Birželio 21, pirmadienis

Atsikėliau skaudančia galva. Neplyšo, bet skausmas nervino.

- Tai kaip vakar pasismaginai? - Pašaipiu tonu paklausė Dženė.

- Ai buvo visai fainai galiu pasakyti, - neatsilikau kandumu nuo jos. - O dabar dink.

- Kas aš tau, šuo?

Blem, šitie apsižodžiavimai jau pradėjo mane knisti.

Po pusryčių (kuriuos šį kartą, kad ir kaip keista suvalgiau normaliai) beveik visiems leido išeiti į lauką. Išskyrus tuos kuriems reikėjo pas psichologus (jų čia turėjom net 3, vakar sužinojau iš Lolos) ir visiškus bepročius. Aišku buvo tokių žmonių kurie ir patys nėjo.

Išėjus į gryną orą man truputį palengvėjo. Laukas kaip laukas, žolė, medžiai ir paukščiai. Oras pakenčiamas, apie 20 laipsnių. Po vienu medžiu pastebėjau Lolą. Greitu žingsniu patraukiau prie jos.

- Sveika, - tariau prisiartinusi. - Kvailai skambės, bet noriu tau padėkoti už vakar.

- Ta prasme?

- Na, kad pasilikai su manimi vakar visą dieną. Man tikrai reikėjo atsipalaiduoti.

- Ką tu čia pjauni? - Žiūrėjo su įtarimu akyse į mane Lola.

- Juk... na... - Susipainiojau.

- Aš vakar tik užėjau, pamačiau tave piešiančią, mes kalbėjomės, papasakojau tau apie šią vietą ir panašiai, o po valandos išėjau, nes išgirdau prižiūrėtojų žingsnius.

Aš bukai spoksojau į Lolą.

- Pala pala. - Ji net prisimerkė. - Tau gi visokios haliucinacijos, tai gal prisihaliucinavo, kad mes... O Dieve! - Lola net žagtelėjo iš juoko.

- Ne ne, - skubėjau paneigti, - Aš tau ir dėkojau, kad vakar praleidai su manim tą valandą.

- Klausyk, žinau, kad meluoji. Atskiriu tokius dalykus. Bet nieko tokio, aš neprieštarauju tapti tavo... fantazijų objektu, - Lola sukikeno.

- Baaik! - Suvaitojau ir susmukau ant žemės. Atsirėmiau į medžio kamieną.

- Pati baik, gi sakau, viskas gerai. Klausyk, štai kaip viskas mano manymu buvo: prižiūrėtojos dieną tam tikru laiku duoda raminamųjų patiems sunkiausiems ligoniams. Galbūt jie tave tokia palaikė ir kai aš išėjau sugirdė. Turbūt tada tau ir prisisapnavo.

- Gal, - sutikau. Nenorėjau gilintis.

- Nori parūkyti?

- O čia galima?

- Ne, bet įsikarsim į va tą medį, - ji mostelėjo ranka į medį išsikerojusiomis šakomis ir su daug lapų, - ir mūsų niekas nematys.

- Gerai.

Kol aš lipau, Lola saugojo mano užnugarį. Po to aš jos sėdėdama medyje.

- Ei, greičiau, ateina prižiūrėtoja, žvalgosi po kiemą!

- Lipu. Lipu, - suniurzgėjo mano naujoji draugė. Ačiū Dievui spėjo, kol nepamatė vergvaldė.

Tada išsitraukė cigaretes. Pridegė. Vieną davė man. Ramiai rūkėm pro medžių šakas stebėdamos debesis.

- Kada tavo gimtadienis? - Paklausiau.

- Sausio devynioliktą, tavo?

- Rugpjūčio tryliktą.

- Greitai.

- Aha.

- Ir kiek sueis?

- Septyniolika. O tau?

- Devyniolika.

- Aišku.

Taip ramiai šnekučiuodamosi surūkėm cigaretes ir nulipom ant žemės.

- Ei, žiūrėk, kažkoks šuo laksto! - Sušukau.

- Kur?

- Va ten, prie tų krūmų kiemo gale.

- Nieko nematau. - Lolos akyse vėl atsirado tas įtarus žvilgsnis. - Geriau einam, tuoj bus pietūs.

- Kaip nori. - Nusileidau.

Bet aš tikrai mačiau šunį. Toks didelis, vilkinis. Žiūrėjo į mane piktomis juodomis akimis. Kūnu perėjo šiurpulys. Jis mane gąsdina.

Dženė nesirodė (l. gerai), pietūs praėjo ramiai. Po jų nuėjau į šiokią tokią mūsų psichiatrinės biblioteką, nežiūrėdama pasiėmiau knygą. Atsisėdau ant sofos prie lango. Maždaug kas minutę tolygiai perversdavau lapą, net neskaitydama kas ten parašyta. Įdėmiai stebėjau vaizdą lauke, bet šuns taip ir nepamačiau.

Pranešimas

Jau paskelbtos Lolos nuotraukos. Nenustebkit, ji ne gražuolė, plaukai be tamsių sruogelių, bet man tokios ir reikėjo.

P.S. Toliau lavinu jūsų muzikinį skonį. :) Čia yra ir viena lietuvių dainininko daina, ir viena girdėta iš anksčiau, viena iš filmo, viena roko stiliaus ir dar pora dainų.

Patiko, nepatiko? Laukiu nuomonių.

Birželio 20, sekmadienis

___________________________________________________________

Atleiskit žmonės, bet tokia aš jau esu. Jeigu ir toliau retokai parašysiu tai bent pasistengsiu, kad įrašai būtų geri.

___________________________________________________________

Aš tampu beprote. Tiesiog jaučiu kaip pamažu kraustausi iš proto. Tiksliau jaučiu kaip Dženiferė kraustosi iš proto, o aš kartu su ja. Naktį (na gerai, likusias tris valandas kol reikėjo keltis) nesudėjau nė bluosto. Dženė rėkė, blaškėsi, baladojo sienas, šaukė ant manęs, verkė (vau), ko tik ji nedarė. Niekas negelbėjo. Galų gale atsisuko ir tėškė man:

- Tu kalta. Ir jeigu manęs iš čia neištrauksi, prisiekiu, bus blogai ir tau, ir aplinkiniams.

- Aš?! Idiote tu nelaiminga, mąstyk bent truputį! Ne aš norėjau nužudyti Vėją, ne aš norėjau čia atsidurti. Tai TU kalta! Per tave mes čia atsidūrėm, per tavo sukruštus norus man.

- Eik tu šikt po velniais! Ne aš tau jį liepiau nudurti. Pati ėmei ir nudūrei.

- Nu taip taip. Tu juk mano haliucinacija, tu man viską liepi daryti, išvis be tavęs aš būčiau normalus žmogus!

- Ne aš, nu suprask pagaliau! Tu ir be manęs ne visada sąmoningai mąstai.

- Na kad ir kaip ten būtų, aš iš čia mūsų ištraukti negaliu.

- Tai pasistenk, nes aš veltui negrasinu.

Galėjo ir nesakyti.

08:00 mus, visus psichus suvarė į valgyklą, pusryčių. Čia ir prasidėjo.

Patiekė omletų. Turėjau valgyti su šakute. Jau norėjau smeigti ja į valgį, bet Dženė sugriebė mano ranką ir šakute pradėjo braukti per stalą. Garsas ausis rėžė. Priešais sėdinti mergina dėbtėlėjo į mane.

- Baik, arba tuoj ateis prižiūrėtojos, išves tave ir liksi be pusryčių.

- Aš negaliu, čia ne aš, - lemenau šiaip ne taip.

- Visi taip sako, - vyptelėjo ji.

Apskritai mergina buvo graži. Žemesnė už mane, plona, turbūt pora metų vyresnė. Ypač jos buvo gražūs plaukai. Atrodė kaip perukas, na tiesiog negalėjo atrodyti taip gerai. Blondiniški, purūs su tamsiai rudom sruogelėm. Pavydėjau jai tokių plaukų. Bet tos merginos akys... Dženiferę lenkė tūkstantį kartų. Pilkos spalvos, tokios šaltos šaltos. Juodi ratilai. Gal ji irgi nemiega? Nupurtė šiurpuliukai dar kartą sutikus jos žvilgsnį. Jėzau, ji didesnė beprotė nei aš.

Kol aš apžiūrinėjau stalo draugę, Dženiferė toliau braižė suėmusi mano ranką šakute stalą. Iš tikrųjų pamačiau kaip link manęs artėja kažkokios moterys (storos kaip nežinau kas). Nieko netarusios paėmė mane už pažastų, pakėlė ir nuvedė į kambarį. Uždarė duris. Likau viena. Dženė išgaravo. Bandžiau ją pasišaukti, bet nieko nepešiau.

Nuėjau prie savo stalo padaryto iš šviesaus medžio. Atsisėdau ant kėdės. Pradėjau traukinėti stalčius. Viename jų radau popieriaus lapų, kreidelių, pieštukų, flomasterių, lipnios juostos, klijų, na žodžiu visokių kanceliarinių prekių. Keista, neradau tik žirklių. Bet geriau pagalvojus supratau, kodėl jų čia nėra.

Išsitraukiau lapą ir kreideles. Ilgokai sėdėjau bandydama nuspręsti ką nupiešti. Pagaliau išsitraukiau juodą spalvą ir pradėjau braižyti žmogeliukus.

Jie buvo labai primityvus, kaip kad darželinukai piešia. Apskritimas buvo galva ir penki pagaliukai atitinkantys kūną. Dar truputį juos padailinau. Pridėjau akis (kai kurie atrodė lyg su fanarais), burnas (išsižiojusias arba suspaustas iš siaubo), kai kuriems ir plaukus. Tada po jais pradėjau surašinėti vardus. Daug žmonių nepažinojau, tad ir žmogeliukai buvo tik keli. Mama, Rouzė, Evė, Džėjus, Dženiferė (na žinoma) ir dar keli. Paskui pavingiavau liniją, kad atrodytų, jog vieni žmogeliukai bėga ant kalno, kiti jo papėdėje.

Kai visa tai nupiešiau, kreidelės pagalba šalia atsirado juodas pavidalas. Pamažu jis įgavo kontūrus. Burną, akis ir rankas. Nupiešiau rodyklę į jį ir užrašiau didelėmis raidėmis: "MARAS". Tada nupiešiau kitą rodyklę į bėgančius žmogeliukus ir ant jos atsirado sakinys: "Maras visus užkrečia maru ir visi numiršta".

- Įdomu, - staiga išgirdau balsą už savęs. Išsigandusi pašokau. Už kėdės stovėjo ta pati mergina kurią mačiau valgykloje.

- Ką tu čia darai? Kaip čia patekai?

- Užėjau pasisveikinti su naujoke. Nugvelbiau iš prižiūrėtojos raktus. - Ir pamosikavo jais man prieš nosį. - Mano vardas Lola, beje.

- Kerolain, - truputį apspangus atsakiau. Tuo pat metu smegenys greitai ištraukė informaciją apie Lolos vardą. "Lola - kenčiančioji".

- Ką čia piešei? - Smakru parodė į mano piešinį.

- Nieko, - greitai užverčiau lapą į kitą pusę. Lola tik gūžtelėjo pečiais. Atsisėdo ant mano lovos ir patapšnojo į vietą šalia savęs.

- Eikš, - tarė man. Atsisėdau.

- Tai kaip čia atsidūrei? - Paklausiau.

- Ai prieš kokius ketverius metus naktį man kažkas užėjo, pasiėmiau kirvį ir prasiėjau pro tėvų miegamąjį. Nu ta prasme nužudžiau savo tėvus.

- Aišku, - tariau truputį suglumusiu balsu. Nors iš tiesų tai sėdėjau apšalusi. Kai pagalvoji, tai juk ir aš galėjau taip padaryti.

Staiga Lola pradėjo nesuvaldomai juoktis. Juokėsi taip, kad vos prakvėpavo.

- Kas yra? - likau nesupratusi.

- Kvailute, juk aš tik juokauju, negi manai, kad aš ištikrųjų galėčiau nužudyti savo tėvus?

- Aš galėčiau. - Pasakiau, bet taip tyliai, jog Lola net neišgirdo.

- Ne, iš tikrųjų tai aš šioje psichuškėje už tai, kad... pala, paskaičiuosiu... - ji trumpam nutilo ir pradėjo lenkti pirštus. - Už tai, kad penkis kartus bandžiau nusižudyti. Vieną kartą beveik pavyko, dūriau su peiliu sau į pilvą, bet kol numiršti maždaug 20 minučių kraujuoji ir būni su sąmone, taigi mane spėjo užtikti tėvai ir nuvežti į ligoninę. Per stebuklą išsigelbėjau. Tik randas prisiminimui liko. - Lola kilstelėjo savo maikutę ir iš tikrųjų pamačiau randą. Jis buvo tikrai šlykštus. Nusisukau. - Bandyčiau ir čia nusižudyti, bet kiek spėjai pamatyti, čia nėra aštrių ir smailų daiktų.

- Vau.

- O tu už ką?

- Nužudžiau savo draugą.

- Vaau, - atkartojo Lola mane. - Kodėl?

Papasakojau jai visą istoriją. Ji tik sėdėjo šalia ir tylėjo. Veide nė menkiausio išgąsčio ar susirūpinimo.

- Argi tavęs tai... na... neglumina?

- Eik tu, manęs jau seniai niekas nebestebina. O kaip tu manai, už ką čia žmonės patenka? Už riešų pjaustymąsi? Juk psichiatrinėse tik ir sėdi visokie bepročiai, žudikai maniakai, savižudžiai ir panašiai. Aš su tokiais nuolat bendrauju.

- Aišku.

- Klausyk, Kerolain, tu labai įsitempusi. Tau reikia atsipalaiduoti. Gyvenimas tęsiasi net po nemalonių įvykių, taigi reikia juos pamiršti.

Lola švelniai pradėjo masažuoti man pečius. Švelniai lūpomis palytėjo kaklą, pradėjo slinkti į viršų. Ji bandė mane pabučiuoti.

- Nagi, prasižiok, - tyliai paragino. Padariau kaip liepta. Ji sukišo savo liežuvį man į burną. Pamažu parvertė mane ant lovos.

"O Dieve, - pagalvojau". Ji nori... O Dieve, ji ką, rimtai?

- Tu lesbietė? - atsitraukusi greitai paklausiau.

- Ne visai. Greičiau jau bi. Bet jei ir būčiau, koks skirtumas? Supranti, šiame narve nėra daug pramogų. Todėl reikia naudotis viskuo kuo tik sugebi, kad patirtum kuo didesnį malonumą. - Paskutinius žodžius Lola sušnabždėjo man tiesiai į ausį.

Staiga pagalvojau - kodėl gi ne? Ir leidau Lolai mane nurengti.

Birželio 19, šeštadienis

Prakeikiu šitą dieną. Iš visos širdies, imu ir prakeikiu.

Guliu baltoje patalpoje. Su baltom sienom. Ant baltos lovos. Su šiugždančia balta patalyne. Su lempa kuri skleidžia baltą šviesą. Vienintelis daiktas kuris yra kitokios spalvos nei balta, yra stalas iš medžio, rudas. Niekada nemaniau, kad mano mėgstamiausiu daiktu gali tapti stalas. Na ką gi, gyvenimas pilnas staigmenų. Kaip ir paskutinė man jo iškrėstoji.

Atsikeliu. Perbraukiu pirštais sieną, kaip jau minėjau – baltą. Toliau braukdama einu ratą. Gal teisingiau sakyti keturkampį. Bandau apčiuopti plyšį. Bet kokį. Lango į lauką rasti jau nebesitikiu, bet nors mažytį pelės urvelį. Galų gale įsitikinu, kad jokio plyšio nėra išskyrus langelį duryse. Nueinu ir atsigulu ant lovos.

Atsuku galvoje čiaupą ir paleidžiu prisiminimus.

Pypt. Pypt. Pypt. Skambinu Kalistai. Žvilgteliu į sieninį laikrodį: 01:01 val. Atsiliepia jos balso paštas.

- Kalista, - rimtai tariau tada, - kai sužinosi, prašau... Net nežinau ko prašyti. Greičiausiai tu pyksi, tu nusivilsi manimi, tiksliai negaliu numanyti, ką tu jausi, bet iš karto atsiprašau. Juk žinai kokia aš. Žinai, kad aš šizofrenikė. Žinai apie Dženiferę, nors ir nesu tikra ar ji dėl viso šito kalta. Aš netyčia. – Patylėjau, nusijuokiau kažkokiu keistu juoku. – Aš nenorėjau. Jis buvo man toks pat brangus koks ir tau. Nemanau, kad po šio įvykio tu norėsi mane matyti, todėl galbūt geriau, jei tai bus mano atsisveikinimas. Tikiuosi, tau niekada nebeteks regėti manęs akyse. Tik dar kartą atsiprašau. Sudie...

Padėjau ragelį. Iš palėpės išsitraukiau du didelius lagaminus ir pradėjau krauti į jį daiktus. Visus. Drabužius, knygas, viską kas tik tilpo. Galų gale vos užsegiau lagaminus. Tada atėjo motina.

- Eime, - išbalusiu veidu tarė ji.

Sukroviau lagaminus į automobilio bagažinę. Dar nubėgau atsisveikinti su Sakura. Man išriedėjusios ašaros kaptelėjo ant kumelaitės snukio. Ji tyliai sužvingo.

- Viskas bus gerai. Tavimi pasirūpins. O aš tave kada nors aplankysiu, prisiekiu, tikrai tikrai! Tik tai gali truputį užtrukti... – Šnabždėjau paguodžiamus žodžius Sakurai į ausį.

Grįžau ir įsėdau į automobilį. Atsigręžiau į savo namą. Savo prieglobstį tiek metų. Apžvelgiau laukus kuriose jodinėdavau. Šalia žydėjo mano taip mėgstamos baltos rožės. Mačiau ir seną, didelį gluosnį kurio šakos siekė žemę. Viso šito nematysiu labai ilgai. Labai. Galų gale akys pažvelgė ir į motiną sučiaupusią lūpas, nudūrusią akis į žemę vis dar išbalusiu veidu ir Rouzę kuri truputį nervingai, bet vis tiek šypsojosi. Aha, išsipildė jos svajonė.

Važiavom ilgai, gal tris valandas. Apie penktą valandą mašina sustojo. Išlipom. Atminty iš tos nakties įsirėžė tik du dalykai: policininkas šaltu veidu pareiškęs, kad aš nužudžiau Vėją (aišku prieš tai jie tūkstantį kartų viską patikrino ir pertrikrino) ir tėčio veidas. Kitaip nei motinos ir sesers, jis buvo pilnas skausmo ir sielvarto.

- Atsiprašau, tėti, - apkabinusi ir stipriai jį suspaudusi sukuždėjau. Atrodė, kad dabar visą gyvenimą tegalėsiu atsiprašinėti už tai ką padariau. – Aplankyk mane. Prašau. Tu vienintelis kas man dar liko.

Tėtis tegalėjo linktelėti. Jo skruostu nuriedėjo ašara, o tada lyg išsigandęs savo silpnumo nusigręžė, nuvedė mane į pastato vidų, užregistravo, atliko visus tuos formalumus, palydėjo mane į kambarį ir išvažiavo. Stebėjau jį nuvažiuojantį koridoriuje pro langą. Jis mane aplankys. Tačiau negreitai.

Tada grįžau į kambarį. Pirmą kartą jame iš tiesų apsižvalgiau. Na ką pamačiau jau pasakojau.

- Tai štai kur man teks praleisti tiek metų. Jaučiu, kad čia laikas slinks labai ilgai. – Garsiai tariau sau.

- Gal ir ne, - atsiliepė Dženiferė.

Tą minutę supratau, kad jeigu aš atsidūriau psichiatrinėje, dar ne viskas baigta. Toli gražu. Tikrasis siaubas dar tik prasidės.

Birželio 18, penktadienis

Nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo triuškinantis nusikaltimo tyrimas. Tiesiog šluojantis viską iš kelio. Paklausit nuo ko pradėjau? Kaip čia suformulavus...

- Violeta, kur pienas?! Išvis, kur mano sausi pusryčiai?!

- Čia, vaikeli, spintelėj po kaire puse.

- Ai va. Gerai, radau, ačiū.

Pasiėmus savo bliūdelį su neaiškiai suplaktu marmalu, užlipau į viršų, ant nosies užsirioglinau nerd'us (kad solidžiau atrodyčiau). Dabar dar reiktų cigaretės, bet ai, tiek tos. Beliko įjungti savo galvelę. 

Beje, nusiploviau nuo šūlės. Pasakiau, kad pilvą skauda. Patikėjo. Nemanau, kad tėvams išvis rūpėjo.

Gerai, susikaupk, mąstyk, Kere, mąstyk. Reikia nuvykti į nusikaltimo vietą. Galbūt aš pastebėsiu kažką, ką mentai pražiopsojo. Iš kur žinau kur tai įvyko? Vakar iškvočiau.

Tiesą sakant, tai nykoka vieta. Lyg ir skersgatvis ar panašiai. Na kaip filmukuose būna, gale siena. Nelabai moku paaiškinti. Aplinkui nebuvo labai daug vietų kur galėtum kažką rasti. Gale, prie sienos stovėjo konteineris. Žvilgtelėjau vidun - tuščias. Be abejo mentai jau viską iššniukštinėjo. Pakilnojau šalia gulinčias dėžes. Kažkokia nesąmonė. Kur paslaptingi ženklai, užuominos ar KAŽKAS, kaip būna filmuose? Kodėl aš nerandu už ko užsikabinti? Kodėl niekas man nepadeda rasti Vėjo žudiko? Kur po galais teisingumas?

Juk negalėjau žinoti, kad labai greitai paaiškės žiauri tiesa.

Iš to pykčio paėmiau akmenį, dydžio sulig mano plaštaka ir nesitaikiusi mečiau į plytų sieną. Pasigirdo kitoks garsas. Toks garsas būna tik tada, kai pabaladoji į tuščiavidurį daiktą. Lėtai priėjau ir dar kartą su akmeniu gerai pastuksenau į tą plytą, į kurią jis ir atsitrenkė.

Tikrai, ir vėl tas garsas. Apsižiūrėjau ar nerasiu daikto, su kuriuo galėčiau iškrapštyti plytą. Tuščia. Atsidusau ir supratau, kad teks paaukoti savo nagus. Pradėjau krapštyti, vis įnirtingiau ir įnirtingiau.

- Velnias! - nulūžo nagas.

Pirštus nusibraižiau iki kraujo, bet nepasidaviau. Galų gale plyta per du centimetrus išsikišo. Och, pagaliau. Dabar jau lengvai išėmiau ją iš sienos. Taip, kaip ir galvojau, ji buvo tuščiavidurė. Ir ten gulėjo...

Peilis su apkrešėjusiu krauju. Atsitiktinumas? Likimas? Kas žino. Bet...O Dieve. Negali būti. Negi aš tikrai radau Vėjo žudiko žudymo įrankį? Gal dalyvauju fantastiniame filme? Arba laidoj, kur išdūrinėja. Nejučia žvilgsniu nuslydau viskuo ką tik galėjau matyti, bet kamerų nesimatė. Vadinasi tai tikra.

O gal vis dėlto siaubo filmas? 

Gerai, dabar skubam į miliciją.

Nubėgus ten viską papasakojau. Kapitonas stebėjosi, tokiomis radimo aplinkybėmis ir aišku pareiškė, kad tai visai nebūtinai turi būti žudiko ginklas, bet jie būtinai ištirs. Paliepė man eiti namo, o rytoj praneš ką sužinoję.

- Beje, stengiausi ginklą liesti kuo mažiau, bet ten gali būti ir mano pirštų atspaudų.

- Taip, žinoma, suprantu.

Atsisveikinom ir aš patraukiau atsiimti man tikrai priklaususios lazanijos už šiandien nuveiktą, - nežinia gerą, ar ne, - tačiau žygdarbį.

Birželio 17, ketvirtadienis

Visa diena buvo vangi. Vangiai iššliaužiau iš lovos. Vangiai nukėblinau į mokyklą. Atmosfera buvo vangi. Visi prislėgti, dar neatsigavę, lyg negalėtų patikėti, kad paskutinis suolas vidurinėje eilėje tuščias. Dabar yra ir liks.

- Pagerbkime Vėją tylos minute. - Išgirdau auklėtojos balsą.

Vienu metu vienodai čiūžtelėjo per grindis kėdės. Visi klasiokai atsistojo. Nutilom. Ir ne minutei. Laikas man buvo praradęs reikšmę, bet girdėdama laikrodžio tiksėjimą, paskaičiavau, kad prastovėjom apie septynias minutes. Nesistebėjau. Vėjas vertas to.

- Ką dabar darysim? - Pavargusiu balsu paklausė manęs Kalista kai atsisėdom ir perbraukė ranka per plaukus. Akys raudonos kaip triušio, užverktos. Paakiai juodi. Veidas išbalęs. Turbūt ir aš neatrodžiau negeriau nei ji.

- Aš bandysiu išsiaiškinti to kaltininką.

- Ir kaip žadi tai padaryti? - Kandžiai pasiteiravo draugė.

- Nežinau. Reikia rasti siūlo galą, o po to kaip nors atkasiu. Turbūt po pamokų eisiu pasiteirauti mentų.

- Žinau, kad viską darai viena, taigi nesisiūlau padėti, bet jeigu ką, žinai kur mane rasti.

- Taip. - Linktelėjau. Neketinau judinti Kalistos. Žinoma būtų drąsiau ir smagiau (ha ha ha) veikti kartu, bet jai reikia atsigauti.

Kaip tariau, taip ir padariau - po pamokų nuėjau pas mentus. Apsimečiau Vėjo pussesere. Kvočiau tuos vyrukus kaip įgudęs viduramžių inkvizitorius, bet nieko naudingo nepešiau. Nusikaltėlis sudirbo švariai. Labai švariai. Ginklo nerasta, jokių plaukų, nuorūkų ar kitų daiktų kuriuos galėjo turėti žmogžudys taip pat nerasta. Visiškai nėra už ko užsikabinti. Tik nustatyta, kad Vėją nudūrė su peiliu.

Paprašiau, kad parodytų lavoną. Iš pradžių neleido, bet aš prašiau kaip atkaklus prekybos agentas, taigi jie nusileido.

Kai pamačiau, man pasidarė bloga, bet šiaip ne taip išsilaikiau. Netgi sugebėjau nustatyti savo veide šaltą ir bereikšmę išraišką.

- Kad ir kas tai padarė, padarė labai... kruopščiai. Dūrė į patį širdies centrą. - Pasakė man policininkas kurį jau spėjau pakrikštyti Kapitonu. Sutinku, nelabai originalu, tačiau tingėjau galvoti kažką įspūdingesnio.

- Aišku.

Na nebuvo šlykštu ar panašiai, kraujas neabejoju kruopščiai nuvalytas, tiesiog mane nustebino, koks Vėjas atrodo dabar. Netekęs spalvos. Baltas baltas kaip sniegas. Šaltas šaltas kaip ledas. O blausioje mėlynoje šviesoje jis atrodė dar keisčiau. Akys užmerktos. Švelniai apvedžiau pirštu jo žaizdą. Ovali. Sukrešėjęs kraujas aplink ją. Nusipurčiau.

Nieko neradusi pas Kapitoną, grįžau namo. Visos mano viltys žlugo. Nebežinau ką toliau daryti. Suknisti mentai.

- Tu juk žinai atsakymą, - pasakė man Dženiferė.

- Meluoji.

- Meluoji, kad aš meluoju.

- Tu čia man nemeluok, kad nemeluodama tau meluoju.

- Tik nereikia. Kai baigsi man meluodama, jog nemeluoji, kad man meluoji meluoti, tada ir pakalbėsim.

- Tu suknista melage! Kai baigsi man meluoti, kad aš meluoju, jog tu nemeluodama man meluoji, kad aš meluoju, tada ir pažiūrėsim.

- Eik tu sau su tokiais sakiniais, - pratrūko juokais Dženė. - Bet aš rimtai. Pasuk galvą, tu tikrai žinai kur eiti.

- Sunku mąstyti. - Pasirėmiau rankomis ir atsidusau. - Slidus Žaltys, nieko taip nebus, einu pasidaryti sumuštinį.

Birželio 16, trečiadienis

Saldžiai miegu, devintą sapną sapnuoju, seilės per pagalvę teka, ir tik girgžt! - durys. Kas gi ten? Vaiduoklis, giltinė ar velnias? Ogi ir tas, ir anas ir dar trečias, nes čia iš pat labo ryto atsibeldė Lilija.

Per šimtąją sekundės dalelę iš karto sugalvojau klausimą: ko jai čia reikia? Gal kartais vėl pradėjo tas savo "Tai yra sveika!" dienas? Buvo čia sumaniusi: keltis ne vėliau aštuntą valandą, tada bėgiojimas, pusryčiams ten kažkokie vaisiai. ir t.t. Man tai nesvarbu, tegul daro ką nori su savim, bet svarbiausia, kad ir mane įtraukė.

- Kelkis, greitai! - Šūktelėjo ji ir papurtė mane. Aš tik dar labiau į kamuoliuką susitraukiau.

- Ko čia isterikuoji? Pasikorė gal kas?

- Nejuokauk taip žiauriai.

- Nu nesijaudink, gi aa... aaa... - nebegalėjau pabaigti sakinio kai pamačiau, kokia Lilija išbalusi. - Kas atsitiko? - Rimtai paklausiau.

- Imk. - Padavė man raminamųjų tablečių buteliuką.

- Kam man jos?

- Prireiks. Aš šiandien ryte jau kelias išgėriau.

- Na tai sakyk kas atsitiko.

- Pameni, prieš kelias sekundes juokaudama klausei ar kas nepasikorė? Taigi... ne. Bet... atsitiko kai kas panašaus.

- Kaip tai? Kažkas mirė? Jetau, sakyk greičiau kas yra! - Dabar jau ir aš sėdėjau išbalusi, greičiausiai labiau už Lili.

- Nužudytas... - Lilijos balsas drebėjo, smarkiai drebėjo.

- Kas?! Sakyk kas!

- Manau tu žinai kas, - įsiliejo į pokalbį trečias balsas. Dženiferės.

- Vėjas, - abi su Lilija kartu pasakė. Tik Lilija tai pasakė su skausmu balse, garsiai, o Dženiferė tyliai pašnibždomis.

Aš nieko nesakiau. Tik pakreipiau galvą lyg norėdama pamatyti ant šono gulintį daiktą. Išpūčiau akis. Jaučiausi tarsi padaryta iš stiklo. O dabar mane kažkas netyčia numetė. Numetė nuo neaukštos vietos, aš beveik nesudužau. Beveik. Bet vis tiek viena vieta atskilo. Ir netgi be to mažo gabalėlio aš jau sugadinta. Jau nebe pilnavertė. Nesijaučiu tokia. Dūžt.

Dienoraštyje daug nerašiau apie savo bendravimą su Vėju. Ir nors mes buvom pažįstami neilgai, atrodo vos kelias dienas, tas užsimezgęs ryšys buvo daugiau nei draugystė. Kažkur lyg ir minėjau - jis buvo mano sielos brolis. Toks žmogus kuriam nestatai jokių sienų, kuris palaiko tavo net pačias beprotiškiausias mintis, kuris atspėja kai tu džiaugiesi, paskambina kaip tik tada kai tau liūdna, nors nieko nesakai, atspėja ką nori pasakyti iš pusės žodžio.

Staiga suskaudo širdutę, kai supratau, kiek brangių dienų praradau tiesiog pykdama ant jo už tą kvailą bučinį. Tai taip kvaila. O dabar nebegalėsiu su juo kalbėtis. Negalėsiu net atsiprašyti.

Mane apimė neviltis. Ašaros dusina. Negaliu kvėpuoti. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Kodėl dabar, sėdėdama viena ant lovos kai Lilija išėjo, nebemoku išreikšti jausmų popieriui? Kur dingo žodžiai? Atrodo temoku piešti klaustukus.

Staiga suvokiau, kad kai ko nežinau. Greitai nusileidau į apačią ir susiradau Liliją.

- Kas tai padarė?

- Kol kas nežinoma. Policija tiria nusikaltimą.

Kol jie ištirs ir pasaulio pabaiga ateis. Pabandysiu išsiaiškinti pati.

Atsakymo toli ieškoti nereikėjo.