Prakeikiu šitą dieną. Iš visos širdies, imu ir prakeikiu.
Guliu baltoje patalpoje. Su baltom sienom. Ant baltos lovos. Su šiugždančia balta patalyne. Su lempa kuri skleidžia baltą šviesą. Vienintelis daiktas kuris yra kitokios spalvos nei balta, yra stalas iš medžio, rudas. Niekada nemaniau, kad mano mėgstamiausiu daiktu gali tapti stalas. Na ką gi, gyvenimas pilnas staigmenų. Kaip ir paskutinė man jo iškrėstoji.
Atsikeliu. Perbraukiu pirštais sieną, kaip jau minėjau – baltą. Toliau braukdama einu ratą. Gal teisingiau sakyti keturkampį. Bandau apčiuopti plyšį. Bet kokį. Lango į lauką rasti jau nebesitikiu, bet nors mažytį pelės urvelį. Galų gale įsitikinu, kad jokio plyšio nėra išskyrus langelį duryse. Nueinu ir atsigulu ant lovos.
Atsuku galvoje čiaupą ir paleidžiu prisiminimus.
Pypt. Pypt. Pypt. Skambinu Kalistai. Žvilgteliu į sieninį laikrodį: 01:01 val. Atsiliepia jos balso paštas.
- Kalista, - rimtai tariau tada, - kai sužinosi, prašau... Net nežinau ko prašyti. Greičiausiai tu pyksi, tu nusivilsi manimi, tiksliai negaliu numanyti, ką tu jausi, bet iš karto atsiprašau. Juk žinai kokia aš. Žinai, kad aš šizofrenikė. Žinai apie Dženiferę, nors ir nesu tikra ar ji dėl viso šito kalta. Aš netyčia. – Patylėjau, nusijuokiau kažkokiu keistu juoku. – Aš nenorėjau. Jis buvo man toks pat brangus koks ir tau. Nemanau, kad po šio įvykio tu norėsi mane matyti, todėl galbūt geriau, jei tai bus mano atsisveikinimas. Tikiuosi, tau niekada nebeteks regėti manęs akyse. Tik dar kartą atsiprašau. Sudie...
Padėjau ragelį. Iš palėpės išsitraukiau du didelius lagaminus ir pradėjau krauti į jį daiktus. Visus. Drabužius, knygas, viską kas tik tilpo. Galų gale vos užsegiau lagaminus. Tada atėjo motina.
- Eime, - išbalusiu veidu tarė ji.
Sukroviau lagaminus į automobilio bagažinę. Dar nubėgau atsisveikinti su Sakura. Man išriedėjusios ašaros kaptelėjo ant kumelaitės snukio. Ji tyliai sužvingo.
- Viskas bus gerai. Tavimi pasirūpins. O aš tave kada nors aplankysiu, prisiekiu, tikrai tikrai! Tik tai gali truputį užtrukti... – Šnabždėjau paguodžiamus žodžius Sakurai į ausį.
Grįžau ir įsėdau į automobilį. Atsigręžiau į savo namą. Savo prieglobstį tiek metų. Apžvelgiau laukus kuriose jodinėdavau. Šalia žydėjo mano taip mėgstamos baltos rožės. Mačiau ir seną, didelį gluosnį kurio šakos siekė žemę. Viso šito nematysiu labai ilgai. Labai. Galų gale akys pažvelgė ir į motiną sučiaupusią lūpas, nudūrusią akis į žemę vis dar išbalusiu veidu ir Rouzę kuri truputį nervingai, bet vis tiek šypsojosi. Aha, išsipildė jos svajonė.
Važiavom ilgai, gal tris valandas. Apie penktą valandą mašina sustojo. Išlipom. Atminty iš tos nakties įsirėžė tik du dalykai: policininkas šaltu veidu pareiškęs, kad aš nužudžiau Vėją (aišku prieš tai jie tūkstantį kartų viską patikrino ir pertrikrino) ir tėčio veidas. Kitaip nei motinos ir sesers, jis buvo pilnas skausmo ir sielvarto.
- Atsiprašau, tėti, - apkabinusi ir stipriai jį suspaudusi sukuždėjau. Atrodė, kad dabar visą gyvenimą tegalėsiu atsiprašinėti už tai ką padariau. – Aplankyk mane. Prašau. Tu vienintelis kas man dar liko.
Tėtis tegalėjo linktelėti. Jo skruostu nuriedėjo ašara, o tada lyg išsigandęs savo silpnumo nusigręžė, nuvedė mane į pastato vidų, užregistravo, atliko visus tuos formalumus, palydėjo mane į kambarį ir išvažiavo. Stebėjau jį nuvažiuojantį koridoriuje pro langą. Jis mane aplankys. Tačiau negreitai.
Tada grįžau į kambarį. Pirmą kartą jame iš tiesų apsižvalgiau. Na ką pamačiau jau pasakojau.
- Tai štai kur man teks praleisti tiek metų. Jaučiu, kad čia laikas slinks labai ilgai. – Garsiai tariau sau.
- Gal ir ne, - atsiliepė Dženiferė.
Tą minutę supratau, kad jeigu aš atsidūriau psichiatrinėje, dar ne viskas baigta. Toli gražu. Tikrasis siaubas dar tik prasidės.
