.

O gaš, žmonės, su ta istorija čia tokia nesąmonė. Kažkoks chaosas, nebepagaunu veiksmo, kam jūs ją išvis skaitėt. ;D Nusigaravau ir nusvaigau visai jau. Sakau, chaosas. Tikiuosi antra istorija geriau gausis, nes čia tai krč buvo.

Padėka

Sveiki žmonės.

Visų pirma, žiauriai, nerealiai noriu padėkoti Ievai, dar žinomai kaip Pukenijai. Aš tau tikrai nuoširdžiai dėkoju. Nes jeigu ne tu, ši istorija nebūtų gimusi.
Tiesiog Ieva taip paviršutiniškai, taip nuobodžiai ir banaliai rašė, ir kas svarbiausia, turėjo apie šimtą ar daugiau skaitytojų. Juokingiausia, kad visi tą jos istoriją gyrė! Cha! Todėl nusprendžiau, kad reikia žmonėms parodyti, jog galima parašyti daug geriau už tą jos tuščią istorijūkštę.
Nežinau ar pavyko geriau, tai pirmoji istorija kurią aš užauginau ir baigiau. Tiesą sakant vieni įrašai man atrodo labai geri, kiti visai prasti. Pabaigoje visai nusibodo terliotis, taigi užbaigiau. Pabaiga ne visai išbaigta, per greita, bet reikėjo kažką daryti.
Net nežinau ką sakyti, geriau jūs parašykite savo nuomonę. Atleiskite, už ilgus nerašymo tarpu ir viską.
Tikiuosi nenusiminsite, nes tai toli gražu ne pabaiga! Aš ir toliau rašau. Štai kitos istorijos adresas:
www.aleksejaustaure.blogspot.com

Baai. C:

Po aštuonerių metų

- Taip, taip, palikit prie durų. Pasiimsiu. Aha, gerai. Labai ačiū. - mandagiai padėkojau paštui.
Krausčiausi. Aptikau mažą, bet jaukų butuką raudonų plytų, netinkuotame name. Iš tiesų be drabužių, daiktų aš turėjau ne itin daug. Vos vieną dėžę.
Iš tiesų nebe pamenu kodėl aš ten buvau. Net menkiausios priežasties. Prieš aštuonerius metus man pradėjo girdyti vaistus. Iš pradžių priešinausi, bet galų gale nusileidau. Jie tarsi ištrynė atmintį. Negalvojau, nejaučiau, nejudėjau. Kartais gulėdavau ant lovos kaip lavonas. Nė mažiausios minties galvoje.
Na, šiaip ar taip, tai nesvarbu. Kadangi nieko neprisimenu, nesijaučiu nieko praradusi. Svarbiausia, kad pradedu naują gyvenimą.
Nusileidau į laiptinės apačią ir radau dėžę, kurią man atsiuntė iš psichiatrinės. Pasiėmiau. Net nenumaniau kas ten. Nežinojau, ką darbuotojai išsaugojo, ko neišmetė.
Nusinešiau dėžę į butą. Padėjau ant virtuvinio stalo. Pamažu viską išiminėjau. Įvairūs mano piešiniai, darbai, aplankalai... Pačiam dugne radau knygą, atsverčiau. Bukai spoksojau į pilnai prirašytus puslapius. Juk tai mano raštas! Pažiūrėjau į antraštes; visur buvo datos. Negi tai... mano dienoraštis? Tikrai neprisimenu, kad būčiau jį rašiusi.
Dar kartą įdėmiai į jį pažvelgiau. Visi žodžiai buvo parašyti raudonu rašalu. Atrodė, kad būčiau subadžiusi knygą ir iš jos plonomis srovelėmis sunktųsi kraujas. Išsigandusi užverčiau dienoraštį. Pamačiau, jog pavadinimui skirtas laukelis tuščias. Ilgai nemąsčiusi griebiau tušinuką ir jau pasikeitusiu savo raštu išraičiau: "Kraujuojanti knyga". Padėjau ją į ant sienos pakabintą lentyną. Nesijaučiau pasiruošusi prisiminti praeitį. O jeigu aš padariau ką nors baisaus? Nenorėjau griauti savo ką tik pradėto kurti ramaus gyvenimo.
Staiga, nors visi langai buvo uždaryti, į mane pūstelėjo vėjelis. Už savęs išgirdau žingsnius. Atsisukau, tačiau nieko nepamačiau. Prie pat mano ausies pasigirdo keistas mergaitiškas balsas, kuris sakė:
- Beprotė. Kerolain, tu beprotė. Išprotėjusi. Menkysta. Tu nieko neverta. Tu didžiausia šiukšlė pasaulyje.
Mane nupurtė šaltis. Šis balsas pasirodė pažįstamas. Iki skausmo pažįstamas...