Birželio 2, trečiadienis

- KEROLAIN, PABUSK! - kažkas man šaukė į ausį ir purtė už pečių. Nemalonus jausmas. Atsimerkiau. Tėtis, Tomas.

Susivokiau stovinti jo darbo kambaryje priešais židinį ir laikanti kažkokią knygą. Dar trys degė ugnyje. Su siaubu apsigręžiau. Taip, ji čia. Dženė stovėjo kerštingai šypsodamasi. Suglaudė lūpas lyg norėdama man pasiūsti oro bučinį ir ir tyliai tarė:

- Juk sakiau tau.

Tomas mane apkabino. Aš kūkčiojau jam į krūtinę kaip mažas vaikas.

- Ša ša, viskas gerai. Nieko vertingo. Tai tik pora romanų. Jų lengvai vėl galima įsigyti knygyne.

Bet mane gazdino ne tai, kad galėjau sudeginti ką nors vertingo (be abejo ir tai šiek tiek), o tai, kaip Dženiferė galėjo mane lengvai valdyti. Ji pasako, aš padarau. Nesvarbu, kad miegu. Negaliu to kontroliuoti. Negaliu to prisiminti, kaip ji man liepia.

Atsisėdom su Tomu ant sofos. Taip prasėdėjom pusvalandį kol laikrodis išmušė devynias. Atsidusau. Tarnai jau dengia stalą, reikia eiti pusryčiauti.

Turiu paminėti, kad gyvenu dvare. Jis didelis. Aišku pusė kambarių nenaudojami. Dvaras tai šeimos paveldas, iš kartos į kartą. Jaučiu statytas kokiam XVII amžiuje. Taip pat yra sodas. Tęsiasi gal du kilometrus. Daugybė senų ąžuolų, uosių ir beržų nusvirusiomis šakomis. Prie šių senolių net Dženė atranda ramybę.

Ir gėlės. Daugybė gėlių. Ypač baltų rožių. Mano mėgstamiausių. Tarsi simbolizuoja balta spalva nekaltumą, tyrumą... O kai aš tokia nusidėjėlė jei tikėtume Dženifere...

Taip pat yra labirintas. Jis labai didelis ir painus. Niekas ten neina be manęs. Vienąkart buvau įėjus iš smalsumo. Kaip išėjau net nežinau. Gal Dženė padėjo, nors kaži. Ji niekada to nedaro. Bet ką gali žinoti.

Savaime aišku, viskam prižiūrėti reikalingi tarnai. Taigi turim virėją, sodininką, arklininką ir tris tarnaites kurios nudirba buities darbus.

- Na, eime, - paragino Tomas.

Jis neklausė kodėl aš taip padariau. Žino. Daugybę kartų pasakojau tėvams apie... ją. Jie nuvedė pas gydytojus, tie prirašė galybę vaistų. Turiu migdomųjų, raminamųjų, vaistų, kad Dženė ar kitos haliucinacijos/kliedesiai dingtų...

Valgėm "angliškus" pusryčius. Kiaušinienė, kumpio gabaliukai, pupelės. Mėgstu juos. Apžiūrinėjau savo šeimyną. Tetis sėdėjo gale stalo, aš jam iš dešinės. Mama ir sesuo iš kairės. Atrodė lyg dvynės. Lilija ir Rouzė labai panašios. Abi blondinės žaliom akim, riestom nosytėm. Skirtumas tik tas, kad Lilija čia jaučiasi gerai, o Rouzė dūsta be vakarėlių ir draugų. Nors dažnai išrunka į miestą.

Šiaip pusrytėliai ėjo ramiai. Bet žinoma turėjo įsikišti Dženė.

- Aš ir nooooriu, - pradėjo zysti ji.

- Gi nevalgysi.

- Vistieeek.

- Padenkit dar vieną lėkštę, -atsidusus tariau. Kai Dženiferė įsikala ką nors, taip lengvai neišmuši. Lilija linktelėjo vienai tarnaitei.

Kai viskas buvo suruošta, Dženė atsisėdo ir pradėjo traukti į save kvapą. Įdomu, ji vaidina, ar iš tiesų užuodžia. Nedrįsau paklausti. O valgio ji žinoma net nepalietė.

- Brangioji, - krepėsi Lilija. Nevadino manęs vardu ar dukra kaip aš jos mama. - Šiandien atvyksta naujasis sodininkas. Maniau reikėtų tave perspėti.

- O kas atsitiko senajam? - vangiai paklausiau.

- Išėjo į pensiją.

- M.

Nelabai man rūpėjo, bet mačiau, kaip mano nuolatinės haliucinacijos akys pavojingai sužybsėjo. Aišku nepraleis progos per mane jam prikiaulinti. Išsigandau. Dėl jo.

Pavalgius užlipau į savo kambarį. Pasiėmiau knygą ir atsisėdus ant palangės prie atviro lango pradėjau skaityti. Palangė labai plati, nebijojau, kad iškrisiu.

Apie dvyliktą valandą pajutau, kad kažkas artinasi. Kartu su Džene  greitai nusigavom apačion. Plačiai atidariau duris. Ir išvydau prieš mane stovintį 18 metų vaikinuką su iškelta, dar nenuleista belstis ranka. Cha, aš greitesnė, - su malonumu pagalvojau.

Vaikinas išsižiojo. Atsidusau. Žinojau, kad dėl manęs. Visiems aplinkiniams atrodau kažkaip mistiškai. Nežinau, kodėl jie taip mano.

Turiu juodus, stambiom, sunkiom garbanom ant pečių krintančiom plaukus, mėlynas kaip vaiskiausias dangus akis, ilgas kojas, laibas rankas, grakščius riešus. Esu aukšta ir pernelyg laiba. Ir... turiu vieną keistenybę. Nežinau, gimiau su ja. Tai širdies formos dėmelė raktikaulio duobutėje.
- Gražuoliukas, - tarstelėjo Dženė.
- Palik jį ramybėje.
- Ne pripažink, nori jo.
- Ne. Bet jis bus gardus kasnelis Rouzei.
- Ak, koks pasiaukojimas, - dramatišku, širdį plešiančiu balsu sušuko Dženė.
- Atsiprašau, su kuo jūs kalbate? - Sumišęs, bet mandagiai paklausė nepažįstamasis tarpdury. Jau buvau pamiršus kokią nemalonią smulkmeną pastebi aplinkiniai. Dženiferės jie nemato, taigi atrodo lyg šneku su oru.
- Sužinosi vėliau, - atsidusau. - Užeik.
- Kri... Kristianas, - prisistatė.
- Lilija! - Pašaukiau. - Naujasis sodininkas atėjo.
Nesileidau į pažintis. Lilė viską jam papasakos. Kam man vargintis.
- Keista, jis panašus į tave, - pastebėjo Dženė, - aukštas, pernelyg plonas, juodais plaukais, gražiais riešais. Tik akys tamsesnio mėlio.
- Gal, - abejingai atsakiau. Nesigilinau.
Grįžau į savo kambarį ir toliau skaičiau. Po valandos pasigirdo švilpavimas. Persisvėrus per palangę žvilgtelėjau žemyn. Sodininkas jau dirba. Ravi piktžoles aplink rožes. Dar išgirdau dūsavimą. Pasukau galvą į šoną. Cha Barbė jau žiopso į Kristianą. Taip ir galvojau, kad jai jis patiks. Svarsčiau po kiek laiko jie susiburkuos.
Rouzė mane pastebėjo.
- Kristis mano, - krestelėjus savo auksinius javų (natūralaus atspalvio) plaukus paniekinamai pasakė, prieš tai pagiežingai į mane dėbtelėjusi. Oho, jau ir pravardę sugalvojo.
- Gerai, - gūžtelėjau pečiais.
- Net nebandyk kišti nagų. Tokia išsigimėlė pasmerkta likti viena.
Ji čia rimtai sau bėdos ieško? Gi atrodo aiškiai pasakiau, kad palieku Kristianą ramybėje.
- Nesitaikstyk su ja, - šnypštė Dženė. Vienas dalykas dėl kurio abi sutarėm, kad Barbė visiška tuščiagalvė. - Visai tu neišsigimėlė. - Atrodo pamiršo, kad vakar tą patį sakė tik kitais žodžiais.
Papurčiau galvą. Jom abiem. Atrodo Rouzė nesuprato.
- Matau kaip į jį spoksai.
- Aš skaičiau, - iškišau knygą pro langą.
- Manęs neapgausi.
- Jėzau, tu rimtai tokia durna ar tik apsimeti? - Man trūko kantrybė. Šiaip jau visas kandžias, piktas, pagiežingas ir šiaip blogo linkinčias jos frazes nuleisdavau negirdomis, bet šįkart nesusilaikiau.
Barbė prisimerkė. Iš akių liko plyšeliai. Pasigailėjau kam prasižiojau. Ji jau norėjo kažką sakyti, bet buvo aplenkta.
- Panelės, baikit ginčytis dėl manęs, - juokdamasis sušuko Kristianas.
Kartais pagalvoju, kad Dženė tėra mano vaizduotės kūrinys. Tačiau kartais įsivaizduoju, kad ji lyg atplėšta mano dalis. Ta gyvybingoji. Pilna energijos, sumanymų, veikli ir pnš., o aš... tarsi apmirus. Negyva. Abejinga, apatiška pasauliui, leidžianti viskam tekėti sava vaga.
Labai labai retai mes apsikeičiam vietom. Dabar tai irgi įvyko. Manyje kažkas užvirė, žiauriai užpykau.
Pašokau ir kaip kulka nurūkau į sodą. Kristianas ėjo apgenėti gyvatvorės. Prilėkiau prie jo, šiurkščiai griebiau už rankos ir atsukau į save.
- Dar kartą mane pavadinsi panele ir ne tik liksi be darbo, bet ir be galvos, supratai? - vos iškošiau pro dantis iš pykčio.
Nekenčiau tų visų titulų. Atrodo būčiau svarbi persona. O juk aš tik psichinė ligonė.
Sodininkas palinksėjo galva kaip šunytis. Atsilošiau. Kas man darosi? Aš taip nenorėjau. Debilė Dženė. Patraukiau į labirintą. Turėjau nuo visų pasislėpti. O tas durnius man iš paskos sekė!
- Klaidink jį, vedžiok su nosies. - Tarė Dženiferė tuo tonu. - Tegu jis pasiklysta, - dar tyliai pridūrė.
Negalėjau nepaklusti. Tas balsas mane valdė. Galėjo daryti su manim ką nori. Negalėjau atsispirti. Šis kartas nebuvo išimtis. Klaidinau Kristianą. Jis man kažką šaukė, nesuvokiau žodžių. Išlysdavau, mirkteldavau ir vėl pasislėpdavau už posukio. Jis klupo, nuzibrozdindamas delnus, vėl kėlėsi ir ėjo paskui. Galų gale atsidūrėm prie fontano kuris tryško pačiame labirinto viduryje.Greitai pasukau į kairę, kad "Kristis" nespėtų pamatyti.
Nuėjau namo. Jaučiausi šlykščiai. Žiauriai šlykščiai. Per dieną padariau du blogus darbus. Kaip tai įmanoma?! Vėl išgėriau vaistų. Toliau diena slinko ramiai. Pietūs, vakarienė. Kristiano niekas nepasigedo. O aš nieko nesakiau.
Vakare grįžo Dženiferė.
- Kaip tu drįsai? - Šnypštė ji. - Atsiimsi. Dabar pat.
Nurodė ką daryti. Paklusau.Nuėjau į virtuvę. Ten mane pasitiko virėja Violeta.
- Gal ko norėtum? - pasiteiravo. Maloni moteriškė.
Taip norėjau. Bet ketinau pasiimti pati. Priėjau prie stalčiaus ir išsiėmiau ilgą, didelį ir labai aštrų peilį. Violetos akyse atsispindėjo siaubas. Gal manė, kad ruošiuosi nužudyti ją? Liūdnai papurčiau galvą. Tada iškėliau peilį ir pradėjau savo rankoje lėtai rėžti rėžį. Pasimatė kraujas. Dženė kerštingai šypsojosi kaip rytą. Buvau jau pradėjusi rėžti trečią rėžį kaip virėja susigriebė ir pašaukė mamą. Girdėjau, kaip ji bilda laiptais, bet nebesulaukiau kol ateis. Buvau netekus daug... ar bent jau pakankamai kraujo. Skausmo nejutau. Tik neviltį. Tada atsijungiau.

Birželio 1, antradienis.

- Nemoki mylėti. Užjausti. Nejauti gėdos. Tu beširdė. Tau jau 16, o dar nieko nenuveikei. Kerolain, tu menkysta.

Norėjau jai liepti užsikišti. Paspringti savo žodžiais, susikišti juos atgal. Ir aš žinojau, kad ji žino, jog aš noriu. Todėl dar labiau mėgavosi mane koneveikdama.

- Džene, nedaryk to, - maldavau jos.

- O ką aš tau darau, Kerolain? - Apsimetus nustebusi tarstelėjo Dženė. - Juk aš tiesiog sakau tiesą. Tai ką turi ir taip žinai. Tu neturi draugų, perspektyvos gyvenime. Niekada nesusirasi darbo, vaikino. Savo šeimai esi tik našta.

- Prašau! - Sudejevau.

Bet ji tęsė. O aš nieko negalėjau padaryti. Nors... ne, galėjau. Prisiminiau vaistus. Nespėjus pajudėti Dženiferė perskaitė ketinimus mano galvoje. Klykdama bandė pirma pribėgti prie butelio, bet aš buvau greitesnė. Nurijau dvi tabletkas. Poveikis akimirksiu.

- Juk žinai, kad aš grįšiu. Juk žinai, kad tada viskas bus daug blogiau, - vyptelėjo ji, pamažu nykdama iš kambario.

Taip, žinojau. Tačiau kol kas neketinau dėl to sukti galvos. Tikėjausi, kad vaistai veiks iki ryto. 

Nuėjau į vonią, ir prisileidau ją. Plaukiojau tarp kvapnių putų. Paskui išsiploviau galvą, išsidžiovinau. Tik niekaip neradau šukų. Nors tu ką. Buvau tikra, kad pasidėjau jas kažkokioj spintelėj. Išieškojau visus namus. Tuo tarpu užsinorėjau valgyti. Nusileidau į virtuvę pradėjau darytis karštus sumuštinius. Imdama sūrį pastebėjau savo šukas. Hm. Keista.

- Lilija, tu padėjai mano šukas į šaldytuvą? - Paklausiau mamos. Vadinau ją vardu. Ir tėtį.

- Ne brangioji, manau, kad vis dėl to tu, - švelniai atsakė Lilija.

Gūžtelėjau pečiais. Aš tai aš.