Kritikoje nėra nė krislelio meilės: kritikuojant niekas negerėja. Kritikos prigimtis - pakenkti kritikuojamam asmeniui arba sukelti jam nesaugumą ir abejonių.
Karen Casey
_____________________________________________
Nusprendžiau vis dėl to eiti į mokyklą. Dėjau aš ant visų, tie visi man negadins gyvenimo. Taigi ryžtingai atsikėliau ir susitvarkiusi patraukiau į mokyklą. Lilija nenustebo, ar bent jau to neparodė.
Atsisėdus savo suole vangiai sūpavausi ant kėdės. Įėjęs Vėjas bandė pagauti mano žvilgsnį, bet aš įnirtingai spoksojau pro langą. Po kiek laiko šalia manęs atsisėdo Kalista.
- Labas, - pasisveikino.
- Sveika.
Nenorėjau ir nebūsiu su Kalista šiurkšti. Ne ji man nusikalto.
- Girdėjai naujausius gandus?
- Gandus? Apie ką gi? - Susidomėjau.
- Aišku, apie tave. - Ji nusijuokė.
- Rimtai? Ką sako? Kas sako? Kada sako?
- Šiandien prieš pamokas. Evė. Visiems. Kad tu rūkai.
Aš bukai spoksojau į Kalistą.
- Ji? Kas aš rūkau?
- Na taip, ji skiedžia, kad vakar pirkai iš jos cigarečių. Bet kai tokiu tonu prakalbai, tai nusprendžiau, kad tik trina lazankes, kaip galvojau ir iš pradžių.
Sekundę mąsčiau ar sakyti draugužei tiesą. Nėėė... Paskui ji mane aprėks, o aš to visai nenoriu.
- Žinoma, pučia arabus. Aš rūkau? Pf. - Purkštavau.
- Tai gal sumušam?
- Kąą? Tu rimtai? - Išpūčiau akis.
- Aha, aš irgi jau seniai apie tai svajoju, - palinko prie mūsų Kristina, sėdinti gretimame suole. - Tau tik palaikyt tereikės. Nėra ji jau tokia stipri.
- Na nežinau, nežinau... Be to, ji gi sakė turi šaiką, tai mums paskui riesta bus.
- Velnias, tikrai. Buvau pamiršus. - Sutiko Kalista. - Po velniais. - Dar kartą nusikeikė.
Tyliai atsidusau. Ačiū Dievui, kad viskas taip lengvai išsisprendė. Visiškai nenorėjau mušti Evės, nes ji sakė tiesą, nors to ir nepripažinau.
Su Vėju nekalbėjau. Pasibaigus pamokoms nenorėjau važiuoti namo. Nusprendžiau nueiti į parką, kurio aš vis dar nelaikiau nusipelniusiu savo pavadinimo. Norint patekti į jį, reikėjo lipti kalneliu. Jis nebuvo labai didelis, bet ilgas. Pradžioj kalnelio pastebėjau sraigę. Kiek supratau ji šliaužia į viršūnę. Piršto galiuku paliečiau jos "ragus". Sraigė sutraukė juos. Šyptelėjau ir patraukiau toliau.
Parke buvo daug suoliukų. Pastebėjau keturis sustatytus ratu. Ant vieno sėdėjo kažkoks vaikinas Atrodo jis ruošė namų darbus. Mane jis kažkuo patraukė. Nuėjau ir atsisėdau prieš jį ant kito suoliuko. Vaikinas metė trumpą žvilgsnį man, apžiūrėjo. Tada vėl palinko prie savo sąsiuvinio. Man tas žvilgsnis ir veiksmas pasirodė lyg kokie... iššaukiantys? Nežinau. Bet pati išsitraukiau savo namų darbus ir irgi pradėjau ruošti. Tada jis pradėjo įnirtingiau rašyti. Aš neatsilikau.
Vaikinuko telefonas pyptelėjo. Kažkas jam parašė. Jis pradėjo atrašinėti, bet žiūrėdamas į knygą ir slapčia šnairuodamas į mane. Vadinasi nematė ką rašė, bet lažinuosi, kad be klaidų.. Ak šitaip? Gerai. Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau maigyti sms. Pas mane touch screen, taigi nelabai pavyko rašyti be klaidų. Išėjo kažkas panašaus į: Kčą vehli! Turėjo būti ką veiki. Ai nesvarbu. Svarbu, kad jis matė.
Jis demonstratyviai atsiraitojo švarko rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį. O ką aš turiu? Velnias, neturiu laikrodžio. Ammm... Ne nu. Nesąmonė. Mes čia rungtyniaujam ar ką? Įvertinau visą padėties komiškumą ir pradėjau juoktis. Geriau vėliau nei niekada.
Delnais tvojau sau per šlaunis iš juoko. Blemba, čia tai geras. Žmogas sėdintis priešais dar laikėsi, bet mačiau, jog ir jo lūpos virpa. Po kelių sekundžių jis neišlaikė ir irgi pradėjo nesuvaldomai juoktis. Ir taip mes sėdėjom ir žvengėm gal kelias minutes. Vos biški apsiramindavom iš karto vėl užeidavo juoko priepuolis. Galų gale įstengiau pasakyti:
- Kerolain.
- Bendžeminas. Benas.