Birželio 14, pirmadienis

_______________________________________

Kritikoje nėra nė krislelio meilės: kritikuojant niekas negerėja. Kritikos prigimtis - pakenkti kritikuojamam asmeniui arba sukelti jam nesaugumą ir abejonių.

Karen Casey

_____________________________________________

Nusprendžiau vis dėl to eiti į mokyklą. Dėjau aš ant visų, tie visi man negadins gyvenimo. Taigi ryžtingai atsikėliau ir susitvarkiusi patraukiau į mokyklą. Lilija nenustebo, ar bent jau to neparodė.

Atsisėdus savo suole vangiai sūpavausi ant kėdės. Įėjęs Vėjas bandė pagauti mano žvilgsnį, bet aš įnirtingai spoksojau pro langą. Po kiek laiko šalia manęs atsisėdo Kalista.

- Labas, - pasisveikino.

- Sveika.

Nenorėjau ir nebūsiu su Kalista šiurkšti. Ne ji man nusikalto.

- Girdėjai naujausius gandus?

- Gandus? Apie ką gi? - Susidomėjau.

- Aišku, apie tave. - Ji nusijuokė.

- Rimtai? Ką sako? Kas sako? Kada sako?

- Šiandien prieš pamokas. Evė. Visiems. Kad tu rūkai.

Aš bukai spoksojau į Kalistą.

- Ji? Kas aš rūkau?

- Na taip, ji skiedžia, kad vakar pirkai iš jos cigarečių. Bet kai tokiu tonu prakalbai, tai nusprendžiau, kad tik trina lazankes, kaip galvojau ir iš pradžių.

Sekundę mąsčiau ar sakyti draugužei tiesą. Nėėė... Paskui ji mane aprėks, o aš to visai nenoriu.

- Žinoma, pučia arabus. Aš rūkau? Pf. - Purkštavau.

- Tai gal sumušam?

- Kąą? Tu rimtai? - Išpūčiau akis.

- Aha, aš irgi jau seniai apie tai svajoju, - palinko prie mūsų Kristina, sėdinti gretimame suole. - Tau tik palaikyt tereikės. Nėra ji jau tokia stipri.

- Na nežinau, nežinau... Be to, ji gi sakė turi šaiką, tai mums paskui riesta bus.

- Velnias, tikrai. Buvau pamiršus. - Sutiko Kalista. - Po velniais. - Dar kartą nusikeikė.

Tyliai atsidusau. Ačiū Dievui, kad viskas taip lengvai išsisprendė. Visiškai nenorėjau mušti Evės, nes ji sakė tiesą, nors to ir nepripažinau.

Su Vėju nekalbėjau. Pasibaigus pamokoms nenorėjau važiuoti namo. Nusprendžiau nueiti į parką, kurio aš vis dar nelaikiau nusipelniusiu savo pavadinimo. Norint patekti į jį, reikėjo lipti kalneliu. Jis nebuvo labai didelis, bet ilgas. Pradžioj kalnelio pastebėjau sraigę. Kiek supratau ji šliaužia į viršūnę. Piršto galiuku paliečiau jos "ragus". Sraigė sutraukė juos. Šyptelėjau ir patraukiau toliau.

Parke buvo daug suoliukų. Pastebėjau keturis sustatytus ratu. Ant vieno sėdėjo kažkoks vaikinas Atrodo jis ruošė namų darbus. Mane jis kažkuo patraukė. Nuėjau ir atsisėdau prieš jį ant kito suoliuko. Vaikinas metė trumpą žvilgsnį man, apžiūrėjo. Tada vėl palinko prie savo sąsiuvinio. Man tas žvilgsnis ir veiksmas pasirodė lyg kokie... iššaukiantys? Nežinau. Bet pati išsitraukiau savo namų darbus ir irgi pradėjau ruošti. Tada jis pradėjo įnirtingiau rašyti. Aš neatsilikau.

Vaikinuko telefonas pyptelėjo. Kažkas jam parašė. Jis pradėjo atrašinėti, bet žiūrėdamas į knygą ir slapčia šnairuodamas į mane. Vadinasi nematė ką rašė, bet lažinuosi, kad be klaidų.. Ak šitaip? Gerai. Išsitraukiau savo telefoną ir pradėjau maigyti sms. Pas mane touch screen, taigi nelabai pavyko rašyti be klaidų. Išėjo kažkas panašaus į: Kčą vehli! Turėjo būti ką veiki. Ai nesvarbu. Svarbu, kad jis matė.

Jis demonstratyviai atsiraitojo švarko rankovę ir pažiūrėjo į laikrodį. O ką aš turiu? Velnias, neturiu laikrodžio. Ammm... Ne nu. Nesąmonė. Mes čia rungtyniaujam ar ką? Įvertinau visą padėties komiškumą ir pradėjau juoktis. Geriau vėliau nei niekada.

Delnais tvojau sau per šlaunis iš juoko. Blemba, čia tai geras. Žmogas sėdintis priešais dar laikėsi, bet mačiau, jog ir jo lūpos virpa. Po kelių sekundžių jis neišlaikė ir irgi pradėjo nesuvaldomai juoktis. Ir taip mes sėdėjom ir žvengėm gal kelias minutes. Vos biški apsiramindavom iš karto vėl užeidavo juoko priepuolis. Galų gale įstengiau pasakyti:

- Kerolain.

- Bendžeminas. Benas.

Birželio 13, sekmadienis

________________________________________

Man anie įrašai NEPATIKO. Todėl ištryniau juos. Nes ten buvau VERČIAMA rašyti, o šį įrašą rašiau savo noru. Todėl manau jis geras.

Ir įjungiau komentarus, nes kažkaip nejauku darosi be jų. Bet jei bus visokie "kada kitas įrašas" IŠKARTO išjungiu. Aišku?

Viskas.
________________________________________

Pirma mintis atsibudus: "Noriu kavos ir cigarečių". Atsikėlusi nusileidau į apačią ir išsiviriau Nescafe 3 in 1 . Gerai, kavos gavau. Pamažu ją gurkšnodama svarsčiau iš kur gauti cigarečių.

Ne, šiaip nerūkau. Bet kelis kartus per metus man užeidavo toks noras parūkyti. Ir visą dieną jis mane kankindavo. Ir visą dieną aš negaudavau parūkyti. Bet dabar gal ir pavyktų. Na žinoma, aš nepilnametė, man rugpjūtį tik septyniolika sueis. Padirbto asmens pažymėjimo neturiu. Gaučiau, bet ilgai užtruktų, o ryt cigarečių nebenorėsiu.

Bet kažkas tikrai pažįsta žmogų, kuris nelegaliai pardavinėja cigaretes. O aš turiu pažinoti tą "kažką". Na ne tiek jau daug tų pažįstamų ir turiu... Kalista už visus kenkėjiškus dalykus yra prieš, išskyrus gėrimą. Vėjas taip pat. Džėjus tuoj pat sugalvotų, kad aš jam turėčiau atsilyginti kaip nors, ir numanau kaip... Tėvai nerūko, Rouzė irgi. Šūdas bliamba. Nors, yra vienas žmogus...

Pasiėmiau mobiliuką ir surinkau numerį. Kalista buvo davusi visų klasiokų numerius ir dar kai kurių žmonių iš mokyklos.

- Alio? - atsiliepė balsas.

- Sveika. Tik nepadėk ragelio, čia Kerolain.

- Ko tau reikia? - šiurkščiau nei labai šiurkščiai paklausė Evė.

- Klausyk... tu gi turi cigarečių, ane?

Kitoje ragelio pusėje pasigirdo juokas.

- Kurių galų tau jos, psiche? - Po kurio laiko pasiteiravo. Jėzau, ji puikiai sutartų su Rouze.

- Spėk iš trijų kartų.

- Tu ką, rūkyti nori?

- Nu noriu.

Tyla.

- Tu iš manęs tyčiojies?

- Ne. - Mano kantrybė pradėjo sekti. - Tai turi, ar ne?

- Turiu turiu. Galiu parduoti.

- Kur susitinkam?

- Parke tiks? Už valandos.

- Gerai.

Nuspaudžiau raudoną mygtuką. Apsirengiau, griebiau rankinę ir pasigavus autobusą nuvažiavau. Užtrukau apie pusvalandį, ir į sutartą vietą atėjau dešimt minučių per anksti. Bet Evė irgi jau buvo ten.

- Pirma pinigai. - Tvirtai pareiškė.

- Gerai, kiek?

- Penkiolika litų.

- Tiek daug? - Nusistebėjau.

- Ei, čia gi nelegalu. Ir greičiau kišk į rankinę. - Tarė įbrukus man į rankas "Mallboro" pakelį. Oho, ir kokybė gera.

- Mhm. Ačiū. - Padėkojau dėl visa ko. Bet Evei mandagybės nerūpėjo. Ji apsisuko ir greitu žingsniu eidama pranyko iš parko. Gūžtelėjau pečiais.

Grįžau namo ir nestabteldama patraukiau į parko labirintą. Ten tai jau niekas manęs neras. Išsitraukiau vieną cigaretę, ir žiebtuvėliu (gerai, kad pasiėmiau jau eidama į susitikimą) uždegiau ją.

Įtraukiau pirmą dūmą. Į plaučius, kaip reikiant. Paspringau, dusau, pradėjau kosėti, netgi pykino. Galų gale šiaip ne taip įkvėpiau oro. Jau buvau pamiršus ką reiškia pirmą kartą rūkyti po ilgo laiko. Paskutinį kartą tai dariau kai buvau devynerių. Klasiokė į kiemą išsinešė pakelį, iš tėčio nušvilpus buvo.

Antras dūmas buvo sėkmingesnis, bet vistiek springau. Neįsivaizduojat koks palengvėjimas. Akmuo nuo širdies nusirito. Pagaliau ko troškau tiek daug metų, ėmiau ir įvykdžiau. 

Sutraukus iki pat filtro nuorūką įkišau tarp susiraizgiusių tujų.

Nuėjau namo. Gerai, kad tėvai ir Rouzė kažkur pranykę. Malborus (aš sugalvojau tokį pavadinimą) pakišau po čiužiniu savo kambary. Gal niekas neieškos. 

Pauosčiau savo plaukus. Kadangi rūkiau gryname ore, kvapo labai nesijautė, bet silpnas vis tiek buvo. Nenorėjau net menkiausios rizikos, todėl nusiprausiau po dušu ir gerai išsiploviau galvą.

Tada išsitiesiau ant lovos ir jau norėjau palaimingai užsnūsti, bet man sutrukdė.

- Ak kas gi čia padarė blogą darbą? - pasigirdo pašaipus balsas.

- Aš. - Tokiu pat tonu atsakiau.

- Gera mergaitė ėmė ir nusikalto. - Dženiferė nusijuokė. Šyptelėjau.

- Mėgsti gervuoges? - Staiga surimtėjus paklausė.

- Aha.

- O šilauoges?

- Nu taip, o kodėl klausi?

- Šiaip, nėr ką veikti. Mėgsti arbūzus?

- Tai ne.

- O persikus?

- Nu baik, aš miego noriu.

- Sakykim tu žvaigždė ir dabar duodi man interviu. Mėgsti ananasus?

- Džene!

- Koks tavo persikų valgymo vidurkis?

- Klausimas, verčiantis susimąstyti, - nusijuokiau.

- O šitaaaa... Bananus mėgsti?

- Ne.

- Ką reiškia ne?

- Nu nemėgstu. - Žvengiau matydama kaip Dženė nervinasi. Iš tiesų nemėgau bananų.

- Tada gal apelsinus?

- Jo.

- Ką dar mėgsti?

- Rūkyti. - Pasakiau kas užėjo ant liežuvio.

- O kivius?

- Nu baaaik, užkniso rimtai.
- Aš tik... - pradėjo aiškintis Dženė, bet aš nebeišgirdau, užmigau.