Birželio 16, trečiadienis

Saldžiai miegu, devintą sapną sapnuoju, seilės per pagalvę teka, ir tik girgžt! - durys. Kas gi ten? Vaiduoklis, giltinė ar velnias? Ogi ir tas, ir anas ir dar trečias, nes čia iš pat labo ryto atsibeldė Lilija.

Per šimtąją sekundės dalelę iš karto sugalvojau klausimą: ko jai čia reikia? Gal kartais vėl pradėjo tas savo "Tai yra sveika!" dienas? Buvo čia sumaniusi: keltis ne vėliau aštuntą valandą, tada bėgiojimas, pusryčiams ten kažkokie vaisiai. ir t.t. Man tai nesvarbu, tegul daro ką nori su savim, bet svarbiausia, kad ir mane įtraukė.

- Kelkis, greitai! - Šūktelėjo ji ir papurtė mane. Aš tik dar labiau į kamuoliuką susitraukiau.

- Ko čia isterikuoji? Pasikorė gal kas?

- Nejuokauk taip žiauriai.

- Nu nesijaudink, gi aa... aaa... - nebegalėjau pabaigti sakinio kai pamačiau, kokia Lilija išbalusi. - Kas atsitiko? - Rimtai paklausiau.

- Imk. - Padavė man raminamųjų tablečių buteliuką.

- Kam man jos?

- Prireiks. Aš šiandien ryte jau kelias išgėriau.

- Na tai sakyk kas atsitiko.

- Pameni, prieš kelias sekundes juokaudama klausei ar kas nepasikorė? Taigi... ne. Bet... atsitiko kai kas panašaus.

- Kaip tai? Kažkas mirė? Jetau, sakyk greičiau kas yra! - Dabar jau ir aš sėdėjau išbalusi, greičiausiai labiau už Lili.

- Nužudytas... - Lilijos balsas drebėjo, smarkiai drebėjo.

- Kas?! Sakyk kas!

- Manau tu žinai kas, - įsiliejo į pokalbį trečias balsas. Dženiferės.

- Vėjas, - abi su Lilija kartu pasakė. Tik Lilija tai pasakė su skausmu balse, garsiai, o Dženiferė tyliai pašnibždomis.

Aš nieko nesakiau. Tik pakreipiau galvą lyg norėdama pamatyti ant šono gulintį daiktą. Išpūčiau akis. Jaučiausi tarsi padaryta iš stiklo. O dabar mane kažkas netyčia numetė. Numetė nuo neaukštos vietos, aš beveik nesudužau. Beveik. Bet vis tiek viena vieta atskilo. Ir netgi be to mažo gabalėlio aš jau sugadinta. Jau nebe pilnavertė. Nesijaučiu tokia. Dūžt.

Dienoraštyje daug nerašiau apie savo bendravimą su Vėju. Ir nors mes buvom pažįstami neilgai, atrodo vos kelias dienas, tas užsimezgęs ryšys buvo daugiau nei draugystė. Kažkur lyg ir minėjau - jis buvo mano sielos brolis. Toks žmogus kuriam nestatai jokių sienų, kuris palaiko tavo net pačias beprotiškiausias mintis, kuris atspėja kai tu džiaugiesi, paskambina kaip tik tada kai tau liūdna, nors nieko nesakai, atspėja ką nori pasakyti iš pusės žodžio.

Staiga suskaudo širdutę, kai supratau, kiek brangių dienų praradau tiesiog pykdama ant jo už tą kvailą bučinį. Tai taip kvaila. O dabar nebegalėsiu su juo kalbėtis. Negalėsiu net atsiprašyti.

Mane apimė neviltis. Ašaros dusina. Negaliu kvėpuoti. Kodėl negaliu atsukti laiko atgal? Kodėl dabar, sėdėdama viena ant lovos kai Lilija išėjo, nebemoku išreikšti jausmų popieriui? Kur dingo žodžiai? Atrodo temoku piešti klaustukus.

Staiga suvokiau, kad kai ko nežinau. Greitai nusileidau į apačią ir susiradau Liliją.

- Kas tai padarė?

- Kol kas nežinoma. Policija tiria nusikaltimą.

Kol jie ištirs ir pasaulio pabaiga ateis. Pabandysiu išsiaiškinti pati.

Atsakymo toli ieškoti nereikėjo.

Birželio 15, antradienis

____________________________________________

Neatsiprašinėsiu. Nesiruošiu čia prieš kažką žemintis, nieko nepadariau. Tik pasakau, kad šią istoriją baigsiu. Nes taip turi būti.

P.S. Šis įrašas bus nelabai įdomus, bet kitam galėsit sėdėt visi pakraupę.

_______________________________________________

Šiandien viskas vyko labai... keistai.

- Artėja kažkas negero... - Šiandien ryte man pareiškė Dženė.

- Tu kažką sumaniusi? - Įtartinai paklausiau.

- Ne, ne aš... Kažkas atsitiks. Tik nežinau - tau ar pati kažką negero padarysi, o galbūt aplinkiniams kažkas gresia.

- Sakai? - Sunerimau. Dženiferė taip pat yra mano nuojauta. Kuri veik niekada neklysta. Tikrai sunerimau.

Šiandien nerealiai šalta. Aš neįsivaizduoju kaip per vieną naktį galėjo šitaip atšalti. Atrodo tik vakar buvo 30 laipsnių ir aš dvėsiau iš karščio, o dabar jau nukrito iki 10 ir aš šalu.

Eidama į mokyklą bliuskutę pakeičiau megztuku, o šortus džinsais. Kol Tomas vežė mane į mokyklą, o Dženė sėdėjo šalia, aš mąsčiau apie jos žodžius, bet nieko gero neišmąsčiau. Mokykloje taip pat nieko įdomaus neįvyko. Viskas prasidėjo kai grįžau namo. Tiesa, tai tebuvo įžanga prieš žiauriausią dalį.

- Kas čia? - Paklausė Lilija vos tik peržengiau namų slenkstį.

- Kur?

- Neapsimetinėk, pati žinai!

- Nu nežin... - O tada atsisukau ir pažvelgiau ką Lili turi rankoje. - Šūdas! - Nusikeikiau.

- Tai jau tikrai, kad šūdas, nes už tai tau gresia mėnesis namų arešto, - tarė mieloji mamutė ir pamosavo man prieš nosį mano cigaretėmis. - O jei dar kartą pamatysiu ką nors panašaus, tu turėsi labai, labai daug bėdos. -

Taip tarusi Lilija stipriai metė cizų pakelį į žemę ir dar gerai pamindė.

- Ahaaa... - Abejingai nutęsiau. Man buvo absoliučiai dalampački kiek ji čia dar rėks, tik norėjau išsiaiškinti kas mane įskundė. Ir jau nutuokiau kas. Bet staiga mano smegenis pasiekė kažkaip pro ausis prasprūdęs faktas. - Pala. Tai tipo aš visą mėnesį negalėsiu išeiti iš namų? - Dramatiškai paklausiau ir dar akim suklapsėjau. Kokia nesąmonė. O aš dar galvojau, kad tokie dalykai vyksta tik filmuose.

- Taip. Galbūt pasimokysi.

- Bet aš nerūkau! - beviltiškai šūktelėjau.

- Tai kaip paaiškinsi šitai? - Lili mostelėjo ranka į sumindytas cigaretes. Į tai nieko negalėjau nieko atsakyti. Juk nepaaiškinsi mamai, kad tau užeina noras parūkyti vieną kartą, o tas vienas kartas dar nėra priklausomybė.

- Na gerai. - Nusileidau.

Greitai užlėkiau laiptais į antrą aukštą ir atsistojus prie Barbės durų staigiai atidariau. Rouzė gulėjo ant lovos ir vartė žurnalą. Išgirdusi trinktėjimą pakėlė galvą ir pamatė į mane.

- A, čia tu. Ko nori?

- Tu sumauta debile, kaip galėjai mane įskųsti mamai?

- O kodėl ne? - Šyptelėjo ji.

- Taigi... Dėl Dievo, mes gi seserys!

- Tu man ne sesuo, padugne.

Šito aš nebegalėjau tverti. Išbėgau iš kambario. "Gal ji ir teisi", - pagalvojau klestelėjusi ant savo lovos. 

- Kerolain!

- Jėzau, ko dabar prisidirbau. - Atsidusau ir nusileidau į apačią.

- Tau siuntinys, - ištiesė man Lilija nedidelį, stačiakampio formos paketą. Nusinešiau atgal į kambarį ir atplėšiau. Ten buvo kasetė.

- Samara, ūūūū, tau gyventi liko septynios dienos... - pradėjo ūkti Dženė.

- Baik, - sukikenau. Nuėjau į svetainę ir paleidau vaizdajuostę.

Ar ji ir nulėmė tai? Jeigu nebūčiau gavusi vaizdajuostės, ar tai nebūtų atsitikę? Jeigu nebūčiau pamačiusi joje įrašytų vaizdų? Klausiu to savęs kiekvieną dieną. Ir nemanau, kad kada nors rasiu atsakymą.