Nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo triuškinantis nusikaltimo tyrimas. Tiesiog šluojantis viską iš kelio. Paklausit nuo ko pradėjau? Kaip čia suformulavus...
- Violeta, kur pienas?! Išvis, kur mano sausi pusryčiai?!
- Čia, vaikeli, spintelėj po kaire puse.
- Ai va. Gerai, radau, ačiū.
Pasiėmus savo bliūdelį su neaiškiai suplaktu marmalu, užlipau į viršų, ant nosies užsirioglinau nerd'us (kad solidžiau atrodyčiau). Dabar dar reiktų cigaretės, bet ai, tiek tos. Beliko įjungti savo galvelę.
Beje, nusiploviau nuo šūlės. Pasakiau, kad pilvą skauda. Patikėjo. Nemanau, kad tėvams išvis rūpėjo.
Gerai, susikaupk, mąstyk, Kere, mąstyk. Reikia nuvykti į nusikaltimo vietą. Galbūt aš pastebėsiu kažką, ką mentai pražiopsojo. Iš kur žinau kur tai įvyko? Vakar iškvočiau.
Tiesą sakant, tai nykoka vieta. Lyg ir skersgatvis ar panašiai. Na kaip filmukuose būna, gale siena. Nelabai moku paaiškinti. Aplinkui nebuvo labai daug vietų kur galėtum kažką rasti. Gale, prie sienos stovėjo konteineris. Žvilgtelėjau vidun - tuščias. Be abejo mentai jau viską iššniukštinėjo. Pakilnojau šalia gulinčias dėžes. Kažkokia nesąmonė. Kur paslaptingi ženklai, užuominos ar KAŽKAS, kaip būna filmuose? Kodėl aš nerandu už ko užsikabinti? Kodėl niekas man nepadeda rasti Vėjo žudiko? Kur po galais teisingumas?
Juk negalėjau žinoti, kad labai greitai paaiškės žiauri tiesa.
Iš to pykčio paėmiau akmenį, dydžio sulig mano plaštaka ir nesitaikiusi mečiau į plytų sieną. Pasigirdo kitoks garsas. Toks garsas būna tik tada, kai pabaladoji į tuščiavidurį daiktą. Lėtai priėjau ir dar kartą su akmeniu gerai pastuksenau į tą plytą, į kurią jis ir atsitrenkė.
Tikrai, ir vėl tas garsas. Apsižiūrėjau ar nerasiu daikto, su kuriuo galėčiau iškrapštyti plytą. Tuščia. Atsidusau ir supratau, kad teks paaukoti savo nagus. Pradėjau krapštyti, vis įnirtingiau ir įnirtingiau.
- Velnias! - nulūžo nagas.
Pirštus nusibraižiau iki kraujo, bet nepasidaviau. Galų gale plyta per du centimetrus išsikišo. Och, pagaliau. Dabar jau lengvai išėmiau ją iš sienos. Taip, kaip ir galvojau, ji buvo tuščiavidurė. Ir ten gulėjo...
Peilis su apkrešėjusiu krauju. Atsitiktinumas? Likimas? Kas žino. Bet...O Dieve. Negali būti. Negi aš tikrai radau Vėjo žudiko žudymo įrankį? Gal dalyvauju fantastiniame filme? Arba laidoj, kur išdūrinėja. Nejučia žvilgsniu nuslydau viskuo ką tik galėjau matyti, bet kamerų nesimatė. Vadinasi tai tikra.
O gal vis dėlto siaubo filmas?
Gerai, dabar skubam į miliciją.
Nubėgus ten viską papasakojau. Kapitonas stebėjosi, tokiomis radimo aplinkybėmis ir aišku pareiškė, kad tai visai nebūtinai turi būti žudiko ginklas, bet jie būtinai ištirs. Paliepė man eiti namo, o rytoj praneš ką sužinoję.
- Beje, stengiausi ginklą liesti kuo mažiau, bet ten gali būti ir mano pirštų atspaudų.
- Taip, žinoma, suprantu.
Atsisveikinom ir aš patraukiau atsiimti man tikrai priklaususios lazanijos už šiandien nuveiktą, - nežinia gerą, ar ne, - tačiau žygdarbį.