.

O gaš, žmonės, su ta istorija čia tokia nesąmonė. Kažkoks chaosas, nebepagaunu veiksmo, kam jūs ją išvis skaitėt. ;D Nusigaravau ir nusvaigau visai jau. Sakau, chaosas. Tikiuosi antra istorija geriau gausis, nes čia tai krč buvo.

Padėka

Sveiki žmonės.

Visų pirma, žiauriai, nerealiai noriu padėkoti Ievai, dar žinomai kaip Pukenijai. Aš tau tikrai nuoširdžiai dėkoju. Nes jeigu ne tu, ši istorija nebūtų gimusi.
Tiesiog Ieva taip paviršutiniškai, taip nuobodžiai ir banaliai rašė, ir kas svarbiausia, turėjo apie šimtą ar daugiau skaitytojų. Juokingiausia, kad visi tą jos istoriją gyrė! Cha! Todėl nusprendžiau, kad reikia žmonėms parodyti, jog galima parašyti daug geriau už tą jos tuščią istorijūkštę.
Nežinau ar pavyko geriau, tai pirmoji istorija kurią aš užauginau ir baigiau. Tiesą sakant vieni įrašai man atrodo labai geri, kiti visai prasti. Pabaigoje visai nusibodo terliotis, taigi užbaigiau. Pabaiga ne visai išbaigta, per greita, bet reikėjo kažką daryti.
Net nežinau ką sakyti, geriau jūs parašykite savo nuomonę. Atleiskite, už ilgus nerašymo tarpu ir viską.
Tikiuosi nenusiminsite, nes tai toli gražu ne pabaiga! Aš ir toliau rašau. Štai kitos istorijos adresas:
www.aleksejaustaure.blogspot.com

Baai. C:

Po aštuonerių metų

- Taip, taip, palikit prie durų. Pasiimsiu. Aha, gerai. Labai ačiū. - mandagiai padėkojau paštui.
Krausčiausi. Aptikau mažą, bet jaukų butuką raudonų plytų, netinkuotame name. Iš tiesų be drabužių, daiktų aš turėjau ne itin daug. Vos vieną dėžę.
Iš tiesų nebe pamenu kodėl aš ten buvau. Net menkiausios priežasties. Prieš aštuonerius metus man pradėjo girdyti vaistus. Iš pradžių priešinausi, bet galų gale nusileidau. Jie tarsi ištrynė atmintį. Negalvojau, nejaučiau, nejudėjau. Kartais gulėdavau ant lovos kaip lavonas. Nė mažiausios minties galvoje.
Na, šiaip ar taip, tai nesvarbu. Kadangi nieko neprisimenu, nesijaučiu nieko praradusi. Svarbiausia, kad pradedu naują gyvenimą.
Nusileidau į laiptinės apačią ir radau dėžę, kurią man atsiuntė iš psichiatrinės. Pasiėmiau. Net nenumaniau kas ten. Nežinojau, ką darbuotojai išsaugojo, ko neišmetė.
Nusinešiau dėžę į butą. Padėjau ant virtuvinio stalo. Pamažu viską išiminėjau. Įvairūs mano piešiniai, darbai, aplankalai... Pačiam dugne radau knygą, atsverčiau. Bukai spoksojau į pilnai prirašytus puslapius. Juk tai mano raštas! Pažiūrėjau į antraštes; visur buvo datos. Negi tai... mano dienoraštis? Tikrai neprisimenu, kad būčiau jį rašiusi.
Dar kartą įdėmiai į jį pažvelgiau. Visi žodžiai buvo parašyti raudonu rašalu. Atrodė, kad būčiau subadžiusi knygą ir iš jos plonomis srovelėmis sunktųsi kraujas. Išsigandusi užverčiau dienoraštį. Pamačiau, jog pavadinimui skirtas laukelis tuščias. Ilgai nemąsčiusi griebiau tušinuką ir jau pasikeitusiu savo raštu išraičiau: "Kraujuojanti knyga". Padėjau ją į ant sienos pakabintą lentyną. Nesijaučiau pasiruošusi prisiminti praeitį. O jeigu aš padariau ką nors baisaus? Nenorėjau griauti savo ką tik pradėto kurti ramaus gyvenimo.
Staiga, nors visi langai buvo uždaryti, į mane pūstelėjo vėjelis. Už savęs išgirdau žingsnius. Atsisukau, tačiau nieko nepamačiau. Prie pat mano ausies pasigirdo keistas mergaitiškas balsas, kuris sakė:
- Beprotė. Kerolain, tu beprotė. Išprotėjusi. Menkysta. Tu nieko neverta. Tu didžiausia šiukšlė pasaulyje.
Mane nupurtė šaltis. Šis balsas pasirodė pažįstamas. Iki skausmo pažįstamas...

Birželio 21, pirmadienis

Atsikėliau skaudančia galva. Neplyšo, bet skausmas nervino.

- Tai kaip vakar pasismaginai? - Pašaipiu tonu paklausė Dženė.

- Ai buvo visai fainai galiu pasakyti, - neatsilikau kandumu nuo jos. - O dabar dink.

- Kas aš tau, šuo?

Blem, šitie apsižodžiavimai jau pradėjo mane knisti.

Po pusryčių (kuriuos šį kartą, kad ir kaip keista suvalgiau normaliai) beveik visiems leido išeiti į lauką. Išskyrus tuos kuriems reikėjo pas psichologus (jų čia turėjom net 3, vakar sužinojau iš Lolos) ir visiškus bepročius. Aišku buvo tokių žmonių kurie ir patys nėjo.

Išėjus į gryną orą man truputį palengvėjo. Laukas kaip laukas, žolė, medžiai ir paukščiai. Oras pakenčiamas, apie 20 laipsnių. Po vienu medžiu pastebėjau Lolą. Greitu žingsniu patraukiau prie jos.

- Sveika, - tariau prisiartinusi. - Kvailai skambės, bet noriu tau padėkoti už vakar.

- Ta prasme?

- Na, kad pasilikai su manimi vakar visą dieną. Man tikrai reikėjo atsipalaiduoti.

- Ką tu čia pjauni? - Žiūrėjo su įtarimu akyse į mane Lola.

- Juk... na... - Susipainiojau.

- Aš vakar tik užėjau, pamačiau tave piešiančią, mes kalbėjomės, papasakojau tau apie šią vietą ir panašiai, o po valandos išėjau, nes išgirdau prižiūrėtojų žingsnius.

Aš bukai spoksojau į Lolą.

- Pala pala. - Ji net prisimerkė. - Tau gi visokios haliucinacijos, tai gal prisihaliucinavo, kad mes... O Dieve! - Lola net žagtelėjo iš juoko.

- Ne ne, - skubėjau paneigti, - Aš tau ir dėkojau, kad vakar praleidai su manim tą valandą.

- Klausyk, žinau, kad meluoji. Atskiriu tokius dalykus. Bet nieko tokio, aš neprieštarauju tapti tavo... fantazijų objektu, - Lola sukikeno.

- Baaik! - Suvaitojau ir susmukau ant žemės. Atsirėmiau į medžio kamieną.

- Pati baik, gi sakau, viskas gerai. Klausyk, štai kaip viskas mano manymu buvo: prižiūrėtojos dieną tam tikru laiku duoda raminamųjų patiems sunkiausiems ligoniams. Galbūt jie tave tokia palaikė ir kai aš išėjau sugirdė. Turbūt tada tau ir prisisapnavo.

- Gal, - sutikau. Nenorėjau gilintis.

- Nori parūkyti?

- O čia galima?

- Ne, bet įsikarsim į va tą medį, - ji mostelėjo ranka į medį išsikerojusiomis šakomis ir su daug lapų, - ir mūsų niekas nematys.

- Gerai.

Kol aš lipau, Lola saugojo mano užnugarį. Po to aš jos sėdėdama medyje.

- Ei, greičiau, ateina prižiūrėtoja, žvalgosi po kiemą!

- Lipu. Lipu, - suniurzgėjo mano naujoji draugė. Ačiū Dievui spėjo, kol nepamatė vergvaldė.

Tada išsitraukė cigaretes. Pridegė. Vieną davė man. Ramiai rūkėm pro medžių šakas stebėdamos debesis.

- Kada tavo gimtadienis? - Paklausiau.

- Sausio devynioliktą, tavo?

- Rugpjūčio tryliktą.

- Greitai.

- Aha.

- Ir kiek sueis?

- Septyniolika. O tau?

- Devyniolika.

- Aišku.

Taip ramiai šnekučiuodamosi surūkėm cigaretes ir nulipom ant žemės.

- Ei, žiūrėk, kažkoks šuo laksto! - Sušukau.

- Kur?

- Va ten, prie tų krūmų kiemo gale.

- Nieko nematau. - Lolos akyse vėl atsirado tas įtarus žvilgsnis. - Geriau einam, tuoj bus pietūs.

- Kaip nori. - Nusileidau.

Bet aš tikrai mačiau šunį. Toks didelis, vilkinis. Žiūrėjo į mane piktomis juodomis akimis. Kūnu perėjo šiurpulys. Jis mane gąsdina.

Dženė nesirodė (l. gerai), pietūs praėjo ramiai. Po jų nuėjau į šiokią tokią mūsų psichiatrinės biblioteką, nežiūrėdama pasiėmiau knygą. Atsisėdau ant sofos prie lango. Maždaug kas minutę tolygiai perversdavau lapą, net neskaitydama kas ten parašyta. Įdėmiai stebėjau vaizdą lauke, bet šuns taip ir nepamačiau.

Pranešimas

Jau paskelbtos Lolos nuotraukos. Nenustebkit, ji ne gražuolė, plaukai be tamsių sruogelių, bet man tokios ir reikėjo.

P.S. Toliau lavinu jūsų muzikinį skonį. :) Čia yra ir viena lietuvių dainininko daina, ir viena girdėta iš anksčiau, viena iš filmo, viena roko stiliaus ir dar pora dainų.

Patiko, nepatiko? Laukiu nuomonių.

Birželio 20, sekmadienis

___________________________________________________________

Atleiskit žmonės, bet tokia aš jau esu. Jeigu ir toliau retokai parašysiu tai bent pasistengsiu, kad įrašai būtų geri.

___________________________________________________________

Aš tampu beprote. Tiesiog jaučiu kaip pamažu kraustausi iš proto. Tiksliau jaučiu kaip Dženiferė kraustosi iš proto, o aš kartu su ja. Naktį (na gerai, likusias tris valandas kol reikėjo keltis) nesudėjau nė bluosto. Dženė rėkė, blaškėsi, baladojo sienas, šaukė ant manęs, verkė (vau), ko tik ji nedarė. Niekas negelbėjo. Galų gale atsisuko ir tėškė man:

- Tu kalta. Ir jeigu manęs iš čia neištrauksi, prisiekiu, bus blogai ir tau, ir aplinkiniams.

- Aš?! Idiote tu nelaiminga, mąstyk bent truputį! Ne aš norėjau nužudyti Vėją, ne aš norėjau čia atsidurti. Tai TU kalta! Per tave mes čia atsidūrėm, per tavo sukruštus norus man.

- Eik tu šikt po velniais! Ne aš tau jį liepiau nudurti. Pati ėmei ir nudūrei.

- Nu taip taip. Tu juk mano haliucinacija, tu man viską liepi daryti, išvis be tavęs aš būčiau normalus žmogus!

- Ne aš, nu suprask pagaliau! Tu ir be manęs ne visada sąmoningai mąstai.

- Na kad ir kaip ten būtų, aš iš čia mūsų ištraukti negaliu.

- Tai pasistenk, nes aš veltui negrasinu.

Galėjo ir nesakyti.

08:00 mus, visus psichus suvarė į valgyklą, pusryčių. Čia ir prasidėjo.

Patiekė omletų. Turėjau valgyti su šakute. Jau norėjau smeigti ja į valgį, bet Dženė sugriebė mano ranką ir šakute pradėjo braukti per stalą. Garsas ausis rėžė. Priešais sėdinti mergina dėbtėlėjo į mane.

- Baik, arba tuoj ateis prižiūrėtojos, išves tave ir liksi be pusryčių.

- Aš negaliu, čia ne aš, - lemenau šiaip ne taip.

- Visi taip sako, - vyptelėjo ji.

Apskritai mergina buvo graži. Žemesnė už mane, plona, turbūt pora metų vyresnė. Ypač jos buvo gražūs plaukai. Atrodė kaip perukas, na tiesiog negalėjo atrodyti taip gerai. Blondiniški, purūs su tamsiai rudom sruogelėm. Pavydėjau jai tokių plaukų. Bet tos merginos akys... Dženiferę lenkė tūkstantį kartų. Pilkos spalvos, tokios šaltos šaltos. Juodi ratilai. Gal ji irgi nemiega? Nupurtė šiurpuliukai dar kartą sutikus jos žvilgsnį. Jėzau, ji didesnė beprotė nei aš.

Kol aš apžiūrinėjau stalo draugę, Dženiferė toliau braižė suėmusi mano ranką šakute stalą. Iš tikrųjų pamačiau kaip link manęs artėja kažkokios moterys (storos kaip nežinau kas). Nieko netarusios paėmė mane už pažastų, pakėlė ir nuvedė į kambarį. Uždarė duris. Likau viena. Dženė išgaravo. Bandžiau ją pasišaukti, bet nieko nepešiau.

Nuėjau prie savo stalo padaryto iš šviesaus medžio. Atsisėdau ant kėdės. Pradėjau traukinėti stalčius. Viename jų radau popieriaus lapų, kreidelių, pieštukų, flomasterių, lipnios juostos, klijų, na žodžiu visokių kanceliarinių prekių. Keista, neradau tik žirklių. Bet geriau pagalvojus supratau, kodėl jų čia nėra.

Išsitraukiau lapą ir kreideles. Ilgokai sėdėjau bandydama nuspręsti ką nupiešti. Pagaliau išsitraukiau juodą spalvą ir pradėjau braižyti žmogeliukus.

Jie buvo labai primityvus, kaip kad darželinukai piešia. Apskritimas buvo galva ir penki pagaliukai atitinkantys kūną. Dar truputį juos padailinau. Pridėjau akis (kai kurie atrodė lyg su fanarais), burnas (išsižiojusias arba suspaustas iš siaubo), kai kuriems ir plaukus. Tada po jais pradėjau surašinėti vardus. Daug žmonių nepažinojau, tad ir žmogeliukai buvo tik keli. Mama, Rouzė, Evė, Džėjus, Dženiferė (na žinoma) ir dar keli. Paskui pavingiavau liniją, kad atrodytų, jog vieni žmogeliukai bėga ant kalno, kiti jo papėdėje.

Kai visa tai nupiešiau, kreidelės pagalba šalia atsirado juodas pavidalas. Pamažu jis įgavo kontūrus. Burną, akis ir rankas. Nupiešiau rodyklę į jį ir užrašiau didelėmis raidėmis: "MARAS". Tada nupiešiau kitą rodyklę į bėgančius žmogeliukus ir ant jos atsirado sakinys: "Maras visus užkrečia maru ir visi numiršta".

- Įdomu, - staiga išgirdau balsą už savęs. Išsigandusi pašokau. Už kėdės stovėjo ta pati mergina kurią mačiau valgykloje.

- Ką tu čia darai? Kaip čia patekai?

- Užėjau pasisveikinti su naujoke. Nugvelbiau iš prižiūrėtojos raktus. - Ir pamosikavo jais man prieš nosį. - Mano vardas Lola, beje.

- Kerolain, - truputį apspangus atsakiau. Tuo pat metu smegenys greitai ištraukė informaciją apie Lolos vardą. "Lola - kenčiančioji".

- Ką čia piešei? - Smakru parodė į mano piešinį.

- Nieko, - greitai užverčiau lapą į kitą pusę. Lola tik gūžtelėjo pečiais. Atsisėdo ant mano lovos ir patapšnojo į vietą šalia savęs.

- Eikš, - tarė man. Atsisėdau.

- Tai kaip čia atsidūrei? - Paklausiau.

- Ai prieš kokius ketverius metus naktį man kažkas užėjo, pasiėmiau kirvį ir prasiėjau pro tėvų miegamąjį. Nu ta prasme nužudžiau savo tėvus.

- Aišku, - tariau truputį suglumusiu balsu. Nors iš tiesų tai sėdėjau apšalusi. Kai pagalvoji, tai juk ir aš galėjau taip padaryti.

Staiga Lola pradėjo nesuvaldomai juoktis. Juokėsi taip, kad vos prakvėpavo.

- Kas yra? - likau nesupratusi.

- Kvailute, juk aš tik juokauju, negi manai, kad aš ištikrųjų galėčiau nužudyti savo tėvus?

- Aš galėčiau. - Pasakiau, bet taip tyliai, jog Lola net neišgirdo.

- Ne, iš tikrųjų tai aš šioje psichuškėje už tai, kad... pala, paskaičiuosiu... - ji trumpam nutilo ir pradėjo lenkti pirštus. - Už tai, kad penkis kartus bandžiau nusižudyti. Vieną kartą beveik pavyko, dūriau su peiliu sau į pilvą, bet kol numiršti maždaug 20 minučių kraujuoji ir būni su sąmone, taigi mane spėjo užtikti tėvai ir nuvežti į ligoninę. Per stebuklą išsigelbėjau. Tik randas prisiminimui liko. - Lola kilstelėjo savo maikutę ir iš tikrųjų pamačiau randą. Jis buvo tikrai šlykštus. Nusisukau. - Bandyčiau ir čia nusižudyti, bet kiek spėjai pamatyti, čia nėra aštrių ir smailų daiktų.

- Vau.

- O tu už ką?

- Nužudžiau savo draugą.

- Vaau, - atkartojo Lola mane. - Kodėl?

Papasakojau jai visą istoriją. Ji tik sėdėjo šalia ir tylėjo. Veide nė menkiausio išgąsčio ar susirūpinimo.

- Argi tavęs tai... na... neglumina?

- Eik tu, manęs jau seniai niekas nebestebina. O kaip tu manai, už ką čia žmonės patenka? Už riešų pjaustymąsi? Juk psichiatrinėse tik ir sėdi visokie bepročiai, žudikai maniakai, savižudžiai ir panašiai. Aš su tokiais nuolat bendrauju.

- Aišku.

- Klausyk, Kerolain, tu labai įsitempusi. Tau reikia atsipalaiduoti. Gyvenimas tęsiasi net po nemalonių įvykių, taigi reikia juos pamiršti.

Lola švelniai pradėjo masažuoti man pečius. Švelniai lūpomis palytėjo kaklą, pradėjo slinkti į viršų. Ji bandė mane pabučiuoti.

- Nagi, prasižiok, - tyliai paragino. Padariau kaip liepta. Ji sukišo savo liežuvį man į burną. Pamažu parvertė mane ant lovos.

"O Dieve, - pagalvojau". Ji nori... O Dieve, ji ką, rimtai?

- Tu lesbietė? - atsitraukusi greitai paklausiau.

- Ne visai. Greičiau jau bi. Bet jei ir būčiau, koks skirtumas? Supranti, šiame narve nėra daug pramogų. Todėl reikia naudotis viskuo kuo tik sugebi, kad patirtum kuo didesnį malonumą. - Paskutinius žodžius Lola sušnabždėjo man tiesiai į ausį.

Staiga pagalvojau - kodėl gi ne? Ir leidau Lolai mane nurengti.

Birželio 19, šeštadienis

Prakeikiu šitą dieną. Iš visos širdies, imu ir prakeikiu.

Guliu baltoje patalpoje. Su baltom sienom. Ant baltos lovos. Su šiugždančia balta patalyne. Su lempa kuri skleidžia baltą šviesą. Vienintelis daiktas kuris yra kitokios spalvos nei balta, yra stalas iš medžio, rudas. Niekada nemaniau, kad mano mėgstamiausiu daiktu gali tapti stalas. Na ką gi, gyvenimas pilnas staigmenų. Kaip ir paskutinė man jo iškrėstoji.

Atsikeliu. Perbraukiu pirštais sieną, kaip jau minėjau – baltą. Toliau braukdama einu ratą. Gal teisingiau sakyti keturkampį. Bandau apčiuopti plyšį. Bet kokį. Lango į lauką rasti jau nebesitikiu, bet nors mažytį pelės urvelį. Galų gale įsitikinu, kad jokio plyšio nėra išskyrus langelį duryse. Nueinu ir atsigulu ant lovos.

Atsuku galvoje čiaupą ir paleidžiu prisiminimus.

Pypt. Pypt. Pypt. Skambinu Kalistai. Žvilgteliu į sieninį laikrodį: 01:01 val. Atsiliepia jos balso paštas.

- Kalista, - rimtai tariau tada, - kai sužinosi, prašau... Net nežinau ko prašyti. Greičiausiai tu pyksi, tu nusivilsi manimi, tiksliai negaliu numanyti, ką tu jausi, bet iš karto atsiprašau. Juk žinai kokia aš. Žinai, kad aš šizofrenikė. Žinai apie Dženiferę, nors ir nesu tikra ar ji dėl viso šito kalta. Aš netyčia. – Patylėjau, nusijuokiau kažkokiu keistu juoku. – Aš nenorėjau. Jis buvo man toks pat brangus koks ir tau. Nemanau, kad po šio įvykio tu norėsi mane matyti, todėl galbūt geriau, jei tai bus mano atsisveikinimas. Tikiuosi, tau niekada nebeteks regėti manęs akyse. Tik dar kartą atsiprašau. Sudie...

Padėjau ragelį. Iš palėpės išsitraukiau du didelius lagaminus ir pradėjau krauti į jį daiktus. Visus. Drabužius, knygas, viską kas tik tilpo. Galų gale vos užsegiau lagaminus. Tada atėjo motina.

- Eime, - išbalusiu veidu tarė ji.

Sukroviau lagaminus į automobilio bagažinę. Dar nubėgau atsisveikinti su Sakura. Man išriedėjusios ašaros kaptelėjo ant kumelaitės snukio. Ji tyliai sužvingo.

- Viskas bus gerai. Tavimi pasirūpins. O aš tave kada nors aplankysiu, prisiekiu, tikrai tikrai! Tik tai gali truputį užtrukti... – Šnabždėjau paguodžiamus žodžius Sakurai į ausį.

Grįžau ir įsėdau į automobilį. Atsigręžiau į savo namą. Savo prieglobstį tiek metų. Apžvelgiau laukus kuriose jodinėdavau. Šalia žydėjo mano taip mėgstamos baltos rožės. Mačiau ir seną, didelį gluosnį kurio šakos siekė žemę. Viso šito nematysiu labai ilgai. Labai. Galų gale akys pažvelgė ir į motiną sučiaupusią lūpas, nudūrusią akis į žemę vis dar išbalusiu veidu ir Rouzę kuri truputį nervingai, bet vis tiek šypsojosi. Aha, išsipildė jos svajonė.

Važiavom ilgai, gal tris valandas. Apie penktą valandą mašina sustojo. Išlipom. Atminty iš tos nakties įsirėžė tik du dalykai: policininkas šaltu veidu pareiškęs, kad aš nužudžiau Vėją (aišku prieš tai jie tūkstantį kartų viską patikrino ir pertrikrino) ir tėčio veidas. Kitaip nei motinos ir sesers, jis buvo pilnas skausmo ir sielvarto.

- Atsiprašau, tėti, - apkabinusi ir stipriai jį suspaudusi sukuždėjau. Atrodė, kad dabar visą gyvenimą tegalėsiu atsiprašinėti už tai ką padariau. – Aplankyk mane. Prašau. Tu vienintelis kas man dar liko.

Tėtis tegalėjo linktelėti. Jo skruostu nuriedėjo ašara, o tada lyg išsigandęs savo silpnumo nusigręžė, nuvedė mane į pastato vidų, užregistravo, atliko visus tuos formalumus, palydėjo mane į kambarį ir išvažiavo. Stebėjau jį nuvažiuojantį koridoriuje pro langą. Jis mane aplankys. Tačiau negreitai.

Tada grįžau į kambarį. Pirmą kartą jame iš tiesų apsižvalgiau. Na ką pamačiau jau pasakojau.

- Tai štai kur man teks praleisti tiek metų. Jaučiu, kad čia laikas slinks labai ilgai. – Garsiai tariau sau.

- Gal ir ne, - atsiliepė Dženiferė.

Tą minutę supratau, kad jeigu aš atsidūriau psichiatrinėje, dar ne viskas baigta. Toli gražu. Tikrasis siaubas dar tik prasidės.