Birželio 1, antradienis.

- Nemoki mylėti. Užjausti. Nejauti gėdos. Tu beširdė. Tau jau 16, o dar nieko nenuveikei. Kerolain, tu menkysta.

Norėjau jai liepti užsikišti. Paspringti savo žodžiais, susikišti juos atgal. Ir aš žinojau, kad ji žino, jog aš noriu. Todėl dar labiau mėgavosi mane koneveikdama.

- Džene, nedaryk to, - maldavau jos.

- O ką aš tau darau, Kerolain? - Apsimetus nustebusi tarstelėjo Dženė. - Juk aš tiesiog sakau tiesą. Tai ką turi ir taip žinai. Tu neturi draugų, perspektyvos gyvenime. Niekada nesusirasi darbo, vaikino. Savo šeimai esi tik našta.

- Prašau! - Sudejevau.

Bet ji tęsė. O aš nieko negalėjau padaryti. Nors... ne, galėjau. Prisiminiau vaistus. Nespėjus pajudėti Dženiferė perskaitė ketinimus mano galvoje. Klykdama bandė pirma pribėgti prie butelio, bet aš buvau greitesnė. Nurijau dvi tabletkas. Poveikis akimirksiu.

- Juk žinai, kad aš grįšiu. Juk žinai, kad tada viskas bus daug blogiau, - vyptelėjo ji, pamažu nykdama iš kambario.

Taip, žinojau. Tačiau kol kas neketinau dėl to sukti galvos. Tikėjausi, kad vaistai veiks iki ryto. 

Nuėjau į vonią, ir prisileidau ją. Plaukiojau tarp kvapnių putų. Paskui išsiploviau galvą, išsidžiovinau. Tik niekaip neradau šukų. Nors tu ką. Buvau tikra, kad pasidėjau jas kažkokioj spintelėj. Išieškojau visus namus. Tuo tarpu užsinorėjau valgyti. Nusileidau į virtuvę pradėjau darytis karštus sumuštinius. Imdama sūrį pastebėjau savo šukas. Hm. Keista.

- Lilija, tu padėjai mano šukas į šaldytuvą? - Paklausiau mamos. Vadinau ją vardu. Ir tėtį.

- Ne brangioji, manau, kad vis dėl to tu, - švelniai atsakė Lilija.

Gūžtelėjau pečiais. Aš tai aš.