Birželio 18, penktadienis

Nuo pat ankstyvo ryto prasidėjo triuškinantis nusikaltimo tyrimas. Tiesiog šluojantis viską iš kelio. Paklausit nuo ko pradėjau? Kaip čia suformulavus...

- Violeta, kur pienas?! Išvis, kur mano sausi pusryčiai?!

- Čia, vaikeli, spintelėj po kaire puse.

- Ai va. Gerai, radau, ačiū.

Pasiėmus savo bliūdelį su neaiškiai suplaktu marmalu, užlipau į viršų, ant nosies užsirioglinau nerd'us (kad solidžiau atrodyčiau). Dabar dar reiktų cigaretės, bet ai, tiek tos. Beliko įjungti savo galvelę. 

Beje, nusiploviau nuo šūlės. Pasakiau, kad pilvą skauda. Patikėjo. Nemanau, kad tėvams išvis rūpėjo.

Gerai, susikaupk, mąstyk, Kere, mąstyk. Reikia nuvykti į nusikaltimo vietą. Galbūt aš pastebėsiu kažką, ką mentai pražiopsojo. Iš kur žinau kur tai įvyko? Vakar iškvočiau.

Tiesą sakant, tai nykoka vieta. Lyg ir skersgatvis ar panašiai. Na kaip filmukuose būna, gale siena. Nelabai moku paaiškinti. Aplinkui nebuvo labai daug vietų kur galėtum kažką rasti. Gale, prie sienos stovėjo konteineris. Žvilgtelėjau vidun - tuščias. Be abejo mentai jau viską iššniukštinėjo. Pakilnojau šalia gulinčias dėžes. Kažkokia nesąmonė. Kur paslaptingi ženklai, užuominos ar KAŽKAS, kaip būna filmuose? Kodėl aš nerandu už ko užsikabinti? Kodėl niekas man nepadeda rasti Vėjo žudiko? Kur po galais teisingumas?

Juk negalėjau žinoti, kad labai greitai paaiškės žiauri tiesa.

Iš to pykčio paėmiau akmenį, dydžio sulig mano plaštaka ir nesitaikiusi mečiau į plytų sieną. Pasigirdo kitoks garsas. Toks garsas būna tik tada, kai pabaladoji į tuščiavidurį daiktą. Lėtai priėjau ir dar kartą su akmeniu gerai pastuksenau į tą plytą, į kurią jis ir atsitrenkė.

Tikrai, ir vėl tas garsas. Apsižiūrėjau ar nerasiu daikto, su kuriuo galėčiau iškrapštyti plytą. Tuščia. Atsidusau ir supratau, kad teks paaukoti savo nagus. Pradėjau krapštyti, vis įnirtingiau ir įnirtingiau.

- Velnias! - nulūžo nagas.

Pirštus nusibraižiau iki kraujo, bet nepasidaviau. Galų gale plyta per du centimetrus išsikišo. Och, pagaliau. Dabar jau lengvai išėmiau ją iš sienos. Taip, kaip ir galvojau, ji buvo tuščiavidurė. Ir ten gulėjo...

Peilis su apkrešėjusiu krauju. Atsitiktinumas? Likimas? Kas žino. Bet...O Dieve. Negali būti. Negi aš tikrai radau Vėjo žudiko žudymo įrankį? Gal dalyvauju fantastiniame filme? Arba laidoj, kur išdūrinėja. Nejučia žvilgsniu nuslydau viskuo ką tik galėjau matyti, bet kamerų nesimatė. Vadinasi tai tikra.

O gal vis dėlto siaubo filmas? 

Gerai, dabar skubam į miliciją.

Nubėgus ten viską papasakojau. Kapitonas stebėjosi, tokiomis radimo aplinkybėmis ir aišku pareiškė, kad tai visai nebūtinai turi būti žudiko ginklas, bet jie būtinai ištirs. Paliepė man eiti namo, o rytoj praneš ką sužinoję.

- Beje, stengiausi ginklą liesti kuo mažiau, bet ten gali būti ir mano pirštų atspaudų.

- Taip, žinoma, suprantu.

Atsisveikinom ir aš patraukiau atsiimti man tikrai priklaususios lazanijos už šiandien nuveiktą, - nežinia gerą, ar ne, - tačiau žygdarbį.

Birželio 17, ketvirtadienis

Visa diena buvo vangi. Vangiai iššliaužiau iš lovos. Vangiai nukėblinau į mokyklą. Atmosfera buvo vangi. Visi prislėgti, dar neatsigavę, lyg negalėtų patikėti, kad paskutinis suolas vidurinėje eilėje tuščias. Dabar yra ir liks.

- Pagerbkime Vėją tylos minute. - Išgirdau auklėtojos balsą.

Vienu metu vienodai čiūžtelėjo per grindis kėdės. Visi klasiokai atsistojo. Nutilom. Ir ne minutei. Laikas man buvo praradęs reikšmę, bet girdėdama laikrodžio tiksėjimą, paskaičiavau, kad prastovėjom apie septynias minutes. Nesistebėjau. Vėjas vertas to.

- Ką dabar darysim? - Pavargusiu balsu paklausė manęs Kalista kai atsisėdom ir perbraukė ranka per plaukus. Akys raudonos kaip triušio, užverktos. Paakiai juodi. Veidas išbalęs. Turbūt ir aš neatrodžiau negeriau nei ji.

- Aš bandysiu išsiaiškinti to kaltininką.

- Ir kaip žadi tai padaryti? - Kandžiai pasiteiravo draugė.

- Nežinau. Reikia rasti siūlo galą, o po to kaip nors atkasiu. Turbūt po pamokų eisiu pasiteirauti mentų.

- Žinau, kad viską darai viena, taigi nesisiūlau padėti, bet jeigu ką, žinai kur mane rasti.

- Taip. - Linktelėjau. Neketinau judinti Kalistos. Žinoma būtų drąsiau ir smagiau (ha ha ha) veikti kartu, bet jai reikia atsigauti.

Kaip tariau, taip ir padariau - po pamokų nuėjau pas mentus. Apsimečiau Vėjo pussesere. Kvočiau tuos vyrukus kaip įgudęs viduramžių inkvizitorius, bet nieko naudingo nepešiau. Nusikaltėlis sudirbo švariai. Labai švariai. Ginklo nerasta, jokių plaukų, nuorūkų ar kitų daiktų kuriuos galėjo turėti žmogžudys taip pat nerasta. Visiškai nėra už ko užsikabinti. Tik nustatyta, kad Vėją nudūrė su peiliu.

Paprašiau, kad parodytų lavoną. Iš pradžių neleido, bet aš prašiau kaip atkaklus prekybos agentas, taigi jie nusileido.

Kai pamačiau, man pasidarė bloga, bet šiaip ne taip išsilaikiau. Netgi sugebėjau nustatyti savo veide šaltą ir bereikšmę išraišką.

- Kad ir kas tai padarė, padarė labai... kruopščiai. Dūrė į patį širdies centrą. - Pasakė man policininkas kurį jau spėjau pakrikštyti Kapitonu. Sutinku, nelabai originalu, tačiau tingėjau galvoti kažką įspūdingesnio.

- Aišku.

Na nebuvo šlykštu ar panašiai, kraujas neabejoju kruopščiai nuvalytas, tiesiog mane nustebino, koks Vėjas atrodo dabar. Netekęs spalvos. Baltas baltas kaip sniegas. Šaltas šaltas kaip ledas. O blausioje mėlynoje šviesoje jis atrodė dar keisčiau. Akys užmerktos. Švelniai apvedžiau pirštu jo žaizdą. Ovali. Sukrešėjęs kraujas aplink ją. Nusipurčiau.

Nieko neradusi pas Kapitoną, grįžau namo. Visos mano viltys žlugo. Nebežinau ką toliau daryti. Suknisti mentai.

- Tu juk žinai atsakymą, - pasakė man Dženiferė.

- Meluoji.

- Meluoji, kad aš meluoju.

- Tu čia man nemeluok, kad nemeluodama tau meluoju.

- Tik nereikia. Kai baigsi man meluodama, jog nemeluoji, kad man meluoji meluoti, tada ir pakalbėsim.

- Tu suknista melage! Kai baigsi man meluoti, kad aš meluoju, jog tu nemeluodama man meluoji, kad aš meluoju, tada ir pažiūrėsim.

- Eik tu sau su tokiais sakiniais, - pratrūko juokais Dženė. - Bet aš rimtai. Pasuk galvą, tu tikrai žinai kur eiti.

- Sunku mąstyti. - Pasirėmiau rankomis ir atsidusau. - Slidus Žaltys, nieko taip nebus, einu pasidaryti sumuštinį.