ir kelis arklius. Manoji buvo vardu Sakura. Ji visa visa balta. Kaip sniegas. Kažkodėl man į ją žiūrint galvoje iškildavo Japonijos sakurų vaizdai, nors niekada nesu jų mačiusi. Galų gale ir savo kumelę šitaip pavadinau.

Pasakiau Lilijai kur einu. Ji neprieštaravo. Žinojo mano įprotį.

Sakura mane pasitiko tyliai žvengdama. Paglosčiau jai snukį ir priglaudžiau prie savo skruosto. Tada uždėjau balną ir pati užsėdau. Išjojau. 

Jojau per sodą. Galų gale išjojau iš jo. Pasileidau per laukus. Kilometrų kilometrai minkštos, šlapios, gaiviai kvepiančios žolės. Buvo šiek tiek nemalonu jausti kaip kratausi, bet tai buvo niekis palyginus su malonumu. Lėkiau, vėjas taršė plaukus, Sakura lėkė kartu su juo.

Skrendu? Kartais iš tikrųjų atrodė, kad taip ir yra.

Birželio 2, trečiadienis

- KEROLAIN, PABUSK! - kažkas man šaukė į ausį ir purtė už pečių. Nemalonus jausmas. Atsimerkiau. Tėtis, Tomas.

Susivokiau stovinti jo darbo kambaryje priešais židinį ir laikanti kažkokią knygą. Dar trys degė ugnyje. Su siaubu apsigręžiau. Taip, ji čia. Dženė stovėjo kerštingai šypsodamasi. Suglaudė lūpas lyg norėdama man pasiūsti oro bučinį ir ir tyliai tarė:

- Juk sakiau tau.

Tomas mane apkabino. Aš kūkčiojau jam į krūtinę kaip mažas vaikas.

- Ša ša, viskas gerai. Nieko vertingo. Tai tik pora romanų. Jų lengvai vėl galima įsigyti knygyne.

Bet mane gazdino ne tai, kad galėjau sudeginti ką nors vertingo (be abejo ir tai šiek tiek), o tai, kaip Dženiferė galėjo mane lengvai valdyti. Ji pasako, aš padarau. Nesvarbu, kad miegu. Negaliu to kontroliuoti. Negaliu to prisiminti, kaip ji man liepia.

Atsisėdom su Tomu ant sofos. Taip prasėdėjom pusvalandį kol laikrodis išmušė devynias. Atsidusau. Tarnai jau dengia stalą, reikia eiti pusryčiauti.

Turiu paminėti, kad gyvenu dvare. Jis didelis. Aišku pusė kambarių nenaudojami. Dvaras tai šeimos paveldas, iš kartos į kartą. Jaučiu statytas kokiam XVII amžiuje. Taip pat yra sodas. Tęsiasi gal du kilometrus. Daugybė senų ąžuolų, uosių ir beržų nusvirusiomis šakomis. Prie šių senolių net Dženė atranda ramybę.

Ir gėlės. Daugybė gėlių. Ypač baltų rožių. Mano mėgstamiausių. Tarsi simbolizuoja balta spalva nekaltumą, tyrumą... O kai aš tokia nusidėjėlė jei tikėtume Dženifere...

Taip pat yra labirintas. Jis labai didelis ir painus. Niekas ten neina be manęs. Vienąkart buvau įėjus iš smalsumo. Kaip išėjau net nežinau. Gal Dženė padėjo, nors kaži. Ji niekada to nedaro. Bet ką gali žinoti.

Savaime aišku, viskam prižiūrėti reikalingi tarnai. Taigi turim virėją, sodininką, arklininką ir tris tarnaites kurios nudirba buities darbus.

- Na, eime, - paragino Tomas.

Jis neklausė kodėl aš taip padariau. Žino. Daugybę kartų pasakojau tėvams apie... ją. Jie nuvedė pas gydytojus, tie prirašė galybę vaistų. Turiu migdomųjų, raminamųjų, vaistų, kad Dženė ar kitos haliucinacijos/kliedesiai dingtų...

Valgėm "angliškus" pusryčius. Kiaušinienė, kumpio gabaliukai, pupelės. Mėgstu juos. Apžiūrinėjau savo šeimyną. Tetis sėdėjo gale stalo, aš jam iš dešinės. Mama ir sesuo iš kairės. Atrodė lyg dvynės. Lilija ir Rouzė labai panašios. Abi blondinės žaliom akim, riestom nosytėm. Skirtumas tik tas, kad Lilija čia jaučiasi gerai, o Rouzė dūsta be vakarėlių ir draugų. Nors dažnai išrunka į miestą.

Šiaip pusrytėliai ėjo ramiai. Bet žinoma turėjo įsikišti Dženė.

- Aš ir nooooriu, - pradėjo zysti ji.

- Gi nevalgysi.

- Vistieeek.

- Padenkit dar vieną lėkštę, -atsidusus tariau. Kai Dženiferė įsikala ką nors, taip lengvai neišmuši. Lilija linktelėjo vienai tarnaitei.

Kai viskas buvo suruošta, Dženė atsisėdo ir pradėjo traukti į save kvapą. Įdomu, ji vaidina, ar iš tiesų užuodžia. Nedrįsau paklausti. O valgio ji žinoma net nepalietė.

- Brangioji, - krepėsi Lilija. Nevadino manęs vardu ar dukra kaip aš jos mama. - Šiandien atvyksta naujasis sodininkas. Maniau reikėtų tave perspėti.

- O kas atsitiko senajam? - vangiai paklausiau.

- Išėjo į pensiją.

- M.

Nelabai man rūpėjo, bet mačiau, kaip mano nuolatinės haliucinacijos akys pavojingai sužybsėjo. Aišku nepraleis progos per mane jam prikiaulinti. Išsigandau. Dėl jo.

Pavalgius užlipau į savo kambarį. Pasiėmiau knygą ir atsisėdus ant palangės prie atviro lango pradėjau skaityti. Palangė labai plati, nebijojau, kad iškrisiu.

Apie dvyliktą valandą pajutau, kad kažkas artinasi. Kartu su Džene  greitai nusigavom apačion. Plačiai atidariau duris. Ir išvydau prieš mane stovintį 18 metų vaikinuką su iškelta, dar nenuleista belstis ranka. Cha, aš greitesnė, - su malonumu pagalvojau.

Vaikinas išsižiojo. Atsidusau. Žinojau, kad dėl manęs. Visiems aplinkiniams atrodau kažkaip mistiškai. Nežinau, kodėl jie taip mano.

Turiu juodus, stambiom, sunkiom garbanom ant pečių krintančiom plaukus, mėlynas kaip vaiskiausias dangus akis, ilgas kojas, laibas rankas, grakščius riešus. Esu aukšta ir pernelyg laiba. Ir... turiu vieną keistenybę. Nežinau, gimiau su ja. Tai širdies formos dėmelė raktikaulio duobutėje.
- Gražuoliukas, - tarstelėjo Dženė.
- Palik jį ramybėje.
- Ne pripažink, nori jo.
- Ne. Bet jis bus gardus kasnelis Rouzei.
- Ak, koks pasiaukojimas, - dramatišku, širdį plešiančiu balsu sušuko Dženė.
- Atsiprašau, su kuo jūs kalbate? - Sumišęs, bet mandagiai paklausė nepažįstamasis tarpdury. Jau buvau pamiršus kokią nemalonią smulkmeną pastebi aplinkiniai. Dženiferės jie nemato, taigi atrodo lyg šneku su oru.
- Sužinosi vėliau, - atsidusau. - Užeik.
- Kri... Kristianas, - prisistatė.
- Lilija! - Pašaukiau. - Naujasis sodininkas atėjo.
Nesileidau į pažintis. Lilė viską jam papasakos. Kam man vargintis.
- Keista, jis panašus į tave, - pastebėjo Dženė, - aukštas, pernelyg plonas, juodais plaukais, gražiais riešais. Tik akys tamsesnio mėlio.
- Gal, - abejingai atsakiau. Nesigilinau.
Grįžau į savo kambarį ir toliau skaičiau. Po valandos pasigirdo švilpavimas. Persisvėrus per palangę žvilgtelėjau žemyn. Sodininkas jau dirba. Ravi piktžoles aplink rožes. Dar išgirdau dūsavimą. Pasukau galvą į šoną. Cha Barbė jau žiopso į Kristianą. Taip ir galvojau, kad jai jis patiks. Svarsčiau po kiek laiko jie susiburkuos.
Rouzė mane pastebėjo.
- Kristis mano, - krestelėjus savo auksinius javų (natūralaus atspalvio) plaukus paniekinamai pasakė, prieš tai pagiežingai į mane dėbtelėjusi. Oho, jau ir pravardę sugalvojo.
- Gerai, - gūžtelėjau pečiais.
- Net nebandyk kišti nagų. Tokia išsigimėlė pasmerkta likti viena.
Ji čia rimtai sau bėdos ieško? Gi atrodo aiškiai pasakiau, kad palieku Kristianą ramybėje.
- Nesitaikstyk su ja, - šnypštė Dženė. Vienas dalykas dėl kurio abi sutarėm, kad Barbė visiška tuščiagalvė. - Visai tu neišsigimėlė. - Atrodo pamiršo, kad vakar tą patį sakė tik kitais žodžiais.
Papurčiau galvą. Jom abiem. Atrodo Rouzė nesuprato.
- Matau kaip į jį spoksai.
- Aš skaičiau, - iškišau knygą pro langą.
- Manęs neapgausi.
- Jėzau, tu rimtai tokia durna ar tik apsimeti? - Man trūko kantrybė. Šiaip jau visas kandžias, piktas, pagiežingas ir šiaip blogo linkinčias jos frazes nuleisdavau negirdomis, bet šįkart nesusilaikiau.
Barbė prisimerkė. Iš akių liko plyšeliai. Pasigailėjau kam prasižiojau. Ji jau norėjo kažką sakyti, bet buvo aplenkta.
- Panelės, baikit ginčytis dėl manęs, - juokdamasis sušuko Kristianas.
Kartais pagalvoju, kad Dženė tėra mano vaizduotės kūrinys. Tačiau kartais įsivaizduoju, kad ji lyg atplėšta mano dalis. Ta gyvybingoji. Pilna energijos, sumanymų, veikli ir pnš., o aš... tarsi apmirus. Negyva. Abejinga, apatiška pasauliui, leidžianti viskam tekėti sava vaga.
Labai labai retai mes apsikeičiam vietom. Dabar tai irgi įvyko. Manyje kažkas užvirė, žiauriai užpykau.
Pašokau ir kaip kulka nurūkau į sodą. Kristianas ėjo apgenėti gyvatvorės. Prilėkiau prie jo, šiurkščiai griebiau už rankos ir atsukau į save.
- Dar kartą mane pavadinsi panele ir ne tik liksi be darbo, bet ir be galvos, supratai? - vos iškošiau pro dantis iš pykčio.
Nekenčiau tų visų titulų. Atrodo būčiau svarbi persona. O juk aš tik psichinė ligonė.
Sodininkas palinksėjo galva kaip šunytis. Atsilošiau. Kas man darosi? Aš taip nenorėjau. Debilė Dženė. Patraukiau į labirintą. Turėjau nuo visų pasislėpti. O tas durnius man iš paskos sekė!
- Klaidink jį, vedžiok su nosies. - Tarė Dženiferė tuo tonu. - Tegu jis pasiklysta, - dar tyliai pridūrė.
Negalėjau nepaklusti. Tas balsas mane valdė. Galėjo daryti su manim ką nori. Negalėjau atsispirti. Šis kartas nebuvo išimtis. Klaidinau Kristianą. Jis man kažką šaukė, nesuvokiau žodžių. Išlysdavau, mirkteldavau ir vėl pasislėpdavau už posukio. Jis klupo, nuzibrozdindamas delnus, vėl kėlėsi ir ėjo paskui. Galų gale atsidūrėm prie fontano kuris tryško pačiame labirinto viduryje.Greitai pasukau į kairę, kad "Kristis" nespėtų pamatyti.
Nuėjau namo. Jaučiausi šlykščiai. Žiauriai šlykščiai. Per dieną padariau du blogus darbus. Kaip tai įmanoma?! Vėl išgėriau vaistų. Toliau diena slinko ramiai. Pietūs, vakarienė. Kristiano niekas nepasigedo. O aš nieko nesakiau.
Vakare grįžo Dženiferė.
- Kaip tu drįsai? - Šnypštė ji. - Atsiimsi. Dabar pat.
Nurodė ką daryti. Paklusau.Nuėjau į virtuvę. Ten mane pasitiko virėja Violeta.
- Gal ko norėtum? - pasiteiravo. Maloni moteriškė.
Taip norėjau. Bet ketinau pasiimti pati. Priėjau prie stalčiaus ir išsiėmiau ilgą, didelį ir labai aštrų peilį. Violetos akyse atsispindėjo siaubas. Gal manė, kad ruošiuosi nužudyti ją? Liūdnai papurčiau galvą. Tada iškėliau peilį ir pradėjau savo rankoje lėtai rėžti rėžį. Pasimatė kraujas. Dženė kerštingai šypsojosi kaip rytą. Buvau jau pradėjusi rėžti trečią rėžį kaip virėja susigriebė ir pašaukė mamą. Girdėjau, kaip ji bilda laiptais, bet nebesulaukiau kol ateis. Buvau netekus daug... ar bent jau pakankamai kraujo. Skausmo nejutau. Tik neviltį. Tada atsijungiau.

Birželio 1, antradienis.

- Nemoki mylėti. Užjausti. Nejauti gėdos. Tu beširdė. Tau jau 16, o dar nieko nenuveikei. Kerolain, tu menkysta.

Norėjau jai liepti užsikišti. Paspringti savo žodžiais, susikišti juos atgal. Ir aš žinojau, kad ji žino, jog aš noriu. Todėl dar labiau mėgavosi mane koneveikdama.

- Džene, nedaryk to, - maldavau jos.

- O ką aš tau darau, Kerolain? - Apsimetus nustebusi tarstelėjo Dženė. - Juk aš tiesiog sakau tiesą. Tai ką turi ir taip žinai. Tu neturi draugų, perspektyvos gyvenime. Niekada nesusirasi darbo, vaikino. Savo šeimai esi tik našta.

- Prašau! - Sudejevau.

Bet ji tęsė. O aš nieko negalėjau padaryti. Nors... ne, galėjau. Prisiminiau vaistus. Nespėjus pajudėti Dženiferė perskaitė ketinimus mano galvoje. Klykdama bandė pirma pribėgti prie butelio, bet aš buvau greitesnė. Nurijau dvi tabletkas. Poveikis akimirksiu.

- Juk žinai, kad aš grįšiu. Juk žinai, kad tada viskas bus daug blogiau, - vyptelėjo ji, pamažu nykdama iš kambario.

Taip, žinojau. Tačiau kol kas neketinau dėl to sukti galvos. Tikėjausi, kad vaistai veiks iki ryto. 

Nuėjau į vonią, ir prisileidau ją. Plaukiojau tarp kvapnių putų. Paskui išsiploviau galvą, išsidžiovinau. Tik niekaip neradau šukų. Nors tu ką. Buvau tikra, kad pasidėjau jas kažkokioj spintelėj. Išieškojau visus namus. Tuo tarpu užsinorėjau valgyti. Nusileidau į virtuvę pradėjau darytis karštus sumuštinius. Imdama sūrį pastebėjau savo šukas. Hm. Keista.

- Lilija, tu padėjai mano šukas į šaldytuvą? - Paklausiau mamos. Vadinau ją vardu. Ir tėtį.

- Ne brangioji, manau, kad vis dėl to tu, - švelniai atsakė Lilija.

Gūžtelėjau pečiais. Aš tai aš.